Protestai nuvertė Armėnijos premjerą – bet Rusija lieka. Komentuoja K. Andrijauskas, D. Jakniūnaitė, L. Jonavičius [Alfa.lt]

Protestai nuvertė Armėnijos premjerą – bet Rusija lieka. Komentuoja K. Andrijauskas, D. Jakniūnaitė, L. Jonavičius [Alfa.lt]

Rusijai artimo Armėnijos premjero Seržo Sargsiano vyriausybės griūtis daugelį užklupo netikėtai, įskaitant ir tarptautinę žiniasklaidą. Ekspertai pataria neskubėti su apibendrinimais: nedidelės ir izoliuotos Pietų Kaukazo šalies ateitis dar bus sprendžiama netolimoje ateityje.
Protestai prieš buvusio prezidento S. Sargsiano perėjimą dirbti į vyriausybės vadovo pareigas Jerevane tęsėsi 11 dienų, kol lūžio tašku tapo dalies policijos pareigūnų, kariškių ir Kalnų Karabacho karo veteranų perėjimas į demonstrantų pusę.

Daugelyje autoritarinių ar pusiau laisvų politinių režimų tai būtų svarbus įvykis, leidžiantis tikėtis arba kruvinos konfrontacijos, arba greitos valdžios griūties. Armėnijos atveju prireikė vos kelių valandų, kad iš galimai neteisėto arešto būtų paleistas opozicijos protestų lyderis, parlamentaras Nikolas Pašinianas, kuris negaišuodamas paskelbė apie „liaudies pergalę“. Netrukus paskelbta ir apie S. Sargsiano pasitraukimą.

Nežinia galios vakuume

Tačiau potencialus jėgos struktūrų skilimas Armėnijoje galėjo turėti dar rimtesnių padarinių, turint galvoje itin sudėtingą šalies geopolitinę padėtį. Iš dviejų pusių suspausti nedraugiško Azerbaidžano ir šį remiančios Turkijos, armėnai jau beveik tris dešimtmečius turi priežasčių jaustis nesaugūs ir pirmiausiai kliautis karinėmis pajėgomis.

Atėjus pavojingos priešpriešos akimirkai, Armėnijos politikai, panašu, sugebėjo susitarti. Tačiau tuo pačiu liko daug svarbių neatsakytų klausimų. „Atsirado dabar galios vakuumas. Vienas klausimas, kas jį užpildys, kitas – kaip užpildys? – naujienų portalui Alfa.lt sakė politologas Laurynas Jonavičius, laikantis pirmadienio įvykius Jerevane tik „pirmuoju žingsniu“. – Dabar man tai kol kas primena 2004 m. Oranžinę revoliuciją (Ukrainoje – Alfa.lt). Kuo tai baigėsi, patys matėme.“

„Mano interpretacija: kadangi šalis maža, o politinis elitas konsoliduotas, turbūt įvyko persigrupavimas viduje, nerizikuojant politiniu nestabilumu“, – sakė kita Pietų Kaukazo politikos ekspertė, politologė Dovilė Jakniūnaitė, pabrėžusi, kad valdžios išsaugojimas yra armėnų politinio elito, dominuojamo su ginčijamu Kalnų Karabacho regionu susijusių veikėjų, aukščiausias tikslas. „Tačiau mes nežinome, kokio gylio yra nepasitenkinimas dabartine nesikeičiančia situacija, kai žmonės iš tiesų neturi pasirinkimo. Jeigu nepasitenkinimas yra gilus, pamatysime dar neramumų. Jei tai buvo visgi toks paviršutiniškas pretekstas (reikalauti S. Sargsiano pasitraukimo – Alfa.lt), tada greičiau susitvarkys“, – pridūrė ji.

Knygos „Kinijos, Indijos ir Rusijos susidūrimas Eurazijos civilizacinėse erdvėse“ autorius Konstantinas Andrijauskas pabrėžė, kad S. Sargsianas iš posto išėjo laiku ir per daug nesusitepęs, todėl jis esą greičiausiai išliks svarbiu Armėnijos politikos veikėju. Daug kas galiausiai priklausys nuo jį pakeisiančių žmonių. „Ar tai yra labiau vakarinės posovietinės pergalės pergalė, ar labiau Centrinės Azijos pergalė? Jeigu čia labiau panašu į Gruziją ir Ukrainą, viskas gerai. Bet jeigu tai yra daugiau Kirgizija, niekas čia fundamentaliai nesikeis – vienos asmenybės pakeis kitas asmenybes“, – sakė politologas.

Nepajudinama Rusija

Visi pašnekovai sutarė, kad Armėnijos politikoje ir toliau sunkiai pajudinamas išlieka priklausomybės nuo Rusijos veiksnys. „Dėl geopolitinės padėties, dėl Kalnų Karabacho jokia armėnų vyriausybė negali sau leisti turėti blogų santykių su Rusija, tai irgi reikėtų suprasti, – sakė K. Andrijauskas.

– Jie negali sau leisti daryti pernelyg provokuojančių žingsnių, ypač dabar, kai jų kaimynystėje yra tiek nestabilumo. Turkijoje regime problemų, Turkijoje regime problemų, Irane regimų problemų, ir Azerbaidžane Ilhamas Alijevas savo vadinamąjį mandatą panašiai bandė stiprinti.“

„Be Rusijos pagalbos jie nelabai geroje situacijoje ir santykiuose su Azerbaidžanu, ir santykiuose su Turkija. Rusija, tikėtina, labai stipriai išnaudos Armėnijos priklausomybę saugumo sektoriuje“, – tvirtino L. Jonavičius.

Jis taip pat priminė, kad 2013 m. Maskvai pavyko atkalbėti Jerevaną nuo asociacijos su ES, taip pat ir pasiremiant karinio saugumo klausimais. Politologo manymu, šie yra gerokai svarbesni, negu Armėnijos ekonominė priklausomybė nuo Rusijos, kurią galima lengviau atsverti.

Sprogstamojo mišinio parūpina neišspręstas Kalnų Karabacho konfliktas. Armėnija, turėdama maždaug devynis kartus mažesnį gynybos biudžetą, nuo 1994 m. faktiškai kontroliuoja šią nepripažintą respubliką, o Azerbaidžanas toliau kaupia karinius pajėgumus, tikėdamasis regioną susigrąžinti. Rusija savo ruožtu skelbiasi esanti konflikto šalių tarpininke, nors visi puikiai supranta, kad ji pirmiausiai garantuoja Armėnijos saugumą – jos kariai iki šiol yra dislokuoti Giumri karinėje bazėje Armėnijoje.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitas Giumri bazėje 2013 m. Jam iš kairės – tuometinis Armėnijos prezidentas S. Sargsianas. „Armėnai visą laiką skelbiasi, kad jie vykdo subalansuotą politiką, kad jie siekia bendradarbiauti su visais – aišku, faktiškai visąlaik tai daro su Rusija“, – nurodė D. Jakniūnaitė. Jos teigimu, net ir Jerevano bandymai megzti glaudesnius ryšius su Teheranu, tampant savotiška vidurine grandimi Rusijos-Irano ašyje, negali atsverti didžiulės Maskvos įtakos.

Istorinis palikimas

D. Jakniūnaitė taip pat pabrėžė, kad net ir sovietmečiu buvo paplitęs mitas, kad Armėnijos kaip darinio apskritai nebūtų, jei ne Rusija. Jis tebesąs svarbus, nepaisant atsirandančių paskatų priešintis. „Nors tas mitas, kad Rusija būtina, yra stiprus, tai nereiškia, kad jis nesulaukia priešpriešos viduje, – sakė tarptautinių santykių ekspertė. – Ypač, aišku, ne visiems patinka, ką Rusija daro, ir kai Rusija atsiriboja nuo Vakarų, o tu esi automatiškai siejamas su ja, tos pasekmės taip pat atsiranda.“

Pasak politologės, net jeigu svarbiausias Armėnijoje yra nepasitenkinimas ekonomine padėtimi, šis esą gali lengvai peraugti į kitokias politinio nepasitenkinimo formas – taip pat ir dėl glaudžių valdžios santykių su Rusija: „Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos negali būti pagrindinė priežastis, tačiau ją lydi tas nepasitenkinimas. Ir visuotinai žinoma, kad ji yra didelė, ir kad tas pats S. Sargsianas yra veikiamas. Taigi akivaizdu, kad turi būti tas nepasitenkinimas.“ K. Andrijauskas priminė, kad 2015 m. Armėnijoje jau buvo kilusi protestų prieš Rusiją banga po to, kai Giumri karinėje bazėje tarnavęs rusų karys išžudė visą armėnų šeimą. Tačiau tąkart Rusija sėkmingai sušvelnino situaciją, įtraukusi į tyrimą armėnų pareigūnus, ir protestai galiausiai nuslopo.

„Į ką dabar žiūri Armėnijos protestuotojai, kuris modelis jiems yra priimtinesnis, yra labai svarbus klausimas. Bet vėlgi – Rusijos jie atsisakyti negali“, – sakė politologas.
Armėnams, kaip ir jų kaimynams gruzinams, vis dar labai sudėtinga atsisakyti istoriškai susiklosčiusio požiūrio, kad Rusija yra pagrindinė Pietų Kaukazo krikščionių gynėja nuo musulmoniškų galybių.

 

Perspausdinta iš Alfa.lt