Uždaryti

Raimundas Lopata. Migracijos tarnyba – tikroji užsienio reikalų ministerija?

Šiandien aš noriu Jums papasakoti, kaip Migracijos departamentas vykdo savo užsienio politiką, laužo žmonių likimus ir valstybės interesus.

Oficiali Lietuvos užsienio politikos doktrina – vesti vertybinę politiką. Turimi galvoje demokratijos ir tautų apsisprendimo principai. Ir buvo laikotarpių, kada Lietuva rodė galinti būti demokratijos plėtros į Rytus flagmanu.

Ar šiandien tai netapo tuščiu žaislu, parodija, kai valstybės kairė nežino, ką daro dešinė? Kartais atrodo, kad Lietuvos Rytų politika tolsta nuo skelbiamų vertybių ir virsta dvigubų standartų politika.

Lietuvos aukščiausieji pareigūnai, politikai naudoja kietą retoriką Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu. Toje retorikoje vienas pagrindinių akcentų – pagalba opozicijai.

Mūsiškiai sakosi kovojantys ir yra atsakingi už demokratijos plėtrą – steigia institutus, rengia konferencijas, kuriose dalyvauja autokratijų Europos Rytuose opozicijos lyderiai.

Tačiau politikams išsiskirsčius, prasideda biurokratinė rutina. Ji sukasi pagal savų sukurtus teisės aktus. Aktams svarbiausia yra tiksli raidė, o ne konkretus žmogus, ir jokie geopolitiniai vėjai nieko neįpūs.

Minėtų valstybių opozicionierių likimas atsiduria Lietuvos biurokratų rankose. Opozicionieriai prašo elementarios teisinės pagalbos bei apsaugos ir… dažnai jos negauna.

Problemos jau sisteminės. Panašu, kad Lietuvos Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos vykdo savąją Rytų politiką, tapdamas įtakingesniu už Užsienio reikalų ministeriją.

Tokia „keista“ politika nėra naujiena. Regis, jos pamatai pakloti dar Teisingumo ministerijos, kai jai vadovavo Remigijus Šimašius.

Prisiminkime jo vadovaujamos ministerijos darbuotojų surengtą išdavystę, kai per teismą, ministerijos teikimu, buvo išreikalauta perduoti bankinę informaciją Baltarusijai, o tos informacijos pagrindu Havelo premijos laureatas baltarusis Alesis Beliackis buvo nuteistas kalėti 4,5 metų.

O po A. Beliackio suėmimo R. Šimašius prisiekė: „Be jokios abejonės, atsakomybė šita tenka ir jos tikrai nesikratau…

Tiek pats asmeniškai, tiek kitos institucijos padarys viską, kad ponas Beliackis nebūtų sodinamas į kalėjimą už savo visuomeninę, žmogaus teisių gynimo veiklą. Tam mūsų institucijos dės visas pastangas, kokios yra įmanomos.“

Lietuvos vardu A. Beliackio atsiprašė mūsų ambasadorius, o tuometinis Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas teigė, esą „padarysime viską, kad Lietuvos valdininkai suvoktų, kad Baltarusija ir kitos nedemokratinės šalys skiriasi nuo ES, NATO ir kitų teisinių valstybių erdvės“.

Šiandien tai skamba labai veidmainiškai. Jokių išvadų nepadaryta. Tiesa, viena valdininkė atleista, tačiau netrukus paskirta į neblogesnį darbą. R. Šimašius, žadėjęs išlaisvinti ir remti A. Beliackį, šiandien mums vėl dalina pažadus Vilniaus mero rinkimuose.

Deja, viskas nesibaigė A. Beliackiu. Procesas tęsiasi. Štai keletas iliustracijų.

2013 m. Gruzijos (Sakartvelo) parlamento NSGK pirmininkas Gyvis Targamadzė pagal V. Putino prašymą per Interpolo sistemą „atsisėdo“ trims mėnesiams „atostogų“ Lietuvoje ir tik Lietuvos prokuratūros ir teismo buvo išlaisvintas bei galėjo grįžti į Gruziją.

2016 m. mūsų pasienio tarnyba sulaikė Vilniuje į Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus metinį renginį atvykusį buvusį Gruzijos specialiųjų tarnybų – antiteroristinių operacijų biuro – vadą Zurabą Maisuradzę. Sulaikė vėlgi „pagal Putiną“, t. y. pagal Rusijos paskelbtą tarptautinę paiešką. Rusai Interpolo duomenų bazėje nurodė, kad jis yra įtariamas terorizmu kaip ir G. Targamadzė. Tik su Prezidentės pagalba mūsų tarnybos buvo priverstos atsikvošėti.

Būtent tuo metu ir vėl buvo prisiminta A. Beliackio istorija. DELFI paskelbus apie Z. Maisuradzės suėmimą, savo poziciją apie šį įvykį paskelbė Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas A. Tučkus ir jo pavaduotojas D. Valančiauskas.

„Šis įvykis sukėlė teisėtą pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusios visuomenės dalies pasipiktinimą, – rašyta jų pranešime spaudai. – Mūsų valstybėje jau susiklostė ydinga tradicija nedelsiant vykdyti bet kokius Rusijos teisinės pagalbos reikalavimus, prieš kurį laiką buvo besąlygiškai išduotas baltarusių kovotojas už pilietines teises A. Beliackis bei atskleista konfidenciali informacija apie baltarusių opozicijos veikėjų sąskaitas Lietuvos bankuose, šiandien atėjo Z. Maisuradzės eilė. Esame įsitikinę, kad toks Lietuvos pareigūnų elgesys žemina mūsų valstybės tarptautinį prestižą, menkina tą pasitikėjimą, kurį Lietuva užsitarnavo remdama demokratinius pokyčius Baltarusijoje, Gruzijoje, Ukrainoje.

Pataikavimas Rusijos užgaidoms smukdo Lietuvos autoritetą ES ir NATO sąjungininkų akyse – nesugebėdami išsireikalauti Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių kaltininkų, mes vos „paprašyti“ atiduodam į Kremliaus rankas mums draugiškų valstybių piliečius.“

Teisingi žodžiai ir niekuo nesikeičianti Lietuvos politika.

Štai dar vienas atvejis. 2017 m. spalyje Baltarusijos verslininkas Viachaslau Bit-Killeta kreipėsi į Migracijos departamentą dėl prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes A. Lukašenka apkaltino jį Baltarusijos atitinkamų Baudžiamojo kodekso straipsnių inkriminuojama veikla – bendradarbiavimas darant nusikaltimą ir mokesčių vengimas.

Kaip ir reikėjo tikėtis Migracijos departamentas V. Bit-Killeta prašymą atmetė, nepaisant to, kad pareiškėjo naudai liudijo ištisa virtinė Baltarusijos visuomenininkų ir politikų – opozicionierių.

Migracijos departamento išvada, regis, vėl rėmėsi Lietuvoje „nenužudomu“ faktu, kad A. Lukašenka V. Bit-Killetai paskelbė Interpolo tarptautinę paiešką. Beje, paieškos tekstą, t. y. tariamų Viačeslavo nusikaltimų Baltarusijai pagal BK straipsnius A. Lukašenkos prokuratūra Interpolui turėjo performuluoti kelis kartus. Pirmąsias dvi Minsko formuluotes Interpolas atmetė.

Migracijos departamentas neatsižvelgė ir į tai, kad šešių vaikų tėvo V. Bit-Killeta mama – lietuvė.

Rezultatas. Migracijos departamentas pritaria, kad V. Bit-Killeta kaltas, nes ji kaltu nori matyti A. Lukašenka. V. Bit-Killeta ir jį palaikantys opozicionieriai neabejoja, kad baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu vykdomas dėl to, kad jis teikė finansinę paramą opozicijai.

Verta prisiminti, ką nuolatos kartoja A. Lukašenka: „Noriu pabrėžti: jeigu kažkas iš verslininkų finansuos „penktąją koloną“ arba kažkokiu kitu būdu neigiamai įtakos visuomenę, tai aš laikysiu, kad jie įsitraukė į politinę kovą, kovą prieš valstybę. O ten – savo įstatymai.

Tegul neįsižeidžia toko pobūdžio verslininkai“. Tai iš esmės atspindi valdžios požiūrį ne tik į opoziciją („penktoji kolona“), bet taip pat į verslininkų teikiamą opozicijai finansavimą kaip į antivalstybinę veiklą ir leidžia suprasti, kad tokiais atvejais „įstatymai“ („supratimai“) yra kitokie.

Taigi pagal jau Lietuvos išbandytą A. Beliackio scenarijų V. Bit-Killeta turėtų grįžti į Baltarusiją ir kalėti. Jei paaiškės, kad jis buvo politinis, o ne ekonominis kalinys, kažkas jo atsiprašys, Seimo politikai padarys keletą grėsmingų pareiškimų, esą kažką reikia keisti ir viskas vėl tekės sena vaga.

Tuo tarpu turėtų būti atvirkščiai. Baltarusijoje ir Rusijoje BK straipsniais kaltinami žmonės turi būti traktuojami pagal nekaltumo prezumpciją.

Ir jeigu mūsų valstybės politika – rūpintis autokratinių režimų persekiojamais žmonėmis, nesvarbu dėl kokių režimų teikiamų priežasčių persekioti / susidoroti (beje, prisiminkime M. Chodarkovskio atvejį) su tam tikru asmeniu, turime jiems sutekti prieglobstį, idant iš čia, Lietuvos, jie galėtų įrodinėti savo tiesą, o kita pusė (šiuo atveju – Baltarusija) pateiktų mums tikrus, o ne tariamus įrodymus apie padarytus ekonominius nusikaltimus.

Tokia turėtų būti bendroji nuostata visų Lietuvos institucijų, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuvos Rytų politika.

Ši pozicija reikštų – suteikiame prieglobstį, o po to teisme paaiškės tiesa dėl metamų kaltinimų.

Tų žmonių, kuriuos persekioja režimas, pagalbos prašymų atmetimas – dar vienas įrodymas, kad prašytojas nuteisiamas kelis kartus.

Ar ne keistai skamba ir tai, kad kai kurie Migracijos departamento atsakingi darbuotojai, priimantys panašių asmenų prašymus, jiems tvirtina, kad Baltarusija yra gana demokratiška valstybė, be kitą ko, dar ir dalyvaujanti ES Rytų partnerystės programoje. Ar šie tarnautojai lojalūs mūsų valstybei, ar tiesiog „naudingi idiotai“?

Taigi klausimas išlieka – kiek dar Migracijos departamentas vykdys priešišką Lietuvos interesams užsienio politiką? Klausimas, pirmiausia, Jums, Vidaus reikalų ministre. Ir užtenka pažadų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.