Uždaryti

Pilietinis protestas: kodėl klūpoma, kai reikia keltis? A. Ramonaitės komentaras

Turbūt daugelis iš mūsų, kalbėdamasis su savo giminaičiais ar šiaip pažįstamais apie socialinius ir politinius dalykus kur nors už Vilniaus centro ribų, ne kartą susimąstė dėl vieno įdomaus paradokso. Klausantis ar dalyvaujant pokalbiuose, atrodo, jog pagal tai, ką lietuviai kalba, jie turėtų protestuoti gatvėse bent du ar tris kartus per savaitę vien profilaktiškai, nes kalbant apie valstybę viskas yra blogai – kad ir kaip bepažvelgsi, kur trumpa, ten trūksta. Bet tuo pat metu, dėl nelabai aiškių priežasčių, lietuviai protestuoja rečiau už kai kurias „valdomas“ demokratijas ar autoritarinius režimus. Kodėl susiklostė tokia situacija? Iš kur toks nuolankumas?

Į šiuos ir kitus klausimus diskusijų festivalyje „Būtent“, padedami moderuojančio Mykolo Riomerio universiteto profesoriaus Justino Žilinsko, iš arčiau pažvelgti bandė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė, antropologas ir neformalaus solidarumo tinklo „Gyvenimas per brangus“ narys Justas Korsakovas ir Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Algirdas Davidavičius.

Kalbant apie šiuolaikinius protestus, ne vienam prieš akis iškyla vaizdinys iš Sąjūdžio metų protestų bei susirinkimų, kuriuose, atrodo, dalyvavo pusė Lietuvos. A. Ramonaitė, tyrinėjusi to meto judėjimus, tokiame požiūryje įžvelgia dvi problemas. Pirma, net ir Sąjūdžio metais toli gražu ne „visa Lietuva“ rinkosi į mitingus ar pilietines akcijas – realybėje mitinguose dalyvavo daugiausiai iki 30 proc. Lietuvos visuomenės, o jų masyvumas turėtų būti siejamas su matomumu tiek pat kiek su realiomis miniomis. Antra, profesorė priminė ir tai, jog Sąjūdžio metais protesto objektas (nepriklausomybė) skyrėsi nuo šiandienos, todėl reikėtų atsargiau vertinti „sąjūdinės“ protesto dvasios išsilaikymą – nemaža dalis tuo metu protestavusiųjų šiandien jau gali tiesiog nebematyti dėl ko protestuoti.

J. Korsakovas atkreipė dėmesį ir į pačios diskusijos formuluotę, kurioje pagrindinis veikėjas yra „lietuviai“ kaip visuomenė ar tauta. Diskusijos dalyvio nuomone, reikėtų kalbėti ne vien apie lietuvius, tačiau tiesiog žmones, esančius Lietuvoje, nes nebuvimas lietuviu toli gražu neatima teisės į protestą, ypač kai tai liečia diskriminaciją ir nepatenkinamas darbo sąlygas darbo rinkoje ir kitus klausimus. Kitas svarbus aspektas, paminėtas antropologo, yra tas, kad net tokios šalyse kaip Slovėnija, kur politinis aktyvumas yra gana aukštas, nuolatos akcentuojama jog žmonės nieko nedaro ir nėra linkę protestuoti. Tai gali dar labiau sutirštinti jau ir taip tamsias spalvas kalbant apie protestus.

O gal nepaisant visko egzistuoja kokie nors bendruomeniniai, mentaliniai, istoriniai Lietuvos ypatumai neleidžiantys imtis aktyvesnio protesto? A. Ramonaitė, kalbėdama iš sociologinės perspektyvos, kvestionavo protesto kultūros kaip gėrio savaime tezę ir referavo į Prancūziją, kai kurių tyrėjų jau vadinama „nusikaltėliška“ (angl. delinquent) visuomene dėl ypač aktyvios protestavimo kultūros. Mokslininkės teigimu, šiuolaikiniam protestui yra būtini socialiniai tinklai, kurių pagalba žmonės įtraukiami į pilietines veiklas. Neretai šie tinklai yra svarbesni netgi už pačią protesto priežastį. Socialinio organizavimosi tinklų kultūros Lietuvoje tebetrūksta, tačiau žvelgiant į šiuolaikinius protestus, kur neretai pasitaiko „protesto vardan protesto“ reiškinių, tai nebūtinai reikėtų vertinti vienareikšmiškai neigiamai, ypač kai egzistuoja kitos pilietinio dalyvavimo formos.

A. Davidavičius, kalbėdamas apie visuomenės ypatybes, atkreipė dėmesį ir į netolygiai pasiskirsčiusią galią tarp socialinių grupių pačios visuomenės viduje. Pirmiausiai protestuoti yra linkę tie, kurie, eksperto žodžiais tariant, „gerovės perskirstymo pyrage“ negauna to, ką mato kaip jiems priklausančią gerovės dalį. Tačiau pokomunistinės erdvės šalys šioje teorinėje perspektyvoje skiriasi tuo, jog joje vadinamieji gerovės „pralaimėtojai“ po Sovietų Sąjungos žlugimo beveik neprotestuoja, kitaip nei Vakaruose, kur protestuojama ir dėl smulkesnių dalykų nei mokesčių pakėlimas. Tai visų pirma sietina su kapitalą ir galią turinčiųjų bandymais „išskaidyti“ socialines grupes ir pilietinį protestą. To rezultatas – nepatenkintųjų emigracija vietoje rizikavimo prisiimant protestavimo kaštus. Bijant prarasti pajamas ar darbą, renkamasi tylėti ir protestuoti pasišalinant.

A. Ramonaitė paprieštaravo A. Davidavičiaus pozicijai, teigdama, jog protestai po XX a. 7 deš. įvykių jau nebėra taip stipriai apibrėžiami per socialines klases ar darbininkų judėjimus. Paskutiniais dešimtmečiai rodo, jog protestuoja daugiausiai jauni išsilavinę studentai, turintys aukštesnį socialinį statusą ir matantys protestą kaip saviraiškos, o ne baimės ar atskirties, klausimą (išskirtas Prancūzijos pavyzdys). Pasitaiko ir persidengimų su verslo interesais, manipuliuojant protesto vaizdiniu viešumoje. Tai toli gražu nerodo į blogas tendencijas, tačiau greičiau į pasikeitusį paties pilietinio dalyvavimo pobūdį.

Tokia mokslininkės pozicija susilaukė kontraversiško vertinimo. Visų pirma, prieštarauta klasikiniam protesto kultūros matymui. Kaip teigia J. Korsakovas, šiandien piliečių nuomonės reiškimas protestu yra ne tiek protestas kaip saviraiška, kiek protestas kaip demokratijos išraiškos forma, kurios negalima ignoruoti. Išties, protestai vis labiau remiasi tapatybe, o ne socialinėmis klasėmis ir atskirtimi, todėl reikėtų klausti kodėl taip nutiko, nenurašant ir kartais tendencingai medijų formuojamo protesto kaip pramogos vaizdinio.

Įsiplieskus diskusijai, publikoje buvo iškelta ir mūsuose pasyvesnių neretai mėgstama „konstruktyvaus“ protesto idėja, nurodanti ne į demonstracijas, okupacijas, ar riaušes, o į protesto balsavimą, emigraciją ir kitas formas, taip kvestionuojant vadinamojo prancūziško protestų modelio pagrįstumą. Tai atspindi ir daug plačiau visuomenėje paplitusią požiūrių į protestus perskyrą. Visgi tai tuo pat metu užduoda klausimus apie „konstruktyviuose“ protestuose ir diskusijose dalyvaujančiųjų pusių galios disbalansą. Dar daugiau, toks tariamai „konstruktyvus“ protestavimo būdas yra panašesnis į esamų politinių formų išsaugojimo siekį, o ne galimybes išreikšti demokratines pozicijas ir tiems, kurie nėra girdimi politinėje arenoje.

Neretai žvelgiant į „trišalius“ susitarimus ar tik pripažintų veikėjų diskusijas susidaro gana aiškus įspūdis, kokia kryptimi toks „protestavimas“ eina. Tai lyg ir nurodo į tai, kad žmonėms išeiti į gatves kartais yra būtina, nes formalizuotos protesto formos reiškia ne tik galios disbalansą, tačiau ir uždusintus kai kurių grupių balsus. Pastarosios tendencijos egzistavimą patvirtino ir J. Korsakovas, kalbėdamas apie profsąjungų balsus derybose dėl neseniai įsigalėjusio Darbo kodekso. Dar daugiau, neretai net ir pilietiški demokratinio protesto balsai yra priskiriami Kremliui vien dėl politinio nepalankumo valdantiesiems politikams, taip dar labiau diskredituojant pilietinę demokratiją ir stiprinant autoritarines tendencijas.

Galiausiai, kyla klausimas ar „konstruktyvus“ formalizuotas protestas yra apskritai įmanomas, jeigu valdančios politinės jėgos yra linkusios į antikonstitucinius ir piliečių teises varančius veiksmus. Tokiais atvejais „konstruktyvumas“ pasireiškia tik dominuojančių galios aktorių pozicijos išlaikymu, o kartais net ir sustiprinimu. Ši problema yra aktuali ir „tikro“ protestavimo šalininkams – ar šiandien įmanomas net ir tikras protestas, kuris nebūtų vėliau sąmoningai ar nesąmoningai paverčiamas preke, kaip kad nutiko su „Occupy Wall Street“ judėjimu JAV, ar vadinamaisiais „Keulė Rūke“ protestais per piešinius?

Tarsi jaučiant šią problemą, antroje diskusijos pusėje paliesta ir kita svarbi diskusijos apie protestus kryptis – aplinkybės piliečių protestui ir susirinkimo teisė. Publikoje buvo pastebėta apie iš viršaus varžomą piliečių susirinkimo laisvę dėl ribotų galimybių organizuoti pilietinius veiksmus negavus institucijų (pvz. savivaldybių leidimo susirinkus daugiau nei 15 žmonių) leidimų bei teismų, sekančių po piliečių nepaklusnumo. Paminėtini ir daugiatūkstantiniai ieškiniai prieš aktyvistus, kurie viešumoje pristatomi kaip neišsilavinę ir nepagrįstai nusistatę prieš verslo ar politinius aktorius. Tokios institucinės ir kapitalo praktikos iš esmės suvaržo pilietinio veiksmo galimybes, net jei keliamas ir teisėtas demokratinis interesas, taip lyg paneigiant netgi vadinamojo „konstruktyvaus“ protesto galimybes. To, kaip ir susirinkimų teisės atlaisvinimo, Lietuvoje yra labai stokojama.

Tam pritarė ir A. Ramonaitė, dar kartą atkreipusi dėmesį į tai, jog Lietuvoje stokojama pilietinės organizacinės kultūros, kuri eina šalia teisinių sąlygų. J. Korsakovo manymu, tai taip pat sukurtų galimybes pritraukti daugiau žmonių, kurie galbūt iki tol baiminosi tapti judėjimų dalimi dėl kartais absurdiškų priekabių iš institucijų (minėtas „laimės rato“ protestas dėl aukštojo mokslo Kaune, kurį nutraukė policija). Žinoma, tai leidžia radikalesnei galvai kelti klausimus, ar inkubatoriaus protestui sukūrimas apskritai tuomet nepavers protesto vien tik žaidimu, tačiau bet kokiu atveju tokia situacija nemažai pasako apie pilietinės demokratijos galimybes Lietuvoje, kurios, deja, kol kas atrodo artimesnės Rytų, o ne Vakarų kaimynams.

„Pilietinis protestas: kodėl klūpoma, kai reikia keltis?“ tikrai nepadarys revoliucijos keliant tūlus lietuvius iš „klūpojimo“. Universalaus recepto protestavimui ir pilietiniam demokratiniam veiksmui Lietuvoje naivoka tikėtis. Tačiau, aktyvus ne tik diskutantų, bet ir publikos įsitraukimas į klausimo svarstymus rodo, jog tema tampa vis svarbesne šiuolaikinei Lietuvai, kurioje pilietinis pasyvumas atriša rankas politiniam ir ekonominiam elitui toliau tęsti savo veiklą su institucijų pagalba dusinant piliečių balsus. Šio klausimos sprendimas artimiausioje ateityje gali būti gyvybiškai svarbus Lietuvos demokratijos ir pilietiškumo išlikimui. Belieka tikėtis, jog minėta diskusija pravers duris platesnio masto pokalbiams ir veiksmams, nelaukiant dar aktyvesnio autoritarinių tendencijų stiprėjimo, kuris greitėja Lietuvoje praktiškai padieniui. Kažin ar šioje vietoje nuolankus „konstruktyvus“ „protestavimas“ padės – toks protestas įmanomas ir Baltarusijoje, tačiau demokratijos toli gražu neatnešė.

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.