R. Vilpišauskas. Ką bendro turi infliacija ir tarptautinė prekyba?
Pastarųjų metų politiniai įvykiai, ypač D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, rodo, kad Vakarų demokratijose nemažai gyventojų ir jų balsų siekiančių politikų kritiškai vertina tarptautinę prekybą ir iniciatyvas šalinti kliūtis jos plėtrai.
Kritikuojami susitarimai tarp skirtingų pasaulio regionų, pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno šalių susitarimas dėl laisvos prekybos, iš kurio šių metų pradžioje jam dar neįsigaliojus pasitraukė JAV, ar Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutartis, kurią ėmėsi persiderėti naujoji JAV administracija.
Vieši protestai vyko ir prieš panašaus ekonominio išsivystymo šalių sąjungininkių derinamus susitarimus, pavyzdžiui, dėl neseniai susiderėtos ES ir Kanados laisvos prekybos sutarties (CETA), kurios ratifikavimas šiuo metu vyksta ES šalyse.
Kol kas neaiški ir JAV bei ES laisvosios prekybos ir investicijų sutarties (TTIP) perspektyva. Nors per trejus derybų metus transatlantiniams partneriams pavyko suderinti nemažai pozicijų, jos likimas priklauso nuo to, kaip galiausiai dėl jos apsispręs D. Trumpas, kokia bus ES valstybių narių pozicija ir kaip šias derybas veiks Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES.
Prieš porą metų atliktos apklausos rodo, kad kai kuriose ES šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, daugiau nei pusė gyventojų nepritaria transatlantinei prekybos ir investicijų sutarčiai.
Tad atrodo, kad ne vieną dešimtmetį demonstruota JAV ir ES lyderystė tarptautinės prekybos liberalizavimo srityje pastaruoju metu išsikvėpė.
Ypač pastebimas JAV prezidento D. Trumpo skeptiškas požiūris į tarptautinę prekybą, kuri laikoma naudinga tik tada, kai JAV eksportuoja daugiau prekių, nei įsiveža, o valstybių prekybiniai ryšiai prilyginami įmonių konkurencijai rinkoje.
Atitinkamai jei prekės kitose šalyse pagaminamos pigiau, tai laikoma grėsme darbo vietoms Amerikoje. Pasirašydamas dekretą dėl pasitraukimo iš laisvos prekybos tarp dvylikos Azijos ir Šiaurės Amerikos šalių sutarties D. Trumpas pareiškė, kad toks jo sprendimas bus naudingas Amerikos darbininkams.
Daug jo kritikos sulaukė ir pigesnius produktus parduodanti Kinija.
Rūpestis darbo vietomis nėra vienintelis tarptautinės prekybos kritikų argumentas. Protestuose ir peticijose prieš TTIP bei CETA dažniausiai kalbama apie šių susitarimų keliamą grėsmę demokratijai, aplinkai, sveikatai, vartotojų ir darbuotojų teisėms.
Teigiama, kad dėl tokių sutarčių deramasi uždarai, todėl gali būti priimami piliečiams nenaudingi įsipareigojimai, kad didelės įmonės gali primesti savo valią valstybėms, kad prekybos liberalizavimas gali lemti prastesnę produktų kokybę ar nesaugių technologijų, pavyzdžiui, skalūnų dujų ir naftos gavybos plėtrą, kad kyla pavojus viešosioms paslaugoms, nes didės spaudimas privatizuoti jas teikiančias įmones.
Visa tai apibendrinant, teigiama, kad tokie prekybiniai susitarimai pažeidžia viešą interesą.
Ar prekyba kenkia viešajam interesui ir vartotojams?
Nors laisvosios prekybos kritikų gretas papildė JAV prezidentas, o jų protesto akcijos socialinių tinklų ir kitų komunikacijos priemonių dėka tapo matomesnės, tačiau jų kritikos turinys nėra nei naujas, nei įtikinamas.
Jei laikomės prielaidos apie konkurencijos teikiamą naudą, dėl kurios sutaria daugelis skirtingų ekonomikos mokyklų, tai tarptautinės prekybos liberalizavimas turėtų būti sveikintinas vien dėl kliūčių konkurencijai šalinimo.
Konkurencinė aplinka yra viena svarbiausių viešųjų gėrybių, kuri spaudžia įmones mažinti savo prekių ir paslaugų kainas, ieškoti efektyvesnių gamybos ir darbo organizavimo metodų, tausoti išteklius ir orientuotis į vartotojų poreikius.
Tad prekyba svarbi ne vien ir net ne tiek todėl, kad galėtume parduoti, ką pagaminame ar įsivežti tai, ko dėl klimatinių, geografinių ar istorinių sąlygų neturime savo šalyje, bet pirmiausia dėl to, jog ji sustiprina konkurenciją, sukuria daugiau galimybių specializacijai, darbo pasidalinimui ir inovacijoms.
Ir kuo kažkas pigiau ir efektyviau gali ką nors pagaminti ir parduoti, tuo didesnė prekybos nauda.
Būtent todėl kažkada prabangos produktais laikyti mobilūs telefonai ar buitinė technika tapo masinio vartojimo prekėmis, kurias gali sau leisti ir skurdžiai gyvenantys žmonės.
Daugybė studijų bei ne vienas Nobelio premijos laureatas pabrėžia ekonomikos atvirumo svarbą šalies ekonomikos augimui – ar tai būtų vadinama atviros prieigos socialine tvarka (D. North), ar įtraukiančiom institucijom (D. Acemoglu), ar kitais terminais.
Jei labiau įtikina ne abstraktūs argumentai, o konkretūs geros praktikos pavyzdžiai – ekonomikos atvirumo naudą gerai iliustruoja tokios šalys kaip Šiaurės Europos valstybės ar Naujoji Zelandija.
Ne tik turtingųjų Vakarų valstybių sparčiausias ekonomikos augimo laikotarpis, bet ir Kinijos ir kitų pastaraisiais dešimtmečiais augančių šalių įspūdingi gerovės augimo tempai sietini pirmiausia su jų integracija į pasaulio ekonomiką ir kliūčių prekybai šalinimu.
Beje, ir mūsų šalyje dažnai minima Estijos ekonominė plėtra ir pažanga daugelyje sričių po nepriklausomybės atkūrimo pirmiausia sietina su jos ekonominiu atvirumu prekybai, investicijoms, idėjoms.
Tradiciškai pagrindine kliūtimi prekybai buvę muitai daugelyje šalių yra žemi ar apskritai panaikinti. Prie to labiausiai prisidėjo Pasaulio prekybos organizacijos (anksčiau GATT) narių susitarimai bei laisvosios prekybos sutartys tarp atskirų šalių grupių.
Pastaraisiais dešimtmečiais nebe muitai, o skirtingos reguliavimo normos tapo labiausiai prekybą ribojančia kliūtimi.
Derybos dėl to, kad reguliavimo skirtumai netrikdytų prekybos yra sudėtingesnės, nes paprastai kiekvienos šalies atstovai įrodinėja, kad jų taikomos normos yra geriausios. Pavyzdžiui, derybų tarp JAV ir ES metu ir viena, ir kita pusė įrodinėjo, kad jų taikomos vaistų ar maisto produktų kokybės normos yra saugiausios.
Tokiu atveju svarbiausia remtis moksliniais įrodymais, o ne anekdotiniais pasakojimais apie chloruotus viščiukus ar iš čiaupo bėgantį degantį vandenį namuose, kurių kaimynystėje išgaunamos skalūnų dujos. Taip pat reikia nepamiršti, kad griežtesnės normos paprastai reiškia didesnes įmonių išlaidas, o galiausiais ir aukštesnes reguliuojamų produktų kainas.
Vis dėl to tokios laisvos prekybos sutartys kaip Kanados ir ES susitarimas, ir pačios ES patirtis kuriant bendrąją rinką, rodo, kad įmanoma rasti sprendimus, kurie mažintų prekybą ribojantį reguliavimo skirtumų poveikį ir plėstų konkurencinę erdvę.
Žinoma, didesnė konkurencija neišvengiamai reiškia, kad kažkas gali bankrutuoti, prarasti investuotą kapitalą, netekti darbo. Kaip tik dėl to su importuojama produkcija konkuruojantys verslininkai, ypač ūkininkai, nepritaria laisvesnei prekybai. Šis spaudimas dar didesnis, kai konkuruoja įmonės tokiose skirtingose šalyse kaip JAV ir Kinija.
Ypač jei pastaroji papildomai remia savo įmones, taip padėdama joms dar labiau atpiginti produkciją. Tokiais atvejais iš tiesų yra pagrindo kalbėti apie nevienodas konkurencines sąlygas. Tačiau kai kainų skirtumai susidaro ne dėl valstybių vykdomos politikos, o atspindi įmonių konkurencinius pranašumus, jie turėtų būti sveikinami, nes taip geriau patenkinami vartotojų poreikiai ir kartu verslininkai gauna atlygį už savo pastangas.
Ekonomistai gan tvirtai sutaria, kad šalies ekonomikai ir gyventojams naudingiau, jei į konkurencijos sukuriamus sunkumus reaguojama ne apribojant tarptautinę prekybą, bet kitomis vidaus ekonominės, socialinės ir švietimo politikos priemonėmis padedama žmonėms, kuriems nepasiseka rinkoje.
Šiuo požiūriu pasaulyje yra įvairių praktikų ir tai taip pat gerai iliustruoja, viena vertus, Šiaurės Europos šalys, kuriose aktyviai teikiama parama netekusiems darbo, norintiems persikvalifikuoti, ir, kita vertus, Naujoji Zelandija, kurioje viešasis sektorius yra mažesnis.
Būtent apie tai, kokia tinkamiausia prisitaikymo prie globalios konkurencijos bei technologinių pokyčių, ypač automatizavimo, vadinamosios ketvirtosios industrinės revoliucijos, politika ir vyksta pagrindinės diskusijos tarp ekonomistų.
Laisva prekyba ne apriboja atskirų valstybių pasirinkimus, bet kaip tik suteikia daugiau išteklių ir gerovės kūrimo priemonių. Prekyba ir investicijos kaip gerovės augimo priemonė gali mažinti paskatas emigruoti iš skurdesnių šalių į turtingesnes.
Kas iš to Lietuvai?
Tokios nedidelės šalys kaip Lietuva daugiausia išlošia iš aiškiomis tarptautinėmis taisyklėmis grindžiamos atviros prekybos.
Didelių ir turtingų šalių rinka ir be likusio pasaulio būna gana didelė ir konkurencinga. Be to, didžiosios šalys tarptautiniuose reikaluose turi didesnę derybinę galią, todėl tarptautinės taisyklės ir normos ypač svarbios mažesnėms.
Dalyvaudama ES bendrojoje rinkoje Lietuva jau yra tapusi pusės milijardo gyventojų rinkos dalimi, o didesnė konkurencija yra geriausias būdas apsisaugoti nuo kainų kilimo, kuris yra tapęs viena svarbiausių aktualijų Lietuvoje. Spaudimas mažinti kainas, ypač maisto, kuris sudaro didelę dalį skurdžiai gyvenančių žmonių išlaidų, būtų efektyvi skurdo mažinimo priemonė.
Tuo Lietuvoje galėjom įsitikinti, kai atsirado galimybių importuoti elektros energiją iš Šiaurės šalių bei suskystintas gamtines dujas. Todėl Lietuvai, jos gyventojams ir verslui naudingos ir pačios ES sudaromos sutartys su kitomis PPO narėmis, pavyzdžiui, Kanada, JAV ar Japonija.
Kaip rodo Lietuvos prekybos su Pietų Korėja apimčių augimas po pastarosios ir ES laisvosios prekybos sutarties įsigaliojimo, net jei esamos prekybos apimtys yra nedidelės, kliūčių prekybai šalinimas bei bendrų taisyklių nustatymas sukuria potencialias naujas galimybes ir teisinį tikrumą. Tokios galimybės gali būti įvertinamos ir kiekybiškai – paprastai prieš pasirašant bet kokį naują prekybos susitarimą tarp ES ir kitos PPO narės Europos Komisija užsako poveikio įvertinimo studijas, kiekybiškai išreiškiančias tikėtiną ekonominę naudą.
Turbūt žinomiausias pavyzdys yra potencialios sutarties tarp JAV ir ES ekonominės naudos įvertinimai, rodantys reikšmingą galimą postūmį ekonomikos augimui abiejose Atlanto pusėse. Remiantis Pasaulio prekybos instituto vertinimais, įgyvendinus ES ir JAV susitarimą, Lietuvos BVP išaugtų 1,6 proc., o kainos sumažėtų 0,9 proc. (automobiliai atpigtų maždaug 3,8 proc.). Beje, Bertelsmann fondo vertinimu, Lietuvos pajamos vienam gyventojui išaugtų bene labiausiai iš visų ES šalių – nuo 0,58 iki 5,05 proc. priklausomai nuo prekybos tarp ES ir JAV liberalizavimo apimties.
Įdomu, kad remiantis visuomenės nuomonės ES šalyse tyrimais, lietuviai labiausiai iš visų ES šalių palaiko JAV ir ES sutarties dėl prekybos ir investicijų pasirašymą (tam pritarė net 79 proc. apklaustųjų Lietuvoje). Tikėtina, kad tokią aukštą paramą lemia ne tik ekonominės naudos argumentai, bet ir JAV kaip strateginės Lietuvos partnerės svarba. Apskritai, žinomas JAV strategas Z. Brzezinskis prieš ketvertą metų yra pasakęs, kad nuo derybų dėl TTIP sėkmės priklausys Vakarų vaidmens pasaulyje išsaugojimas.
Tai rodo, kad sutartims dėl prekybos ir investicijų dažnai priskiriama daug platesnė nauda, nei tik ekonominės pasekmės, kylančios iš didesnės konkurencijos, mažesnių kainų ir didesnio pasirinkimo. Pavyzdžiui, asociacijos sutartis tarp ES ir Ukrainos neabejotinai turėjo didelę simbolinę politinę reikšmę Ukrainai, nors svarbiausia jos dalis yra susijusi su prekybos liberalizavimu ir ES normų perėmimu. Įvertinant minėtus dalykus ir Lietuvos ekonomikos specifiką, būtina siekti, kad ES būtų pasiruošusi pratęsti derybas su JAV, jei taip nuspręstų D. Trumpas, siektų susitarimo su Jungtine Karalyste, kuris įvestų kuo mažiau naujų apribojimų pastarajai išstojus iš ES, imtųsi susitarimo su Japonija įgyvendinimo ir derėtųsi dėl naujų laisvos prekybos sutarčių su kitomis PPO narėmis.
Perspausdinta iš DELFI.lt
