Uždaryti

#Prognozės2018. Nerija Putinaitė: turime atiduoti moralines skolas

„Pastaruoju metu Lietuvoje labiausiai neramina politikų noras įstatymais ir kitais politikų sprendimais reguliuoti istoriją, nustatyti, kuri istorijos interpretacija yra „teisinga“, o kuri būtų nepageidautina. Jau keli žingsniai ta kryptimi yra žengti. Įstatymo dėl Vyčio paminklo projektas yra vienas iš tų ženklų. Politikai nori vienu smūgiu nuspręsti ten, kur ginčijasi ir ieško tiesos specialistai ir visuomenė. Tokiu būdu istorinė atmintis ideologizuojama, atribojama nuo tiesos paieškų, kurios dažnai yra labai skausmingos“, – LŽ teigė Nerija Putinaitė.

Šis tekstas yra ciklo #Prognozės2018 dalis. Jame į LŽ klausimus apie istorinę atmintį bei atminties politiką atsako filosofė, VU TSPMI dėstytoja doc. dr. Nerija Putinaitė.
„Tylos uždanga“, dengianti kai kurių didvyriškojo atminties periodo dalyvių sąsajas su žydų žudymu yra viena didžiausių mūsų kolektyvinės atminties spragų. Ji turi būti nuimta.

– Kokius esminius lūžius, įvykius, nutikusius 2017 metais, galėtumėte išskirti, kalbant apie visuomenės istorinę atmintį ir atminties politiką?

– Per šiuos metus įvyko keturi svarbūs įvykiai, kurie yra skirtingo svorio ir reikšmės: Vasario 16-osios akto pasirašytos versijos atradimas, Zigmanto Sierakausko ir kitų 1863 m. sukilimo dalyvių palaikų atradimas, Adolfo Ramanausko-Vanago neva bendradarbiavimas su sovietiniu saugumu, Lukiškių aikštės paminklo įrengimas.

– Kaip šie 2017 metų įvykiai galėtų rezonuoti (ar rezonuos) 2018 metais?

– Bent dviem iš trijų atvejų buvo puiki proga naujai formuoti kultūrinės atminties žemėlapį, tačiau ji veikiausiai bus praleista. Z. Sierakausko palaikų atradimas yra labai svarbus įvykis, tačiau bent kol kas buvo praleista proga jį įrašyti į lietuvių istorinę atmintį. A. Ramanausko-Vanago istorija, net jei tiesiogiai triukšmas kilo ne dėl to, rodo būtinybę įvardyti, kuriuos pogrindinio pasipriešinimo dalyvius galime sieti su holokaustu ir kokiu mastu.

2018 m. kaip jubiliejiniai nėra patys tinkamiausi tam metai, tačiau tai galbūt įvyks 2019 m. „Tylos uždanga“, dengianti kai kurių didvyriškojo atminties periodo dalyvių sąsajas su žydų žudymu yra viena didžiausių mūsų kolektyvinės atminties spragų. Ji turi būti nuimta, nes kol kas holokausto įvykiai meta šešėlį ant viso pasipriešinimo judėjimo. Tą rodo ir A. Ramanausko-Vanago istorija.

Lukiškių aikštės paminklo statymas neabejotinai ir toliau kels dideles aistras. Vis dėlto jei Vilniaus miesto savivaldybei pavyktų pastatyti „bunkerį“ (ar „kalnelį“) jau sausio mėnesį, aistros palengva nurimtų. Šiuo atveju, manau, susiduriame su skirtingų kartų santykiu su istorinės atminties įsimbolinimu. „Vyčio“ šalininkams svarbūs simboliai, prieš kurių didybę nulenktume galvas, suvokdami savo menkumą. „Bunkerio“ šalininkams svarbus betarpiškas emocinis santykis su istorija ir jos dalyviais.

Nepriklausomybės akto protokolo atradimas į istorinę atmintį neįnešė nieko. Tačiau simboliškai tai buvo labai svarbus įvykis. Be to, jis parodė, kad simboliškai svarbius įvykius gali kurti ne vien profesionalūs istorikai.

– Kaip Lietuvoje vykdyta atminties bei istorijos politika atrodo Europos kontekste?

– Atminties ir istorijos politikos atžvilgiu Europa yra labai įvairi. Lietuva neišsiskiria nei gerąja nei blogąja prasme. Daugelis šalių stengiasi iškelti istorijos momentus, kurie joms suteikia pasididžiavimą, ir nutylėti dalykus, kurie yra nemalonūs ir gėdingi. Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys išsiskiria iš bendro Europos konteksto, nes turi labai komplikuotą ir skaudžią pastarojo šimtmečio istoriją. Net norint nemalonius momentus nutylėti, tai labai sunkiai pavyktų.

Vokietija yra nuėjusi toliausiai. Čia akistata su baisiais praeities įvykiais perėjo kelis etapus: ir šoko, ir vis iš naujo keliamų klausimų, ir, galiausiai, – naujų nacionalinio orumo formų atradimą. Vokiečiai nuėjo taip toli, kad išleido mokslininkų komentuotą Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“. Dešimtmečiais knyga buvo draudžiama.

Lietuva turi daug atminties momentų, orientuotų į emociškai stimuliuojantį pasididžiavimą, o ne į tiesą, kuri suteiktų pasitikėjimą. Tarpukario Lietuva, karo metų kolaboravimas ir holokaustas, net ir sovietmetis atmintyje modeliuojamas, kad nuo nepatogių klausimų būtų atsiribota. Mūsų herojinė atmintis pirmiausia yra atremta į lietuvių tautos kančias, kurios buvo didžiulės. Tačiau istorijoje buvo ir kančių, kurias lietuviai sukėlė kitoms tautoms; buvo daug prisitaikymo, idėjų ir pražūtingų veiksmų. Juos būtina permąstyti, kad galėtume iš istorijos bent ko pasimokyti ir atiduoti moralines skolas. Holokausto tematika vis labiau patenka į istorinę atmintį, tai yra vertingas pastarųjų metų pozityvus poslinkis.

Pastaruoju metu Lietuvoje labiausiai neramina politikų noras įstatymais ir kitais politikų sprendimais reguliuoti istoriją, nustatyti, kuri istorijos interpretacija yra „teisinga“, o kuri būtų nepageidautina. Jau keli žingsniai ta kryptimi yra žengti. Įstatymo dėl Vyčio paminklo projektas yra vienas iš tų ženklų. Politikai nori vienu smūgiu nuspręsti ten, kur ginčijasi ir ieško tiesos specialistai ir visuomenė. Tokiu būdu istorinė atmintis ideologizuojama, atribojama nuo tiesos paieškų, kurios dažnai yra labai skausmingos.

Su LŽ savo įžvalgomis jau pasidalino Elžbieta Banytė, Andrius Mamontovas, Ramūnas Vilpišauskas, Liudas Mažylis, Žilvinas Šilėnas, Unė Kaunaitė, Kastytis Zubovas, Laurynas Jonavičius, Dainius Pūras.

 

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autorės nuomonė,  VU TSPMI už jo turinį neatsako.