Uždaryti

#Prognozės2018: Ramūnas Vilpišauskas apie Europos Sąjungą

„Apskritai, tikėtina, kad kitais metais išliks toks pats didelis neapibrėžtumas, koks buvo ir pastaraisiais metais“, – apie Lietuvos ir Europos Sąjungos santykius 2018 metais LŽ teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų direktorius, profesorius Ramūnas Vilpišauskas.

Tai – jau trečiasis ciklo „#Prognozės2018“ tekstas. Pirmajame įžvalgomis apie valstybinį brandos egzaminų sistemą su LŽ pasidalino Elžbieta Banytė, antrajame Lietuvos kultūros situaciją pakomentavo Andrius Mamontovas.

– Kokie 2017 metais esminiai lūžiai, įvykiai, pakilimai ar nuosmukiai ištiko Europos Sąjungą?

– Po 2016 m. daug ką nustebinusių referendumo dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos rezultato ir prezidento rinkimų JAV, šiemet turbūt daugiausia spėlionių kėlė parlamento rinkimai Olandijoje ir prezidento Prancūzijoje. Žinoma, ne mažiau svarbūs buvo ir parlamento rinkimai Vokietijoje ir dabar jau galima teigti, kad kaip tik jie turbūt pateikė didžiausią netikėtumą. Vertinant bendrai, galima teigti, kad minėti politiniai įvykiai parodė, kad daugelyje ES valstybių piliečių nuostatos pagrindiniais ekonominiais ir socialiniais klausimais, ypač požiūris į ES integraciją bei dalyvavimą globalioje ekonomikoje yra labai skirtingos ir daugelio šalių visuomenės yra gan poliarizuotos šiais klausimais.

Nors E. Macrono pergalė buvo įspūdinga, ypač įvertinant, jog jį remiantis judėjimas laimėjo ir daugumą Prancūzijos parlamente, tačiau reikia nepamiršti, kad už jo konkurentus balsavo daugiau nei 40 proc. Prancūzijos rinkėjų. Priminus JK referendumo rezultatą, kai tik nedidele persvara laimėjo pasisakiusieji už išstojimą iš ES ir šalyje tebevyksta emocingos diskusijos išstojimo klausimu, matome, kad visuomenių poliarizacija sustiprėjusi. Todėl kai kurie analitikai jau kalba, kad ne tik skirtingų ES šalių pozicijos svarbiais integracijos klausimais skiriasi, bet visuomenės grupės skirtingose šalyse kai kuriais klausimais sutaria labiau, nei tos pačios šalies rinkėjai ir jiems atstovaujančios partijos. Tad nors šie metai pasižymėjo naujų, tiksliau, naujai perpakuotų refleksijų ir pasiūlymų dėl tolesnės ES raidos gausa, tačiau kartu akivaizdus atotrūkis tarp, viena vertus, Europos Komisijos siūlymų ir valstybių narių vadovų reakcijos bei politinio konteksto.

Vienas iš pagrindinių nežinomųjų šiuo metu yra Vokietijos valdančiosios koalicijos ateitis ir pačios Vokietijos vaidmuo ES, nes nuo to priklausys ir ES reikalų sprendimas. Apskritai, esama situacija, ypač visuomenių susiskaldymas ir poliarizacijos sustiprėjimas rodo ne tik skirtingą ekonominės padėties ir pasaulyje vykstančių procesų, pavyzdžiui, migracijos vertinimą, bet ir lyderystės trūkumą. Nors šiemet auganti ekonomika ES šiek tiek sušvelnino situaciją, tačiau išlieka daug neaiškumų tiek dėl JK išstojimo proceso ir derybų eigos, tiek dėl saugumo situacijos ES Rytų ir Pietų kaimynystėje, tiek dėl transatlantinės partnerystės tarp ES ir JAV.

– Su kokiais iššūkiais Europos Sąjungai gali tekti susidurti kitamet?

– Kaip minėjau, pagrindiniai iššūkiai susiję su Vokietijos politine situacija ir neaiškumu dėl naujos vyriausybės, JK derybų dėl išstojimo eigos, saugumo reikalų Rytų ir Pietų kaimynystėse, įskaitant ir santykius su Rusija, bei JAV vaidmens pasaulyje ir jos noro koordinuoti savo politiką su ES. Visa tai yra labai svarbūs Europos ir pasaulio politikos klausimai, prie kurių dar galima pridėti technologinę pažangą ir toliau augančią konkurenciją, stiprinančią kai kurių Vakarų visuomenių grupių nepasitenkinimą, kurio nekompensuoja atsigavęs ekonomikos augimas. Kitaip sakant, pagrindinius iššūkius ES kitais metais apibūdinčiau taip: kaip atkurti politinę lyderystę ES, išsaugoti JAV dėmesio Europos reikalams, atsilaikyti prieš destabilizuojantį Rusijos veikimą ir rasti būdus, kaip suvaldyti technologinės pažangos ir globalios konkurencijos keliamus visuomenės pokyčius, kurie leistų gebantiems iš jų laimėti džiaugtis tais laimėjimais ir rasti būdų kaip padėti prie sparčių pokyčių prisitaikyti visiems kitiems.

– Ko Lietuvai būtų galima tikėtis iš ES 2018 metais?

– Pirmiausia, reikėtų būti pasiruošus tinkamai atstovauti nacionaliniam interesui, jei konkretizuotųsi diskusijos dėl ES reformų. Tiesa, tikėtina, kad diskusijos dėl ES ateities užsitęs ir vėliau, bet konkretūs klausimai iškyla ir Europos Komisijai teikiant konkrečius teisės aktus, kaip buvo dėl komandiruojamų darbuotojų direktyvos, konkretizuosis derybos dėl naujos ES finansinės perspektyvos. Tokiais atvejais svarbu turėti tinkamai pagrįstą Lietuvos poziciją, kuri būtų aiškiai komunikuojama Lietuvos visuomenei, ir dirbti su kitom ES valstybėm narėm. Kiti metai bus esminiai JK derybose dėl išstojimo iš ES ir jau kitą rudenį bus aišku, ar susitarimas bus pasiektas bei koks tikėtinas pereinamasis laikotarpis, per kurį būtų mėginama susitarti dėl naujų ES ir JK santykių formato. Lietuvai šiame procese svarbiausia, kad ryšiai su JK išliktų kuo mažiau apriboti, lyginant su dabartine situacija ir kad būtų numatyti bendrų klausimų derinimo mechanizmai. Taip pat bus svarbus ES dėmesys Rytų kaimynystės šalims ir jose vykstančių reformų palaikymas. Apskritai, tikėtina, kad kitais metais išliks toks pats didelis neapibrėžtumas, koks buvo ir pastaraisiais metais.

 

Perspausdinta iš lzinios.lt