Uždaryti

R.Vilpišauskas apie Vyriausybės metų darbus užsienio politikoje: ryškių pokyčių nėra, dominuoja tęstinumas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas, komentuodamas išskirtus svarbiausius šių metų Vyriausybės darbus užsienio politikos srityje, sako, kad per vienerius metus ryškių pokyčių neįvyko, Lietuvos užsienio politikoje dominuoja tęstinumas, orientacija į kaimynines valstybes.

Penktadienį 17-oji Vyriausybė kiekvienoje srityje įvardijo po tris svarbiausius pasiekimus. Į užsienio politikos sąrašą pateko tokie darbai:

  • iš „mirties taško“ išjudinti santykiai su kaimynine valstybe ir strategine partnere Lenkija;
  • nuosekliai teikiama parama Ukrainai: tiek per krašto apsaugos sistemą, tiek įvairiuose europiniuose formatuose (Lietuvos inicijuotas planas Ukrainai ir kiti);
  • Lietuva viena iš pirmųjų pasaulyje suteikė leidimą gyventi dviem seksualinių mažumų atstovams iš Čečėnijos, kuriems grėsė realus susidorojimas.

Santykiai su Lenkija gerėja, bet reguliarių ryšių trūksta

Lietuvos užsienio politiką, R.Vilpišausko teigimu, formuoja ne tik ir dažnai ne tiek Vyriausybė, kiek prezidentė, tad, anot jo, sunku atskirti Vyriausybės, o tiksliau Užsienio reikalų ministerijos (URM) ir Prezidentūros indėlį siekiant rezultatų.

„Prezidentė dažnai taria lemiamą žodį, tad tai irgi apsunkina būtent Vyriausybės indėlio užsienio politikoje vertinimą, – sako politologas. – Man atrodo, kad tas pirmasis pasiekimas, santykių su Lenkija atnaujinimas, ir pasirinktas kaip tik todėl, jog čia ėmėsi veiksmų premjeras. Ir ne tik URM, bet ir Susisiekimo ministerija skyrė dėmesį tam, kas aktualu Lenkijai – kalbu apie „PKN Orlen“ reikalus.“

Anot R.Vilpišausko, praėjusių metų rudenį įvykęs premjero Sauliaus Skvernelio susitikimas su partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) vadovu Jaroslawu Kaczynskiu dėl bendrovių „Orlen Lietuva“ ir „Lietuvos geležinkelių“ sutarties, kurios pasirašymas užbaigė kelerius metus trukusį ginčą dėl krovinių vežimo geležinkeliais tarifų, taip pat – vėlesni dvišaliai susitikimai su Lenkijos premjere Beata Szydlo, minėtu J.Kaczynskiu, „Lietuvos geležinkelių“ pažadas atstatyti prieš beveik dešimtmetį išardytą ruožą iš Mažeikių į Rengę Latvijoje, yra pirmieji ženklai išjudinant Lietuvos–Lenkijos santykius.

„Aš sakyčiau žodį „atnaujinimas“ netikslu naudoti, kai kalbama apie dvišalius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos apskritai, – sako politologas. – Tiek saugumo, tiek ekonominis bendradarbiavimas vyksta labai intensyviai, tiesiog kurį laiką nebuvo aukščiausių politinio lygio susitikimų ir nebuvo sprendžiamos „PKN Orlen“ problemos.“

Tiesa, reguliarių kontaktų aukščiausiame politiniame lygyje tarp Lietuvos ir Lenkijos, R.Vilpišausko nuomone, tebetrūksta ir toliau.

Lietuvos politinis palaikymas Ukrainai – reikšmingiausias

Lietuvos vaidmenį bendradarbiaujant su Ukraina, tiekiant ginkluotę, humanitarinę pagalbą, organizuojant šalies institucijų konsultacijas, VU TSPMI direktorius įvardija kaip tradicinį Lietuvos užsienio politikos prioritetą, kuris įgyvendinamas nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą (ES) ir NATO.

Toli gražu ne vien nuo Lietuvos pastangų priklauso tai, kas vyksta Ukrainoje ir jos santykiuose su ES.

„Šia prasme ši Vyriausybė tęsia tą politiką ir, kaip ir anksčiau, jos rezultatai priklauso nuo tiek, kiek Lietuva tegali padaryti. Toli gražu ne vien nuo Lietuvos pastangų priklauso tai, kas vyksta Ukrainoje ir jos santykiuose su ES. Lietuva padėti gali tik savo turimais ištekliais, tai yra, technine parama konkrečiose srityse, kur Lietuva turi gerų patirčių, finansais, kurie irgi yra labai riboti, ir, žinoma, politiniu palaikymu, kuris yra galbūt svarbiausias Lietuvos resursas kalbant apie Ukrainos reikalus ir glaudesnius santykius, paramą joje vykdomom reformom ES ir NATO formatuose“, – sakoo R.Vilpišauskas. „Lietuva gali tik padėti. Lietuva tą aktyviai ir nuosekliai daro“, – priduria jis.

Gegužę Lietuva viena iš pirmųjų dviem gimtinėje kankinamiems ir persekiojamiems Čečėnijos piliečiams homoseksualams suteikė prieglobstį. Kaip tikino politologas, jam šį specifinį klausimą komentuoti sudėtinga.

„Jis yra kitokio pobūdžio negu, sakykime, parama Ukrainai, kuri yra tęstinė, kur reikia didelio įvairių institucijų veiklos kordinacinio darbo, aktyviai išnaudoti įvairius turimus kanalus, išteklius. Man sudėtinga komentuoti, nes tai – gana specifinis klausimas, kuris turi ir savo specifinį politinį kontekstą“, – sako R.Vilpišauskas.

Užsienio politika – kasdienė veikla

Paklaustas, ar turėtų siūlymų į šį sąrašą įtraukti kitų Vyriausybės užsienio politikos darbus, jis teigė ryškių pokyčių, poslinkių ar įvykių per šiuos praėjusius metus nepastebėjęs.

„Užsienio politika yra tokia sritis, kur svarbu ir tęstinumas, ir politinių veikėjų Lietuvoje sutarimas, ir koordinavimasis, ir operatyvus reagavimas į pokyčius. Visa tai yra kasdienė veikla, kuri ne dažnai vainikuojasi tokiais ryškiais įvykiais kaip kad, pavyzdžiui, asociacijos sutarties tarp Ukrainos ir ES pasirašymas. Be to, kai Lietuva veikia užsienio politikoje, ir tai ypač matyti Rytų partnerystės srity, ji veikia ne tik dvišalių santykių pagrindu, bet stengiasi išnaudoti ir ES institucijas, ir savo kaip ES ar NATO narės statusą, su juo susijusias galimybes. Tai reiškia, kad toli gražu ne tik nuo Lietuvos priklauso tai, kas galiausiai yra sprendžiama. Tai priklauso nuo visų ES šalių sutarimo, ES institucijų veiklos ir galų gale nuo to, kas vyksta Rytų partnerystės šalyse, kur susipynę daug įvairių politinių, ekonominių, geopolitinių interesų“, – dėsto R.Vilpišauskas.

Vyriausybės išskirti rezultatai užsienio politikoje, anot VU TSPMI direktoriaus, rodo, kad Lietuva orientuojasi į gretimas šalis.

„Du pirmi įvardijami laimėjimai rodo, kad dėmesys koncentruotas į kaimynystę“, – apibendrina jis.

 

Perspausdinta iš 15min.lt