Uždaryti

Raimundas Lopata. Mėgėjiška politika

Mes visi esame susirūpinę šalies Ministro pirmininko sveikata. Linkime jam kuo greičiau pasveikti.

Premjeras, kaip ir kiti sergantys žmonės, turėtų gydytis, o ne sirgdamas protarpiais valdyti valstybę. Faktas yra tas, kad jau kurį laiką neturime efektyviai veikiančio Vyriausybės vadovo. Ir mūsų natūrali užuojauta sergančiajam neturėtų būti kliūtis objektyviai vertinti padėtį. Premjeras turi gydytis, išgyti ir tuomet grįžti vadovauti Vyriausybei. Be to, ministras pirmininkas yra ne tik žmogus, bet ir institucija, kurią išleisti gydytis gali tik prezidentas, o ne gydytojas.

Dabar gi daroma žala valstybei. Į Lietuvą atvyksta Norvegijos ministrė pirmininkė, o su ja nei mūsų premjeras, nei prezidentas nesusitinka. Tokio lygio skandalo dar neturėjome. Ministras pirmininkas, suprantama, susitikti dėl ligos negalėjo. Bet kad prezidentas surado laiko pakalbėti su norvegų vyriausybės vadove tik telefonu, nepuošia valstybės.

Prezidento patarėjai, nepaaiškinę apie Norvegijos svarbą Lietuvai, neatliko savo pareigų.

Šiandien Norvegijos vardas skamba ir vadinamojoje šnipų apsikeitimo istorijoje. Panašu, kad mūsų saugumo tarnybų ilgai ruoštas ir vykęs derybų procesas su Rusija dėl apsikeitimo „šnipais“ gali sužlugti.

Turbūt suprantame, kad nė viena valstybė oficialiai negali pripažinti ir nepripažįsta, jog vykdomi suimtų asmenų apsikeitimai yra apsikeitimai „šnipais“. Prezidentūros inicijuotos Baudžiamojo kodekso pataisos, leidžiančios ir akcentuojančios būtent apsikeitimą žvalgybininkais, gali baigtis tuo, kad toks apsikeitimas apskritai neįvyks. Tuo bus padaryta žala ir Norvegijai, kurios pilietis, pasak žiniasklaidos, yra vienas iš apsikeitimo asmenų.

Galime spėti, kad prezidentas neprisiėmė atsakomybės eiti malonės teikimo keliu prisimindamas ir neteisingai interpretuodamas R. Pakso apkaltos istoriją.

Sunku suprasti ir prezidento poziciją dėl Astravo atominės elektrinės. Vizito Suomijoje metu vėl kartojamos senos, URM ruoštos ir žalingos valstybei tezės apie Astravo saugumo tobulinimą.

Kuriama Kremliui naudinga iliuzija, kad Astravo problema tėra saugumo pagerinimas (pvz., pasikviečiant Suomijos ekspertus), o ne fundamentalus vietos ant tektoninio lūžio pasirinkimas. Prezidentas jau yra labai teisingai pareiškęs, kad šiandien turime koncentruotis į ES poziciją dėl elektros nepirkimo iš Astravo. Tuo bent jau neleisime už savo pinigus pradėti antro Astravo bloko statybos. Prezidentas galėtų paklausti savo patarėjų, kada bus „pakankamas saugumas“, kada galėsime, kad ir su Suomijos pagalba, pasakyti, kad dėl Astravo jau mes ramūs, ir leidžiama Kremliui statyti antrą bloką? Ką jie į tai atsakytų?

Kol URM atstovai ir patarėjai prezidentą maitina Rusijai naudingomis tezėmis apie saugumą, A. Lukašenka tiesiai pasakė, kad Astravas gali būti naudojamas kaip šantažo ir atgrasymo priemonė: „Manyčiau, lietuviai nėra visiškai trenkti, jie suvokia, kad jei kartais atominėje elektrinėje susiklostytų kritinė situacija, maža nepasirodys nei mums, nei jiems. Ir tai būtina turėti omenyje.“

Šis A. Lukašenkos pareiškimas yra naudingas mums, kad parodytume, kieno rankose yra šis antrasis Černobylis ir kad jis dar arčiau Europos.

Štai apie ką derėjo kalbėti su Suomijos prezidentu ir tartis, ką daryti, kad elektra iš šios atominės nepatektų į ES. Reikia rimtai kalbėti, kaip užkardyti antro, trečio, ketvirto bloko statybas. Jos prasideda dabar ir A. Kubiliaus, kuriam galima bus suversti atsakomybę, nebebus.

Derėtų baigti naivią ir mėgėjišką užsienio politiką, tikintis, kad Kremlius leis kažkam tobulinti jų atominės saugumą.

Prezidento patarėjai galėtų rimčiau susirūpinti savo patarimų kokybe, patarti šalies vadovui imtis daugiau lyderystės ir nebijoti atsakomybės.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.