Uždaryti

Raimundas Lopata. Skvernelis įsigijo savo Borisovą?

Prieš ketvertą mėnesių Lenkijoje buvo „nutekinti“ pokalbiai tarp buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio ir „Orlen“ vadovo Jaceko Krawieco.

Juos perspausdino ir lietuviškoji žiniasklaida. Pokalbiuose svarstyta galimybė Rusijai parduoti naftos koncerno „Orlen“ valdomą naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose.

Anot R. Sikorskio, „noriu paauklėti lietuvius, kad negalvotų, jog ši*ti ant Lenkijos nieko nekainuos“. Ir atrodo, kad naujoji Lietuvos valdžia persiauklėjo.

Pasižiūrėkime atidžiau.

Dar 2016 m. rudenį S. Skvernelis netikėtai pasirodė Varšuvoje. Paskelbtoje nuotraukoje jis prie vaišių stalo viename iš Lenkijos sostinės restoranų stovi kartu su Teisės ir teisingumo partijos vadovu Jaroslawu Kaczynskiu.

Būtent tuomet, pasak lenkų portalo „fakt.pl“, sutarta dėl „Orlen Lietuva“. Konkretus rezultatas paaiškėjo 2017 m. liepą, kai „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Orlen Lietuva“ pasirašė susitarimą, kuris suteikė nuolaidų lenkams ir užbaigė ilgai trukusį, buvusių vyriausybių nenorėtą spręsti ginčą dėl krovinių gabenimo geležinkeliu tarifų.

Visgi įdomiausiu šioje istorijoje išlieka klausimas, kas organizavo pirmąjį S. Skvernelio vizitą Varšuvoje 2016 m. pabaigoje? Dar kartą pažvelgę, kas pozuoja fotografui kartu su S. Skverneliu ir J. Kaczynskiu viename iš Lenkijos sostinės restoranų, išvystame Lenkijos Senato pirmininko pavaduotoją Adamą Bielaną ir, pasak „fakt.pl“ apžvalgininkės, „Lietuvos premjero patarėją, buvusį puikų krepšininką Tomą Pačėsą“.

Nuotraukoje, išties, T. Pačėsas. Žinome, kad jis nėra S. Skvernelio patarėjas, bet tikrai žymus krepšininkas, žaidęs Lietuvoje ir atstovavęs jai. Be to – aktyviai dalyvavęs krepšinio VTB Vieningosios lygos veikloje nuo pat jos įkūrimo pradžios.

Šią tarptautine vadintą lygą, kuri nuo 2014 m. yra pagrindinė Rusijos krepšinio lyga, 2008 m. įkūrė ir jos prezidentu tapo Sergejus Ivanovas – artimas Vladimiro Putino bendražygis, dabar jau buvęs Rusijos Saugumo tarybos sekretorius, Gynybos ministras, pirmasis vicepremjeras, V. Putino administracijos vadovas. T. Pačėsas ėjo šios krepšinio lygos vykdančiojo direktoriaus pareigas.

Nesinori būti perdėtai įtariam, tačiau sunku patikėti, kad Rusijoje dirbant tokiose pareigose ir šiandien mums stebint Rusijos sporto „švarą“, galima palikti pareigas be įsipareigojimų. T. Pačėso, kaip buvusio S. Ivanovo „dešiniosios“ rankos, pasirodymas minėtoje nuotraukoje Varšuvos restorane rodo, kad žymus krepšininkas įtakingai pasinėręs ir į patį politinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos sūkurį.

Akivaizdu, kad kažkas sugebėjo tarpininkauti ir įrodyti Lenkijai, kad T. Pačėsas daro pakankamai įtakos S. Skverneliui, o S. Skverneliui įrodyti, kad T. Pačėsas gali prieiti prie pačių įtakingiausių Lenkijos politikų.

Pats savaime Lietuvos Ministro pirmininko ryšys su kaimyninės šalies faktiniu vadovu – girtinas ir sveikintinas.

Tačiau, atrodo, kad Lietuvos premjeras lipa ant to paties grėblio. Tarpininko, bet kokio tarpininko, buvimas gali būti žalingas abiems valstybėms. Lietuva nuo nepriklausomybės pradžios žino bent keletą tokių neformalių tarpininkų istorijų, kurios nesibaigdavo be skandalų.

Naujojo Borisovo – Pačėso – dalyvavimas konfidencialiuose pasitarimuose ir tarpininkavimas sprendžiant ūkinius, (geo)politinius klausimus yra galima ne tik korupcijos, bet ir nacionalinio saugumo problema.

T. Pačėsas neturi leidimo dirbti su slapta informacija, jis nėra oficialiai registruotas kaip lobistas. Posėdis, kad ir neformalus, tarp įtakingiausių Lietuvos ir Lenkijos politikų nėra viešas, nes mes ir nežinome jo turinio.

Tiesa, matome to posėdžio rezultatus. Neabejotina, kad siekiant suvaldyti beprasidedančią problemą, atitinkamos valstybės tarnybos turėtų peržiūrėti posėdžių, kuriose dalyvavo T. Pačėsas Pro memoria, apklausti jį patį bei politikus, tame tarpe iš opozicijos, su kuriais jis aktyviai bendravo.

Lietuvos Vyriausybės kanceliarijoje dirbantys žmonės stebisi matydami, kaip T. Pačėsas, kartais apsirengęs sportiniu stiliumi, „bachūriškai“ gali be eilės įeiti pas premjerą, į kurio kabinetą gauti nurodymų gali būti kviečiami kanceliarijos darbuotojai, patarėjai. Nesunku nustatyti, kiek kartų šis tarpininkas lankėsi pas Ministrą pirmininką.

O pastaruoju metu Mažeikių „Orlen Lietuva“ „netikėtai“ pradėjo sektis. Be to, kad gavo nuolaidų iš „Lietuvos geležinkelių“, naftos koncernas nėrė į elektros biznį.

Neformalioje koalicijoje su Kauno termofikacine elektrine, kurios savininkai dar ne taip seniai buvo sieti su Rusijos „Gazprom“, tapo valstybės valdomo Lietuvos elektros perdavimo tinklo operatoriaus „Litgrid“ konkurso dėl tretinio galios rezervo paslaugos laimėtojais, pastūmę į šalį valstybės valdomą „Lietuvos energiją“.

Nors „Orlen Lietuva“ ir nesumokėjo valstybei VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų) mokesčio, pakeitus skelbto konkurso sąlygas, naftos koncernas konkurse galėjo ne tik dalyvauti, bet ir tapti vienu iš jo laimėtojų!!!

Kai kurie Lietuvos politikai jau kritikavo situaciją kaip skandalingą. Atrodo, kad šiuo klausimu susidomėjo ir Seimo Antikorupcijos komisija.

Dar viena, šiuo atveju Seimo pataisų istorija, kurią, ir ypač jos „antilobistus“, turėtų ypatingai atidžiai stebėti VSD ir STT, – tai parlamentiniai svarstymai dėl strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių įstatymo projekto.

Seime svarstomos įstatymo pataisos, kuriomis valstybei būtų suteiktos teisės daryti įtaką sandoriams, kontraktams bei akcininkų sudėčiai tų įmonių, kurios turi reikšmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Neabejotina, kad tai ypač paliestų „Rosatom“ kontraktus dėl Ignalinos uždarymo bei „Achemos“ kontraktus su „Gazprom“. „Šitas įstatymas sudarytų sąlygas Lietuvai, valstybės institucijoms patikrinti /…/ įmonę nacionalinio saugumo interesų pagrindu“, – teigė energetikos viceministras Simonas Šatūnas.

Gerai, kad bent Energetikos ministerijos vadovai bent kol kas laikosi Lietuvos nacionalinius interesus atitinkančios pozicijos ir nepasiduoda spaudimui.

Šio įstatymo pataisos tarp ministerijų vaikščiojo jau senokai ir tik dabar, per Vyriausybės teikimą, nelengvai skinasi sau kelią Seime.

Kadangi „Orlen Lietuva“ yra strateginę reikšmę valstybei turinti įmonė, ji taip pat patektų į šių pataisų reguliavimo sferą. Galbūt Lenkijos pusei tai atrodo įžeidžiamai, bet Lietuva turi turėti bent jau žinojimo teisę, jei realizuotųsi scenarijus, kurį aptarinėjo R. Sikorskis.

Bet kuriuo atveju, jei kyla problemos – yra oficialūs tarpvalstybiniai kanalai derinti tokius nesutarimus. Ir apgailėtina, kai renkamasi kitas kelias, kai už „Orlen Lietuva“ ir „Achema“ (žinant joms ar nežinant?) interesus – prieš įstatymo pataisas – prasideda neblogai apmokama PR ir lobistinė kampanija, dalyvaujant tarpininkui (tarpininkams).

Šią savaitę įvykusiame Seimo Ekonomikos komiteto posėdyje, jau buvo pateiktos ir pataisos, galimai atspindinčios lobistų interesus. Nustebsite, kas jas pateikė. O vieną jų pateikė buvęs Ekonomikos komiteto pirmininkas, naujasis jauniausias ministras Virginijus Sinkevičius. Jo pataisa formaliai prieštarauja Vyriausybės pozicijai. Ministras turėtų atsakyti viešai, ar jis šiuo klausimu buvo susitikęs su T. Pačėsu?

Kitas pataisos autorius yra opozicinės konservatorių partijos atstovas, kuris taip pat turėtų atsakyti į šį klausimą.

Taip pat ir T. Pačėso apklausa galėtų įnešti daugiau aiškumo į šias ir kitas istorijas.

„Achemos“ problemos Lietuvos nacionalinio saugumo kontekste reikalautų platesnio aptarimo, nors trumpai verta paklausti keleto klausimų:

1) ar tiesa ir kodėl, Europos Komisijai vykdant piktnaudžiavimo rinkoje tyrimą, „Achema“ pasirašė nuomonę, jog „Gazprom“ dujų kaina buvo sąžininga?

2) kokiu tikslu, jei ne siekiu mažinti SGD terminalo reikšmę, šiais metais yra įkurta dukterinė įmonė „Achema Gas Trade“?

3) kokiu tikslu, ar ne dar vienu „Gazprom“ tarpininku jau ne Lietuvoje, o Vokietijoje veikianti trąšų įmonė „Agro Baltic“ registravosi kaip dujų rinkoje veikianti bendrovė?

4) ar tiesa, kad „Achema“ gali su „Gazprom“ pasirašyti ilgalaikę take or pay dujų tiekimo sutartį?

5) ar „Achemos“ užsakyti straipsniai prieš Lietuvą ir SGDT plačiai skaitomame portale politico.eu neatitinka „naudingų idiotų“ kategorijos?

Kai Lietuva pliekiasi tarpusavyje dėl sumaniai R. Karbauskio primestų tautinio kostiumo arba Lukiškių aikštės paminklų „problemų“, šešėliniai procesai, prieštaraujantys valstybės interesams, ramiai teka savo vaga.

Štai dar vienas šiapus tikrovės vykstantis procesas, mano nuomone, atvirai korupcinis. Dar kartą prisiminkime garsųjį paskelbtą pokalbį tarp „MG Baltic“ atstovo ir „Kauno tiltų“ vadovo N. Eidukevičiaus bei A. Rusevičiaus dėl D. Zabulionio paskyrimo į Kelių direkciją. „Įgrūdom žmogų“, – sako N. Eidukevičius. Ir nors D. Zabulionis pasitraukė, tačiau jo veiklos rezultatai lieka.

Visai neseniai Susisiekimo ministras Rokas Masiulis su pasididžiavimu paskelbė, jog Kelių direkcijos skelbtą beveik 10 mln. eurų tilto Šilutė – Rusnė statybos konkursą laimėjo „Kauno tiltai“. Pėstininkai keičiasi, o pagrindiniai naudos gavėjai lieka?

Žinoma, jie visada apeliuos į teisines procedūras arba nekaltumo prezumpciją, tačiau faktas lieka faktu. Tai – akivaizdus spjūvis į Lietuvos žmonių veidus. Ar ne taip, ministre R. Masiuli, ir kas jus sieja su N. Eidukevičiumi? Pasižiūrėsime, kaip šiuo atveju elgsis Seimo Antikorupcijos komisija.

Valstybė negali normaliai funkcionuoti be įtakingos ir save gerbiančios opozicijos, kuri turėtų savo valstybės viziją, kurios aštrūs klausimai nebūtų apriboti nei jokių įtakų, nei baimių. Deja, dauguma klausimų, tiek dėl M. Kantor įtakos, tiek dėl įvairių interesų grupių aplink Premjerą, net nebandomi atsakyti. Visiems taip patogiau.

Konservatoriai siūlosi valdžiai kartu spręsti jai nerūpimus klausimus, o oficialiai korupcija apkaltintos liberalų sąjūdžio politinės partijos naujai išrinktas pirmasis vicepirmininkas toliau lieka Antikorupcijos komisijos pirmininku. Valdžia geriau už garbę.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt

VU TSPMI už šio komentaro turinį neatsako, nes tai yra autoriaus nuomonė!