Uždaryti

Politologas – apie ryšių su Tibetu problemą: Kinijai net nebūtina mūsų spausti. [Komentuoja – K. Andrijauskas. Alfa.lt]

Dalies Seimo narių iniciatyva burtis į grupę ryšiams su Tibetu palaikyti, kaip ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio nenoras tam pritarti, naujai priminė jautrų „vienos Kinijos“ politikos klausimą. Politologo Konstantino Andrijausko teigimu, nėra blogai kalbėti apie Tibeto problemas, tačiau tai turėtų būti daroma pirmiausiai nevyriausybinių organizacijų lygmeniu.

„Suprantu Seimo pirmininką, kodėl jis taip sako. Iš jo perspektyvos žiūrint, tai tikrai būtų provokatyvus žingsnis“, – sakė K. Andrijauskas apie V. Pranckiečio trečiadienį „Žinių radijui“ išsakytą mintį, kad Lietuva neturėtų oficialiai „viename kambaryje kalbėti apie vientisą Kiniją, kitame kambaryje – apie Tibeto rėmimą“.

Kalnuotas Tibeto regionas buvo faktiškai nepriklausomas nuo 1913 metų iki 1950-ųjų, kai jį užėmė komunistinės Kinijos kariuomenė. 1959 metais po nesėkmingo sukilimo į Indiją su šalininkais pasitraukė dvasinis ir politinis Tibeto lyderis, 14-asis Dalai Lama.

Tik 2011 metais Dalai Lama, jau būdamas 75-erių, oficialiai atsisakė politinio vaidmens. Tibeto Vyriausybė tremtyje iki šiol veikia Daramsalos miestelyje Šiaurės Indijoje. Kinija traktuoja Tibetą kaip neatskiriamą šalies dalį.

„Didysis klausimas yra vienos Kinijos politika. Mes gerbiame ir oficialiai pripažįstame Kinijos teritorinį vientisumą. Tačiau šios politikos kontekstas, aišku, pirmiausiai taikomas Taivanui. Tokie klausimai, kaip Tibetas ar Sindziangas, apskritai lieka lyg ir savaime suprantami“, – tvirtino Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas.

K. Andrijauskas pabrėžė, kad Taivanas, oficialiai save vadinantis Kinijos Respublika, nėra pripažįstamas daugumos pasaulio valstybių, tačiau aktyviai mezga neoficialius ryšius, taip pat ir atidarydamas savo atstovybes, kurios nėra vadinamos ambasadomis. Tuo metu Tibeto Vyriausybės tremtyje padėtis yra sudėtingesnė, nes ji realiai teritorijos nekontroliuoja.

„Tibeto atvejis yra kokybiškai kitoks. Jeigu šitas dalykas pakankamai išeis į viešumą, kad Kinijos ambasada jį pagriebtų, mes tikrai galime turėti problemų“, – sakė jis apie ketinimus Seime kurti ryšių su Tibetu grupę, neatmetęs, kad Pekinas galėtų imtis atsakomųjų veiksmų, ypač prekybos srityje.

Tiesa, K. Andrijauskas pridūrė, jog „nėra nieko blogo kalbėti, kad Tibete yra rimtų problemų“.

„Tik nežinau, ar tai yra geriausia daryti valstybinėse struktūrose, – pastebėjo jis. – Tada mes jau tikrai įžengiame į teisines kolizijas, ir labai lengvai Kinija mus gali atakuoti.“

VU TSPMI dėstytojas pabrėžė, kad augančios Kinijos galios akivaizdoje daugelis valstybių natūraliai ima keisti savo požiūrį ir veiksmus – tam nebūtinas tiesmukas Pekino spaudimas.

„Čia yra didysis klausimas, kiek tai yra atviras spaudimas, o kiek pačių suinteresuotų veikėjų supratimas, kad laikai keičiasi, ir jiems reikia keisti savo politiką, kad daugiau išloštų. Kinijai tikrai ne visais atvejais reikia spausti“, – sakė politologas.

Iki šios dienos išlieka ir vienas pamatinis „vienos Kinijos“ politikos principas – kad nė viena pasaulio valstybė negali būti oficialiai užmezgusi santykių ir su Kinija, ir su Taivanu. Augant Pekino galiai, lieka vis mažiau valstybių, kurios palaikytų su Taibėjumi visaverčius diplomatinius santykius.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija, atsakydama į naujienų portalo Alfa.lt užklausą, pabrėžė, kad „Lietuvos Vyriausybė laikosi „vienos Kinijos“ politikos“.

„Į šią sampratą įeina ir Tibeto priklausomybės Kinijai klausimas. Apie tai Užsienio reikalų ministerija nuosekliai informuoja visas Lietuvos valstybės institucijas, – teigiama oficialiame atsakyme. – Iniciatyva Seime yra atskirų Seimo narių nuomonė. Tai nėra oficiali Lietuvos pozicija, nes ketinama kurti grupė nėra tarpparlamentinių ryšių grupė.“

Kaip skelbė naujienų agentūra BNS, Seimo nariai, iš pradžių kalbėję apie galimybę kurti tarpparlamentinę ryšių su Tibetu grupę, vėliau užsiminė, kad greičiausiai rinksis laikinosios grupės formatą, kuriam nėra reikalingas Seimo pirmininko pritarimas.

„Šita grupė, ar ji būtų tarpparlamentinė, ar laikinoji, ji nebūtų nukreipta į Tibeto autonomiją ar nepriklausomybę, nes pirmiausiai mes kalbame apie žmogaus teises ir religines laisves Tibete“, – sakė viena iš iniciatorių, Seimo narė Monika Navickienė.

„Kartais sukuriame dirbtinų atskyrimų ten, kur jų nėra. Aš matyčiau galimybę Seimo nariui dalyvauti ir tarpparlamentinėje Lietuvos ir Kinijos grupėje, ir draugystės su Tibetu grupėje, nes tai vienas kitam neprieštarauja“, – pridūrė ji.

Iniciatyvos steigti ryšių su Tibetu grupę opozicijos politikai ėmėsi rugsėjo pabaigoje susitikę su Indijoje gyvenančiu Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama. Anksčiau Lietuvos Seime ryšių su Tibetu grupės buvo registruotos, jos veikė kaip laikinosios grupės.

Dalies Seimo narių iniciatyva burtis į grupę ryšiams su Tibetu palaikyti, kaip ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio nenoras tam pritarti, naujai priminė jautrų „vienos Kinijos“ politikos klausimą. Politologo Konstantino Andrijausko teigimu, nėra blogai kalbėti apie Tibeto problemas, tačiau tai turėtų būti daroma pirmiausiai nevyriausybinių organizacijų lygmeniu.

„Suprantu Seimo pirmininką, kodėl jis taip sako. Iš jo perspektyvos žiūrint, tai tikrai būtų provokatyvus žingsnis“, – sakė K. Andrijauskas apie V. Pranckiečio trečiadienį „Žinių radijui“ išsakytą mintį, kad Lietuva neturėtų oficialiai „viename kambaryje kalbėti apie vientisą Kiniją, kitame kambaryje – apie Tibeto rėmimą“.

Kalnuotas Tibeto regionas buvo faktiškai nepriklausomas nuo 1913 metų iki 1950-ųjų, kai jį užėmė komunistinės Kinijos kariuomenė. 1959 metais po nesėkmingo sukilimo į Indiją su šalininkais pasitraukė dvasinis ir politinis Tibeto lyderis, 14-asis Dalai Lama.

Tik 2011 metais Dalai Lama, jau būdamas 75-erių, oficialiai atsisakė politinio vaidmens. Tibeto Vyriausybė tremtyje iki šiol veikia Daramsalos miestelyje Šiaurės Indijoje. Kinija traktuoja Tibetą kaip neatskiriamą šalies dalį.

„Didysis klausimas yra vienos Kinijos politika. Mes gerbiame ir oficialiai pripažįstame Kinijos teritorinį vientisumą. Tačiau šios politikos kontekstas, aišku, pirmiausiai taikomas Taivanui. Tokie klausimai, kaip Tibetas ar Sindziangas, apskritai lieka lyg ir savaime suprantami“, – tvirtino Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas.

K. Andrijauskas pabrėžė, kad Taivanas, oficialiai save vadinantis Kinijos Respublika, nėra pripažįstamas daugumos pasaulio valstybių, tačiau aktyviai mezga neoficialius ryšius, taip pat ir atidarydamas savo atstovybes, kurios nėra vadinamos ambasadomis. Tuo metu Tibeto Vyriausybės tremtyje padėtis yra sudėtingesnė, nes ji realiai teritorijos nekontroliuoja.

„Tibeto atvejis yra kokybiškai kitoks. Jeigu šitas dalykas pakankamai išeis į viešumą, kad Kinijos ambasada jį pagriebtų, mes tikrai galime turėti problemų“, – sakė jis apie ketinimus Seime kurti ryšių su Tibetu grupę, neatmetęs, kad Pekinas galėtų imtis atsakomųjų veiksmų, ypač prekybos srityje.

Tiesa, K. Andrijauskas pridūrė, jog „nėra nieko blogo kalbėti, kad Tibete yra rimtų problemų“.

„Tik nežinau, ar tai yra geriausia daryti valstybinėse struktūrose, – pastebėjo jis. – Tada mes jau tikrai įžengiame į teisines kolizijas, ir labai lengvai Kinija mus gali atakuoti.“

VU TSPMI dėstytojas pabrėžė, kad augančios Kinijos galios akivaizdoje daugelis valstybių natūraliai ima keisti savo požiūrį ir veiksmus – tam nebūtinas tiesmukas Pekino spaudimas.

„Čia yra didysis klausimas, kiek tai yra atviras spaudimas, o kiek pačių suinteresuotų veikėjų supratimas, kad laikai keičiasi, ir jiems reikia keisti savo politiką, kad daugiau išloštų. Kinijai tikrai ne visais atvejais reikia spausti“, – sakė politologas.

Iki šios dienos išlieka ir vienas pamatinis „vienos Kinijos“ politikos principas – kad nė viena pasaulio valstybė negali būti oficialiai užmezgusi santykių ir su Kinija, ir su Taivanu. Augant Pekino galiai, lieka vis mažiau valstybių, kurios palaikytų su Taibėjumi visaverčius diplomatinius santykius.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija, atsakydama į naujienų portalo Alfa.lt užklausą, pabrėžė, kad „Lietuvos Vyriausybė laikosi „vienos Kinijos“ politikos“.

„Į šią sampratą įeina ir Tibeto priklausomybės Kinijai klausimas. Apie tai Užsienio reikalų ministerija nuosekliai informuoja visas Lietuvos valstybės institucijas, – teigiama oficialiame atsakyme. – Iniciatyva Seime yra atskirų Seimo narių nuomonė. Tai nėra oficiali Lietuvos pozicija, nes ketinama kurti grupė nėra tarpparlamentinių ryšių grupė.“

Kaip skelbė naujienų agentūra BNS, Seimo nariai, iš pradžių kalbėję apie galimybę kurti tarpparlamentinę ryšių su Tibetu grupę, vėliau užsiminė, kad greičiausiai rinksis laikinosios grupės formatą, kuriam nėra reikalingas Seimo pirmininko pritarimas.

„Šita grupė, ar ji būtų tarpparlamentinė, ar laikinoji, ji nebūtų nukreipta į Tibeto autonomiją ar nepriklausomybę, nes pirmiausiai mes kalbame apie žmogaus teises ir religines laisves Tibete“, – sakė viena iš iniciatorių, Seimo narė Monika Navickienė.

„Kartais sukuriame dirbtinų atskyrimų ten, kur jų nėra. Aš matyčiau galimybę Seimo nariui dalyvauti ir tarpparlamentinėje Lietuvos ir Kinijos grupėje, ir draugystės su Tibetu grupėje, nes tai vienas kitam neprieštarauja“, – pridūrė ji.

Iniciatyvos steigti ryšių su Tibetu grupę opozicijos politikai ėmėsi rugsėjo pabaigoje susitikę su Indijoje gyvenančiu Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama. Anksčiau Lietuvos Seime ryšių su Tibetu grupės buvo registruotos, jos veikė kaip laikinosios grupės.

 

Perspausdinta iš Alfa.lt