Uždaryti

R. Lopata. Šimtmečio istorija: atkurta Lietuva nebūtų atsilaikiusi, jei ne pamiršta aplinkybė

Prieš beveik šimtmetį Lietuvai atkurti valstybę leido palankiai susiklosčiusios tarptautinės aplinkybės. Ir vargu, ar jai būtų pavykę atsilaikyti, jei ne paskolos iš Berlyno.

Pristatydamas veikalą „Lietuvos Taryba ir Lietuvos valstybės atkūrimas 1914-1920 m. dokumentuose” Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Raimundas Lopata priminė Vokietijos veiksnį ir jos puoselėtas geopolitines Europos konstrukcijas.

„Prancūzija – sumenkinta ir palaužta, Didžioji Britanija – už Europos ribų, Rusija – šalia Europos. Europa? Europa – tai „Mitteleuropa“, savotiškas Europos Sąjungos prototipas, su Hohencollernais priešakyje ir Habsburgais užpakalyje, o aplink – „Raandstaten“, pakraščių arba limitrofinės, bet su savistoviais monarchais, valstybės“, – savo komentare rašė R. Lopata.

O Lietuva, pasak politologo, tuometinėje Europos Sąjungoje, kaip ir numatė 1917 m. gruodžio 10 (11) d. aktas – nepriklausoma, nuo Rusijos atskirta, tačiau su Vokietijos imperija sudariusi sąjungą, kuri būtų įgyvendinama per karinę (bet Lietuvos kariuomenė būtų tvarkoma savarankiškai), susisiekimo, muitų ir pinigų konvencijas, bet su savarankiška šalies administracija.

„Ir tuometinio Vokietijos užsienio reikalų ministro Ričardo von Kühlmanno separatinėse derybose su bolševikais Lietuvos Brastoje įvardinta (kartu su Lenkija bei Kuršu) kaip istorinė nacija“, – teigė R. Lopata.

Pasak politologo, Lietuva vargu ar būtų atsilaikiusi 1918–1919 m. sandūroje, jei ne dvi Berlyno paskolos: 110 milijonų markių 1918 m. lapkričio–gruodžio mėn., ir antroji, 100-o milijonų – gruodžio 30 dieną. Markės, kurios netrukus virto lietuviškais pinigais – „auksinais“.

„Ką mes su markėmis darėme? Dalį perskolinome latviams. Labai nemažą dalį (kol rinkome lietuvių savanorius) mokėjome saksų savanoriams. Jų 1919 m. pr. – 4 tūkstančiai, vėliau papildyti, reorganizuoti ir virtę trijų pulkų mini-kariuomene. Kiekvienas saksų savanoris gaudavo 12 markių per dieną: 7-ias jam mokėjo Vokietija, o 5-ias primokėdavo Lietuvos Vyriausybė“, – pasakojo R. Lopata.

Beje, pasak jo, būtent saksai iš Drezdeno buvo pagrindinė jėga, padėjusi atmušti bolševikus nuo Kauno 1919 m. vasarį vykusio mūšio metu. Be vokiečių Kaunas būtų neabejotinai prarastas, kaip 1919 sausį nutiko Vilniui, veikiausiai, – ir likusi Lietuvos dalis.

Prabudimas iš baudžiavinio miego

Politologas priminė, kad prieš daugiau kaip šimtmetį, pabudę iš baudžiavinio miego, „Aušros“ ir „Varpo“ gadynės veikėjai iškėlė istorinį tikslą – neprigulminga Lietuva, nusikračiusi svetimų ir savų despotų. Jam pasiekti buvo parengta politinė programa – lietuvių etnografinėje erdvėje tarp Rusijos ir Vokietijos atstatyti Lietuvą kaip atsvarą Lenkijai.

„Apmąstytos ir vidinio susitelkimo prielaidos: lietuvių daugumos gyvenamas kaimas maitinsiąs miestus, kurių didžiąją gyventojų dalį sudarysią žydai, o užsimezgęs savitarpiškai naudingas sugyvenimo ryšys skatinsiąs ir masinį vadinamųjų lenkų atvertimą į lietuvius“, – rašė R. Lopata.

Deja, pasak politologo, tai liko tik optimistine vizija, be griežtų kontūrų ir įgyvendinimo įgūdžių. Lietuviai pateko į rusų ir vokiečių politinės minties bei praktikos farvaterius. Nors kurti valstybę buvo pačių lietuvių iniciatyva, jos likimas labiau priklausė nuo išorės veiksnių – ir nuo grasinimų, ir nuo pagalbos bei pažadų padėti lietuviams įveikti lenkų dominavimą Vilniuje.

Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad šiandien mėgstama sakyti, kad tauta yra fikcija, bet kai XIX a. pab. – XX a. pr. vietoj sunaikintos LDK buvo kuriama moderni Lietuva, tauta neatrodė fikcija.„Priešingai – tauta buvo suvokiama kaip realus, beveik jusliškai apčiuopiamas dalykas. Tiesa, prieš šimtmetį karo audrose griuvus imperijoms ir atsiradus politinei tuštumai Vidurio ir Rytų Europoje, naujos valstybės turėjo kurtis nepaprastai greitai. Čia ir išryškėjo atotrūkiai tarp laisvo valstybinio apsisprendimo idėjos ir praktikos“, – rašė R. Lopata.Pasak politologo, viena iš priemonių stabdyti atotrūkį tapo nacionalistinė ideologija: valstybės ėmė remtis ne į pilietinę visuomenę, gebančią gerbti žmogaus laisves ir teises, bet į vadinamąją tautinę demokratiją.

„1917 m. vidurvasaryje P. Klimas dienoraštyje užrašė: „Patys pastebime, kaip mes per tą vokiečių čia buvimą politiniai bręstame. Mūsų pažiūros vis aiškesnės. Nepriklausomybės obalsis, jo įvykinimas, „orientacija“ į vakarus kristalizuojasi; taip pat santykiai su žydais, lenkais ir baltarusiais. Lietuvą tveriant – lietuviai tesprendžia, o ne mažumos. Šit minties didžiausias laimėjimas … S. Kairys norėjo, kad ne lietuvių tauta darytų Lietuvą etnografinėmis ribomis, bet Lietuva, t. y. visi piliečiai. Balsuojant Kairys, Povylius, Okuličius, Dirmantas (kairieji) dvejojo kaip balsuoti – tai kėlė rankas, tai laikėsi, arba net prieš ėjo“, – pasakojo R. Lopata.

Politologas priminė, kad nugalėjo požiūris „lietuviai tesprendžia“, ir ši tendencija buvo būdinga ne tik Lietuvai. Didelė Rytų ir Vidurio Europos politiniame žemėlapyje atsirandančių valstybių gyventojų dalis staiga „pasijuto“ svetima.

Pasak politologo, tautinė demokratija radosi ir tuometinėje Lietuvoje, nors tiksliai vartojant sąvokas „tautinis“ ir „demokratija“, vargu ar jos suderinamos.

„Yra lietuviškos kanklės, rusiška balalaika, lenkiška zubrovka, bet nėra lietuviško, rusiško ar lenkiško dekalogo ir juo paremtos vertybių sistemos kaip kiekvienos valstybės konstitucijos pagrindas. Gal apie tai ir susimąstė Vasario 16-osios aktą paskelbusios Tarybos pirmininkas A. Smetona, jau emigracijoje išsitaręs: „Lietuvos valstybės atkūrimas siaurais nacionaliniais pagrindais buvo klaida“. Frazė, iki šiol kelianti daug ginčų ir interpretacijų – kokią Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo metais mūsų tėvai – kūrėjai norėjo atkurti?“, – teigė R. Lopata.

Politologas priminė, kad Lietuvių konferencija Vilniuje 1917 m. rugsėjo mėn. nusprendė, kad „Liuosam Lietuvos plėtojimos reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausomą demokratiškai sutvarkytą valstybę etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“. Sprendimui įgyvendinti išrinko Lietuvos Tarybą, o mažumų atstovams Taryboje iškėlė sąlygas: solidarizuotis su Lietuvos nepriklausomybe, nebūti susitepusiais priešinga Lietuvai akcija, suprasti lietuvių kalbą. 1917 m. gruodžio 10 (11) d. ir 1918 m. vasario 16 d. akte jau skelbiama apie valstybės atkūrimą.

„Tiesą sakant, apie valstybės restauraciją kalbėta ir anksčiau, pvz., 1915–1916 m. sandūroje ir Kauno lietuvių krikščionys demokratai, ir Vilniaus lietuvių demokratai LDK atkūrimo projektais kėlė buvusios valstybės paveldėjimo klausimą. Kodėl lietuviai blaškėsi – atkūrinėjo, sudarinėjo, vėl atkūrė? Populiarėjantis nacionalinis principas, virtęs tautų apsisprendimo šūkiu? Restitucija, t. y. istorinė teisė kaip kompensacija politinio principo nepakankamumui?“, – rašė R. Lopata.

Pasak politologo, tarptautiniam pripažinimui tampant vis svarbesniam lietuvių aktuose šalia apeliacijų į tautą bei apsisprendimą gerokai išsiplėtė ir kreipiniai į valstybines tradicijas.

„Mat, susipažinus su Vakarų pasaulio principais, patirta, kad daug vilčių teikęs Popiežiaus Benedikto XV, Vokietijos kanclerio Bethmann-Hollwego, JAV prezidento Wilsono keltas tautų apsisprendimas praktiškai galėjo būti taikomas tik tautoms, kurios turėjo suverenią valstybę, ir kad bet kokiu atveju valstybiniam pripažinimui Vakaruose gauti nepakako kreipimosi vien į tautos etnografines ypatybes“, – teigė R. Lopata.

Nors, pasak politologo, ir prieš Vasario 16-ąją, ir po jos lietuviai mėgino siekti pilietinio konsensuso, nėra visiškai aišku, ar lietuvių politinė mintis tolygiai suvokė dar vieną tautų apsisprendimo sampratos aspektą, o būtent – pilietinių teisių garantiją.

Dešinieji ir kairieji tautą suprato skirtingai

Pasak politologo, lietuvių politiniame pasaulyje sąlygiškai galima buvo skirti du polius: dešinįjį – tautininkai, krikščionys demokratai ir kairįjį – demokratai, liaudininkai, socialdemokratai.

„Dešiniajam tauta buvo daugiau etninis dydis, labiau apspręstas objektyvių bruožų: kalbos, papročių, kilties ir pan. Tautai apibrėžti jiems buvo svarbesnis ne tiek individualus apsisprendimas, kiek tam tikrų objektyvių savybių puoselėjimas“, – teigė R. Lopata.

Kairė, pasak politologo, tautą suprato daugiau sociologiškai, kaip valstybės gyventojų visumą, kurią, turint omenyje socialistinės pakraipos reformas, reikėtų prievarta modifikuoti arba transformuoti.

„Vadinasi, iš esmės abu poliai orientavosi ne tiek į laisvų ar laisvės siekiančių individų visuomenę, kiek į vienokios ar kitokios idėjos pagrindu suburtus kolektyvus“, – rašė R. Lopata.

Jis atkreipė dėmesį, kad Taryba, jau pasivadinusi Lietuvos Valstybės Taryba, papildė gretas gudų ir žydų politikais, nors tyliai, bet aiškiai pritarė socialiniam konservatizmui, tai yra teisinei apsaugai dvarams, lyg duoklei lenkams už jų priimamą lietuvišką etninę kultūrą, ir garsiai pasisakė už stiprią vykdomąją valdžią Lietuvos politinėje sistemoje – konstitucinę monarchiją.

„Ji sieta su valstybingumo tradicija, būsimomis derybomis su Vokietija, etnosocialine Lietuvos struktūra ir stabilumo būsimoje valstybėje poreikiu. Tai liudijo apie vidinio, pilietinio telkimosi apmąstymą, tai yra ir apie santykį su kilmingąja Lietuvos visuomenės dalimi“, – teigė R Lopata.

Valstybės teritorija, pasak politologo, buvo siaurinama iki „sveiko branduolio“, kuriame etnografiniai lietuviai sudarytų daugumą net ir tuo atveju, jeigu asimiliuotuosius tektų laikyti negrįžtamai prarastais.

„Tokioje erdvėje lietuviai galėjo remtis daugumos principu – kurti valstybę, neatsižvelgdami į kitataučių nuomonę. Principas rėmėsi ne klasikinėje demokratijoje veikiančios visuomenės daugumos teise (ar sutartimi), o gausesnės etninės bendrijos vyravimo faktu. Nenuostabu, kad tai reiškė valstybės pajungimą vienos tautos interesams, valstybės pavertimą tos tautos savotiškais namais, kitiems suteikiant tik įnamio statusą“, – teigė R. Lopata.

Pasak politologo, Lietuvos Respublikoje pirmaisiais jos gyvavimo metais formaliai santykiai tarp valstybės ir visuomenės buvo grindžiami bendrais demokratiniais principais, į kuriuos apeliavo Vasario 16-osios aktas.

„Tačiau specifiniu lietuvių atveju ypač stipriai reiškėsi ne tik socialinės ir nacionalinės įtampos, bet ir teritoriniai konfliktai. Įtampos skatino dešinįjį ir kairįjį radikalizmą, o konfliktai – užsienio intervencijos grėsmę. Karo stovis buvo nuolatinė būsena. Valstybė darėsi vis uždaresnė, jos likimas – neaiškus. Tad neverta stebėtis, jog valdžios troškimus, pridengus šūkiais „Tėvynė pavojuj“ ar „Mums žinot“, buvo atsisakyta formaliosios demokratijos, o politinės sistemos vairas pasuktas į autoritarizmą“, – teigė R. Lopata.

Maironis buvo ir politikas

Politologas šio istorinio tarpsnio kontekste išskiria Maironio (Jono Mačiulio (Maculevičiaus)) istoriją. Jis buvo Peterburgo dvasinės seminarijos profesorius, Kauno kunigų seminarijos rektorius, poetas, pirmus eilėraščius rašęs lenkų kalba, o vėliau juos sunaikinęs.

„Istorikas. Jo „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ pasirodė dar 1891 m. Tilžėje. Nors vėliau istorikas A. Voldemaras „Apsakymus“ smarkiai puolė prikišdamas jų autoriui net lietuvių kalbos nemokėjimą, iš tikrųjų tai buvo gana reikšmingas bandymas“, – teigė R. Lopata.Pasak žymaus išeivijos istoriko Vincento Trumpos, „toje istorijoje įdomu ir nauja buvo tai, kad, Maironio nuomone, ir netekusi savo valstybės, tauta nebūtinai miršta“.

„Tiesa, Maironis užbaigė savo istoriją kupinas vilties žodžiais į gražią ir garbingą lietuvių tautos ateitį, bet vis dėl to skelbė, kad galima maždaug penkis šimtmečius išbraukti iš mūsų istorijos ir vos ne nuo pagoniškos Lietuvos šokti prie tautinio atgimimo: „Jau penketas amžių naktis be aušros“, – rašė R. Lopata.

Nors, pasak politologo, iš pažiūros tai panašu į tai, ką jau tarpukariu skautams pasakodavo generolas Jonas Bulota: „Tai ką, jūs manot, kad visą laiką buvo [suprask – Lietuva]. Ne, nebuvo. Ot, vieną sykį… mes keli inteligentai susirinkom Marijampolės viešbuty. Ten buvo Kriaučiūnas, Botyrius, rodos, Jasulaitis ir kt. Sakom: „Reikia sukurti Lietuvą“, na ir sukūrėm! Ot, dabar jūs turite Lietuvą“.

„Vis dėlto su Maironiu buvo kiek kitaip. Karo metu jis gyvena Krekenavoje. Poeto kūrybinė sąmonė aktyvizuota karo įvykių, romantiškai išgyventos gamtos įspūdžių ir pažinties su dar viena idealizuojama moterimi Apolonija Petkaite. Kaip rašė Maironis, „Pagarbink būki, aušrine-žvaigždute!/ Apšvietusi prieblandą mūsų kelionės, / Patarusi širdžiai ne vieną eilutę…“, – teigė R. Lopata.Politologas atkreipė dėmesį, kad į 1920 m. „Pavasario balsų“ leidimą (ruoštas karo metais ir po jo) – greta iliustracijų su gamtos vaizdeliais Maironis įterpia ir savo pažįstamų moterų atvaizdus.

„Vieną jų – Apolonija Petkaitė. Jos vardas įrašytas poemos „Mūsų vargai“ pradžioje, o prie eilėraščio „Medvėgalio kalnas“ nurodyta – parašyta pagal pasakojimą Apolonijos Petkaitės. Literatūros istorikai akcentuoja erotines šios leidimo poeto lyrikos inspiracijas. To neneigdamas prof. Paulius Subačius visai neseniai skaitytame pranešime visgi atkreipė dėmesį ne tiek į erotiką, kiek į politines aplinkybes“, – teigė R. Lopata.

Pasak politologo, jis pastebi, kad antruoju šalies himnu tapusiame kūrinyje „Lietuva brangi“ yra pokyčių. Lietuviški chorai dainavo „Lietuvą brangią“ nuo 1905 m. Tik be vieno posmo – ketvirtojo, skirto dvarams:

„Gražūs, Lietuva, ir dvarai tavo,Balti, tarp sodnų žalių statyti –Iš tolo žmogų meilumais savoUžeiti, tartum, prašo prašyte“

Šį posmą Maironis karo metais (ar tuoj po jo) pakeičia:

„Gražūs, Lietuva, ir dvarai tavo,Balti, tarp sodnų žalių statyti –Tik brangią kalbą tėvų pamynęJie mūsų širdis mažai jau riša…“.

„Medvėgalio kalne“, kuris parašytas sulig pasakojimo Apolonijos Petkaitės, skaitome:

„Bet paskui, kai mūsų ponaiĖmė lenkais apsimest,O nuskurę užsimanėBaudžiavą įvest,Lietuvoj žilos senovėsNebegerbdami tada,Ėmė šokiais trypti kalnąSvetima mada“.

Pasak politologo, panašius motyvus, dvarininkijos pasmerkimą aptiktumėme ir „Čičinske“. „Į Upytę, kur „gyveno Čičinskas“, iš Krekenavos arkliais ir lydimas Apolonijos, iš turtingesnių valstiečių kilusios ir išsilavinusios merginos, Maironis vyko net keletą kartų. Taigi sakytume, matome, kokį santykį lyrikoje gali įgauti erotika ir politika“, – teigė R. Lopata.

Politologas atkreipė dėmesį, kad Maironis buvo ir politikas: XX a. pr. jis – vienas iš keturių krikščionių demokratų partijos programos autorių, o taip pat bent dviejų karo meto konferencijų (Vilniuje ir Lozanoje bei Berne 1917 m. lapkričio pradžioje) aktyvus dalyvis.

„Vilniuje jis teikia savąją konferencijos rezoliucijos versiją. Joje ypač pabrėžė faktą, kad forume dalyvauja įvairių luomų atstovai (R. L. – apie virš 30 proc. dalyvių – bajorai), reikalavo „savystovios neprigulmybės su konstitucine tvarka“, mažumų teisių apsaugos, Seimo ir aiškių būsimos Lietuvos etnografinių ribų, tame tarpe Daugpilio, Naugarduko, Baltijos pamario nuo Liepojos iki Skuodo“. Tačiau konferencijoje jis sutinka su J. Šaulio pastaba dėl etnografinių ribų, t. y. esą „be politinių yra dar strateginiai motyvai“, – rašė R. Lopata.

Pasak politologo, Šveicarijoje Maironis vienas iš pirmųjų pasisako už konstitucinę monarchiją. „Ji, minėjau, lietuviams – valstybingumo, apsisprendimo, bendro solidarumo simbolis, turėjęs sukurti efektyvų hinterlandą Vilniui ir saugoti Lietuvą nuo dezintegracinių tendencijų. Juolab Šveicarijoje lietuviai nusprendžia praplėsti būsimos valstybės teritoriją, vadovaujantis ne tiek ekonominiais (kaip Vilniuje), kiek geopolitiniais motyvais, istorine teise bei apsisprendimo principu“, – teigė R. Lopata.„Tie, kurie neįeina į tikros etnografinės Lietuvos plotą [Gardino gubernija], – pareiškia Maironis, – turėtų gauti kultūros bei įstaigų autonomiją, tie gi, kurie gyvena lietuviškai kalbančių apylinkėse, turėtų taikintis prie didumos.“ Ir priduria: „Visi kalba tik apie mažumų teises, bet reikia atsižiūrėti į jų priedermes. Lenkai turi jaustis Lietuvos piliečiais ir negali varyti ištautinimo, kad kaip jie dabar daro. Žydai taipogi turėtų daugiau atsižiūrėti ir rūpintis Lietuvos reikalais“.

Pasak politologo, Maironis atsiduria savotiškose politikos ir kūrybos pinklėse: jis, kaip ir kitos svarbiausios lietuvių politikos figūros, blaškosi tarp pilietinės ir tautinės demokratijos. Todėl būtų labai įdomu ir svarbu chronologiškai tiksliai identifikuoti kiekvieną jo paties karo metu ir tuoj po to darytą 1920 m. „Pavasario balsų“ leidimo korekciją.

„Kodėl svarbu? Tai – tektoninių lūžių lietuvių politikoje, lietuvių valstybininkų galvose ir veiksmuose atspindžiai. Štai dar viena iliustracija“, – teigė R. Lopata.

Jurgio Šaulio, jau nepriklausomos Lietuvos pasiuntinio Romoje, 1921 m. rugsėjo 4 d. laiškas Mykolui Römeriui (beje, Sofija Romerienė, Eugenijaus Romerio žmona, yra nutapiusi Maironio portretą, o jis už tai labai širdingai padėkojęs):

„/…/ Tas tautinis tipas [R. L. – lenkiškai šnekantis lietuvis], kurio atstovu esąs Tamsta sakais, yra, teisybė, dabar retas. Bet jo neseniai, dar prieš karą, buvo daugiau: tuomet juk beveik kiekvienas nutautęs bajoras taip save klasifikavo. Tatai buvo visai natūralu. Save taip klasifikuodamas kiekvienas jų konstatuodavo tik tam tikrą atsilikusį istorijos procesą, tam tikrą istorinį faktą. Nepripažinti to fakto, reiškia neigti istoriją arba eiti apakusiųjų šovinistų takais. Ir viename, ir antrame atsitikime išeina didelė nenauda Lietuvai.

Kaip toliaus istorija pakreips to kalbamojo čia tipo likimą: ar jis pritaps prie lenkų, ar jis liks kaip buvęs, – visa tai pareis nuo daugelio veiksnių, kurie dabar sunku numatyti. Ką betgi galima jau dabar pasakyti, tai kad Lenkijos įsimaišymas į Lietuvos reikalus ir žemės reforma pačioj Lietuvoj turės gal daug didesnės reikšmės to tipo plėtojimos procese negu net pats Lietuvos valstybės atgimimo faktas /…/. Ar šiaip ar taip, galima tik labai pasigailėti, kad, dėlei ypatingų mūsų krašto gyvenimo sąlygų po Rusų jungu, neatsirado savo laiku, dar prieš karą, nei tarp senųjų tradicijų žmonių užtektinai toli numatančių vadovų, kurie būtų mokėję suvesti abi sroves į vieną valstybinį darbą /…/“.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt