Uždaryti

N. Putinaitė. Naisių utopija: kaip Disneilendas tapo kalėjimu

Naisių metraštininkas teigia: „Naisiai netgi tampa bendriniu pavadinimu, kuris reiškia vaikystės, jaunystės kaimą… Jau teko skaityti: kiekvienas turime savo Naisius… Kartais net rašoma: legendiniuose Naisiuose… O šiame legendiniame kaime šiuo metu gyvena apie šeši šimtai žmonių“ [1].

Kas yra legendiniai Naisiai, kuriuos Lietuvos žmonės pažįsta iš TV serialo Naisių vasara, kuriuos atvykę aptinkame gražiai įrengtame Naisių žemės istorijos muziejuje, Saulės aikštėje, nuo Alkos kalno žvelgdami į žalčių šeimyną, Baltų žolynų muziejuje, Baltų arenoje, žemaitukų ūkyje ar lankydamiesi Naisių vasaros festivalyje? Ar Naisiai yra ideali Lietuvos vieta, lietuviškoji svajonė, lietuviškoji utopija? Ar Naisiai reiškia idealią, nors dar nerealizuotą Lietuvą, Lietuvą mikroskopiniu pavidalu? Koks legendinių Naisių santykis su realiais Naisiais? Kokia lietuviškoji kaina už lietuviškąją svajonę?

Legendiniai Naisiai iš pirmo žvilgsnio panašūs į utopinę vietą ar miestą. Knygose ar tikrovėje įgyvendinti utopiniai projektai numatė vietas, kuriose vyrauja harmonija ir stabilumas, žmonių santykiai nekonfliktiški, o gerovė garantuota. Kaip rašė šv. Tomas Moras apie miestą Utopiją: „Kiekvienas gali būti linksmas ir ramus, nesirūpinti, ką valgys jis ir visi jo artimieji“ [2]. Utopinis galvojimas yra būdingas moderniesiems laikams, žmonių mąstymą nukreipusiems į nuolatines naujumo paieškas ir skatinantiems dinamiškai suprasti tikrovę bei laiką. Utopiškai tvarkoma miesto erdvė veikia kaip pavyzdys ir alternatyva likusioms erdvėms. Šiame ir praėjusiame amžiuose galima aptikti nemažai pavyzdžių, kai buvo kuriami utopiniai miestai. Kasdienybėje dažniausiai susiduriame su utopiniais tarsi miestais, į kuriuos žmonės užsuka trumpam, ir kur tesama tarsi bendruomenių. Tai didieji prekybos centrai, sutvarkyti kaip miestai, – su alėjomis, viešomis aikštėmis, ne vien prekybos, bet ir pramogų bei sporto vietomis [3]. Kitas utopinio pseudo miesto pavyzdys – Disneilendas, speciali tam tikrų pramogų vieta. Prekybos „megapoliai“ ir Disneilendas yra vietos, kurios žada gausą, linksmybes ir atsipalaidavimą, tačiau žmonės čia negyvena, neformuoja šių tarsi miestų taisyklių, yra įsprausti į elgesio normas, kurias nustato vietų savininkai.

Utopinėms erdvėms apskritai būdinga riboti žmonių spontaniškumą. Dažnas neprielankumas utopinėms idėjoms neretai aiškinamas jų vidiniu ryšiu su totalitarizmu ar autoritarizmu [4]. Iš savo patirties žinome, kad totalitarizmas savo ruožtu išnaudoja utopines idėjas ir pagal jas planuoja miestų erdves.

Per paskutinį šimtmetį nemažai rasime miestų, kurie buvo įsteigti kaip utopiniai ar keičiasi tokia kryptimi, kad taptų sunkiai pasiekiamu pavyzdžiu kitiems. Jie žada laimę ir vysto tam tikrą utopinę idėją atitinkantį pavyzdinį gyvenimą. Labai ryškūs yra trys pavyzdžiai: idealus komunistinis miestas ar kaimas kaip Juknaičiai, tobulas nacių miestas kaip Rotenburgas prie Tauberio ir miestas muziejus kaip Celebration Floridoje. Visi šie miestai (ar gyvenvietės) sutvarkyti pagal tam tikrą laimės ir harmonijos idėją, jie kontrastuoja su už jų esančiu pasauliu, juose veikia specifinės bendruomenės gyvenimą reguliuojančios taisyklės. Ką jų pavyzdys gali atskleisti apie Naisius?

Juknaičiai, Rotenburgas ir Celebration: tarp laimės recepto ir taisyklių

Idealus sovietinis miestas, vadinamas „naujuoju apgyvendinimo vienetu“, rėmėsi dirbančio socialistinio žmogaus idėja, kurio darbo vieta kuo funkcionaliau susieta su jo socialinius ir poilsio poreikius tenkinančiomis vietomis: „Šiame naujame mieste erdvė atspindi socialinės ir ekonominės struktūros harmoniją ir racionalumą“  [5]. Naujo miesto tvarkymas buvo grįstas sovietinės valstybės ekonominės plėtros interesu, siekiant, kad miestas kuo geriau tarnautų jų gyventojų gamybiniam produktyvumui. Miesto erdvių sąryšius svajota kurti pagal funkcionalaus sovietinio buto pavyzdį [6]. Lietuvoje aiškiausiai naujojo tipo miestas realizuotas kolūkinėse gyvenvietėse, o labiausiai – Juknaičių tarybiniame ūkyje. Juknaičių TSKP XXV suvažiavimo tarybinis ūkis 1986 m. dvylika kartų buvo apdovanotas TSKP CK, TSRS Ministrų Tarybos, VPSCT ir VLKJS CK pereinamąja Raudonąja vėliava. Kaip ūkį pristatė direktorius Zigmantas Dokšas: „Mūsų buitis ne tik patogi, bet ir graži. Centrinėje gyvenvietėje stovi nauji kultūros namai, mokykla, vaikų darželis, ambulatorija, buities tarnyba, prekybos centras. Neseniai užbaigėme Sveikatingumo kompleksą. Čia žemdirbys gali pailsėti po sunkios darbo dienos, pabūti su savo rūpesčiais ir svajonėmis, pasisemti jėgų naujiems sumanymams. Susikaupti padeda paveikslai, skulptūros, vitražai, freskos, raminamai veikia ugnies menės židinio liepsna, egzotiška žiemos sodo augmenija“ [7]. Juknaičių vadovas didelį dėmesį kreipė į kultūrines ir estetines žmonių reikmes, tarsi realizavo majakovskišką miesto kaip sodo viziją: „Kad kiekvienas paprastas mūsų žmogus, po darbo parėjęs namo, atsidarytų langą ir matytų parką“ [8]. Visi žmonės dirbo ūkyje, ir ūkis formavo gyvenvietę taip, kad žmogus idealiu atveju galėjo visą laimingą ir harmoningą savo gyvenimą praleisti iš jos neiškėlęs kojos, būti darbingas ir atsidavęs įmonei-ūkiui.

Rotenburgas prie Tauberio yra nuo Viduramžių žinomas miestelis Bavarijoje. Jis išgarsėjo nacistinėje Vokietijoje, nes jo vadovai nusprendė jį formuoti kaip miestą, kuris praktikoje visiškai įgyvendintų nacionalsocialistinę ideologiją [9]. Intensyviausiai tapti pavyzdiniu vokiškuoju miestu buvo stengtasi nuo 1936 m. Siekta mieste sukurti „idealią nacistinę bendruomenę“ ir patį miestą apvalyti nuo vokiškajai dvasiai svetimų dėmių. Valymo akcijos pradžioje reiškėsi tiesiogine prasme stropiu gatvių valymu, vėliau panaikintos reklaminės ir komercinės iškabos, galiausiai buvo restauruojami senąją dvasią išreiškiantys viduramžiški pastatai, kuriems dalinę paramą suteikė ir Adolfo Hitlerio kanceliarija [10]. Svečių namuose vietoj ankstesnės džiazo muzikos grojo tradicinė vokiška liaudies muzika, iškabos imtos rašyti senaisiais vokiškais rašmenimis. Iš miesto buvo išvaryti ir jame gyvenę dvidešimt žydų. Visi gyventojai turėjo prisidėti prie to, kad miestas taptų išimtinai (pagal vokiškos dvasios supratimą) gražus, švarus, svetingas.

Trečiasis pavyzdys yra Celebration miestas Floridoje, JAV [11]. Jį beveik tuščioje vietoje 2004 m. pradėjo statyti Walt Disney korporacija, ir tai yra vienas dažniausiai minimų privačių miestų pavyzdžių. Jis buvo statomas kaip miestas, kuris būtų galėjęs būti paties Walto Disney‘aus vaikystės miestas [12]. Siekiama, kad miesto pastatai ir jo dvasia atitiktų ketvirto dešimtmečio nedidelio miestelio dvasią, jo įsivaizduojamą ir Disney filmuose rodomą harmoningą ir laimingą gyvenimą. Korporacija statė miestą, nustatė taisykles gyventojams, kurie norėjo jame įsikurti. Mieste šiuo metu esama ir kitų korporacijų, kurios kuria darbo vietas miesto gyventojams ar toliau vysto miestą. Tačiau Disney turi veto teisę dėl miesto plėtros. Tiesa, Celebration nėra Disney produktų, kaip ir kitų produktų reklamų [13]. Tai pabrėžtinai dekomercializuotas miestas. Kai kada jis vadinamas miestu-muziejumi [14], nukeliančiu į laikus, kai pasaulyje nedominavo stambios korporacijos, tarp jų ir Disney.

Kiekvieno iš šių miestų steigėjai ar valdytojai turi aiškią idėją apie žmonių ar bendruomenės laimę ir siekia ją realizuoti bei tapti pavyzdžiu pasauliui, kuris yra nutolęs nuo utopinės vizijos. Vizijos skirtingos: produktyvus darbas, grynos dvasios vokiška bendruomenė ar ikikorporacinė amerikietiška dvasia. Miestuose nustatytos aiškios taisyklės, kurių gyventojai turi laikytis, ir jų negali keisti savo nuožiūra ar sutarimu, nutolinančiu nuo vizijos. Skiriasi žmonių apsisprendimo gyventi šiuose miestuose pobūdis. Rotenburgas buvo keičiamas į utopinį miestą vietinės valdžios iniciatyva ir pritariant bent daliai gyventojų. Kolūkinės gyvenvietės buvo steigiamos remiantis sovietinės valstybės tikslais, o gyventojai dažniausiai prievartiniu būdu tapo kolūkiečiais ir gyvenviečių nariais. Celebration gyventojai į miestą įsikraustė, puikiai žinodami taisykles ir su jomis sutikę. Jie turi teisę rinktis mieste neįsikurti, be to, jau gyvenantieji mieste daro nemenką įtaką kompanijos utopinei vizijai [15].

Kuri utopija yra Naisiai?

Naisiai, bent iš pirmo žvilgsnio, yra ryškus utopinio miesto (kaimo) pavyzdys Lietuvoje. Jis turi anksčiau aptartų miestų bruožus: siekia atspindėti tam tikrą laimės idėją, kaip pavyzdinė vieta atsiriboja nuo kitų Lietuvos vietų, turi tam tikras vietos gyvenimą veikiančias taisykles.

Naisiai, bent iš pirmo žvilgsnio, yra ryškus utopinio miesto (kaimo) pavyzdys Lietuvoje. Jis turi anksčiau aptartų miestų bruožus: siekia atspindėti tam tikrą laimės idėją, kaip pavyzdinė vieta atsiriboja nuo kitų Lietuvos vietų, turi tam tikras vietos gyvenimą veikiančias taisykles.

Kaip ir Celebration, Naisių laimės idėjos pirmiausia reikia ieškoti filmų kuriamose ar sukurtose vizijose. Šiuo atveju – seriale Naisių vasara. Kaip mini serialo sumanytojas ir vienas iš jo scenarijaus autorių Ramūnas Karbauskis, kurdamas serialą jis siekęs „padovanoti žmonėms kažką šviesaus, mielo, prasmingo“, kad tai bandymas parodyti, „koks gražus yra Lietuvos kaimas, koks įdomus ir įvairus jo gyvenimas“. Tai kartu esanti ir alternatyva kitai pykčiu ir smurtu remtai televizijos produkcijai [16]. Serialas, kuris yra suaugęs su Naisiais, remiasi idėja kaimo, kuriame santykiai nuoširdūs, žmonės padeda vieni kitiems, o jei kyla koks kivirčas, jis yra buitinis ir greit išsisklaido. Iš Naisių išvykę žmonės anksčiau ar vėliau į juos sugrįžta kaip į geriausią vietą. Serialas pristato kaimą, kurį norėtų kaip savo kaimą ar tėvoniją turėti kiekvienas lietuvis.

Serialo kuriamo vaizdo tikroviškumą tarsi patvirtina Naisiuose vykstantys festivaliai ir šventės, siūlantys šeimoms ir paskiriems žmonėms įvairių pramogų. Greta serialo gyvuoja ir Naisių vasaros teatras, kuris pristato nuotaikingus, pasakas primenančius lietuvių autorių pjesių pastatymus, siekdamas „pamaloninti kasdienybės darbų ir rūpesčių nualintas žiūrovų širdis, dovanoti gerą nuotaiką, kartu pasidžiaugti ir paliūdėti“ [17]. Naisių festivaliuose ir šventėse dalyvauja ir serialo aktoriai, taip savo ruožtu sustiprindami Naisių utopijos tikroviškumo įspūdį.

Atvykus į Naisių kultūros centrą, susiduriama su darbuotojais ir gidais, kurie mielai pasakoja apie Naisius, nuoširdžiai kviečia į vykstančius renginius. Naisiai ir aplinka iš tiesų primena idealų kaimą: dvaras, žirgynas, kuriame naisiečiai gali mokytis joti žemaitukais, sporto klubas, tvarkingas tvenkinys su nedideliu paplūdimiu, stadionas, net keli atvirame lauke esantys muziejai, tradicinės keramikos dirbtuvės, gražiai sutvarkyta namų aplinka, gėlynai, reguliariai pjaunama ir prižiūrima veja. Į Celebration Naisiai panašūs ir naujų idėjų kilme: visų jų ir „idealaus kaimo“ įvaizdžio kūrėjas ir finansuotojas yra vienas žmogus, Ramūnas Karbauskis. Jis yra Baltiškųjų dievų muziejaus sumanytojas, kuria Naisių vasaros scenarijaus pagrindus, imasi ir įgyvendina vis naujas vizijas: neseniai pastatyta didžiulių žalčių, keliaujančių į Alkos kalną, kompozicija, suformuota vadinamoji Triušių sala, anksčiau reklamuota kaip „Meilės sala“. Apie išskirtinį Karbauskio vaidmenį kalba gidai, tai nurodoma ir viešai prieinamoje informacijoje.

Naisiai panašūs ir į pavyzdinę sovietinę kolūkinę gyvenvietę. Greta kaimo yra Agrokoncerno (tiksliau – ŽŪB „Naisiai“) pastatai. Spėtina, kad nemaža dalis naisiečių finansiškai priklausomi nuo Agrokoncerno, kaip ir nuo kultūrinių Karbauskio projektų. Karbauskio aktyvioje elgsenoje galima įžvelgti panašių bruožų į Juknaičių vadovo: jis siekia kurti kuo geresnę, kultūrinę, patrauklią aplinką darbuotojams, kad jie būtų laimingi Naisiuose, neišvažiuotų, turėtų visas sąlygas ilsėtis ir atgauti jėgas. Juo labiau kad ir Naisių vasaros Naisiai yra tarsi nepaliesti kapitalistinės tikrovės su jai būdinga konkurencija ir nesaugumu, bedarbyste ir emigracija. Kapitalizmo šmėkla netemdo Naisių dangaus.

Tai kuriama ne kaip muziejus, į kurį sunešti seni rakandai, bet kaip tautinės pasaulėžiūros ir net Lietuvos ateities atspara. Naisiai siekia tapti Naująja romuva, Lietuvos tikrosios dvasios atgimimo centru.

Naisiai panašūs į Rotenburgą formuojamu ir palaikomu tautiniu mitu, kurio veikimo pavyzdžiu imasi būti. Baltų dievų skulptūrų parkas, Alkos kalnas, aukuras, ant stulpų išraižyti ženklai, energiškai įkrauti akmenys, visa, kas pagoniška, yra suprasminama aiškinimais, kuriant Naisius kaip maginę pagonišką erdvę. Tai kuriama ne kaip muziejus, į kurį sunešti seni rakandai, bet kaip tautinės pasaulėžiūros ir net Lietuvos ateities atspara. Naisiai siekia tapti Naująja romuva, Lietuvos tikrosios dvasios atgimimo centru. Kaip pamini Karbauskis: „ne geresnis pragyvenimo lygis išgelbės, sustabdys emigraciją, arba privers žmones grįžti iš ten, o kultūra. Kultūra visom prasmėm, ir šitoj vietoj ta senoji kultūra arba kiekviena kultūra, kiekvienos tautos kultūra turi remtis į tą pagrindą kažkokį, reiškia mūsų pagrindas kultūros yra baltiškasis pagrindas“ [18]. Tokie Naisiai yra tarsi ateities pažadas Lietuvai.

Kad ir kokie ryškūs būtų Naisių panašumai su Juknaičiais, Rotenburgu ir Celebration, yra esminių skirtumų. Esama labai didelio asmeninio Karbauskio (ir, manytina, Agrokoncerno) vaidmens kuriant Naisių legendą, tačiau nėra aiškus legendos sąryšis su realiais Naisiais. Naisių projekte nematyti realiai gyvenančių naisiečių, jų valios, norų ir laisvės išraiškos. Kitaip nei Celebration, realūs Naisiai iš tiesų nėra Karbauskio ar jo verslo nuosavybė. Kitaip nei Juknaičiuose, Naisių gyvenimas nėra ūkio teritorija, akivaizdžiai siejanti darbą ir poilsio poreikius. Kitaip nei Rotenburgo atveju, Naisiai nėra bendras naisiečių ir vietos valdžios noras tapti pavyzdiniu politinės idėjos projektu. Kitaip nei visais utopinių miestų atvejais, Naisių legendoje, festivaliuose ir šventėse realių naisiečių tarsi nėra, realūs Naisiai su Naisių legenda tarsi neturi jokio aiškaus ryšio, Naisių utopija tarsi kuriama anapus Naisių. Tad kurgi dingo Naisiai?

Dingę Naisiai ir pseudoutopija

Klausimas apie „realius Naisius“, jų buvimo vietą ir būdą yra vienintelis raktas, galintis atrakinti Naisių legendą. Joje sunku apčiuopti realių Naisių buvimą. Jausena, kad realūs ir kasdieniški Naisiai yra visai kas kita nei kuriama Naisių legenda, su ja nesusiję, kad legenda skirta ne jiems, apima ir vaikštant po Naisių gyvenvietę. Tarsi neegzistuotų ir naisiečiai, kurie nedirbtų kultūros centro projektuose, nepjautų vejos ant Alkos kalno, netvarkytų baltiškųjų žolynų, nesirūpintų triušiais, tai yra tie, kurie nebūtų įdarbinti Naisių legendos palaikymui. Legendos Naisiai yra anapus realių Naisių net geografiškai. Legenda perstūmė ir buvusios kolūkinės gyvenvietės centrą: kažkur liko gana apleisti turbūt buvę kultūros namai ir parduotuvės pastatas.

Dingę Naisiai atskleidžia, kad legendiniai Naisiai yra ne utopija, o pseudoutopija. Jie panašesni ne į Juknaičius, o į Disneilendą ar didžiuosius prekybos centrus. Pseudoutopija įsisteigia greta realaus gyvenimo, apibrėžia savo teritoriją, nustato taisykles, kurioms turi paklusti juose apsilankantys žmonės. Pseudoutopija generuoja laimės ir gerovės viziją ir legendą. Dažniausiai susiduriame su pseudoutopijomis, kurios skirtos komercinei naudai didinti. Naisių projektai yra pabrėžtinai „nemokami“: gido paslaugos, Lietuvoje garsių muzikantų ir dainininkų koncertai Naisiuose, kasmetinis Naisių festivalis. Tačiau gali būti ir utopijų, kurios orientuotųsi ir į kitas naudas, kaip antai politinę.

Politinės naudos siekį liudija net tai, kad prieš 2016 m. rinkimus Naisių projektas koncertų pavidalu apkeliavo visą Lietuvą. Gintautas Mažeikis anuomet apie Naisių vasarą kalbėjo kaip apie elito pražiūrėtą politinį projektą: jis tapęs „ideologine ateities fantazija ir, atitinkamai, politine programa. Lietuvos kultūriniai elitai, niekindami ir nežiūrėdami šio serialo, atitrūko nuo eilinio lietuvio kasdienybės ir už tai susimokėjo prarasdami politinę iniciatyvą“ [19]. Nepriklausomai nuo to, ar pradžioje legenda bendriniu pavadinimu „Naisių vasara“ buvo graži ir nuoširdi idėja, kuri jau vėliau davė ir politinės naudos, ar iš karto buvo sumanyta kaip politinis projektas, – lieka klausimas, kiek joje yra realių Naisių.

Nuvykus į Naisius, nesunku gauti visus išsamius atsakymus į klausimus apie Naisių legendą. Tačiau bet koks konkretus klausimas apie realius Naisius, pavyzdžiui, kiek naisiečių emigravę, kur naisiečiai dirba ar panašūs, lieka be konkretaus atsako. Į tam tikrus sunkumus kalbantis su žmonėmis atkreipė dėmesį ir Naisių kaip etnografinio lauko tyrėjai [20]. Tai skatina manyti, kad politinei naudai kuriama legenda yra marginalizavusi realius Naisius, pavertusi juos legendos dekoracija, o naisiečius – legendos įkaitais.

Tai skatina manyti, kad politinei naudai kuriama legenda yra marginalizavusi realius Naisius, pavertusi juos legendos dekoracija, o naisiečius – legendos įkaitais.

Viešai prieinama informacija rodytų, kad Naisių legendos kūrime aktyviausiai veikia gyventojai, nes viskas Naisiuose vyksta kaip vietos bendruomenės sumanymai. 2016 m. bendruomenės iniciatyva buvo patvirtintas Naisių herbas su dviem gandrais mėlyname fone. Kultūros centras, į kurį atvažiuoja turistai, yra Naisių bendruomenės, kaip ir antrame aukšte įrengtas Naisių muziejus. Festivalių organizatorius taip pat yra Naisių bendruomenė. Regisi, sąsaja su realiais ir legendiniais Naisiais yra neabejotina. Tačiau asociacijos „Naisių bendruomenė“ įstatuose esama formuluotės, kuri bendruomenę verčia instrumentu dosnių mecenatų projektams: „Bendruomenės pinigus, gautus kaip paramą, taip pat negrąžintinai gautus pinigus ir kitą turtą bendruomenė naudoja juos davusio asmens nurodytiems tikslams, jeigu asmuo tokius tikslus nurodė“ [21]. Įstatai Karbauskiui leidžia pasitelkti bendruomenę kaip įrankį savo kultūrinėms idėjoms įgyvendinti, kurias pats sumano ir pats finansuoja. Juolab kad jis, būdamas bendruomenės valdybos narys, turi ir papildomą galimybę įtikinti bendruomenės atstovus dėl projektų. Didžioji dalis teritorijos, kurioje įsteigtas Baltų dievų muziejus, Baltų žolynų muziejus, Baltų arena, kur vyksta renginiai, yra Karbauskio ar Agrokoncerno nuosavybė [22], nebent jis būtų ją perdavęs bendruomenei su minėtomis sąlygomis [23].

Naisių gyventojai, aktyviai veikdami bendruomenėje, gali formuluoti ir kelti savas idėjas, tačiau jie neabejotinai neturi tokių išteklių, kad galėtų formuoti Naisių tapatybę, kuri būtų alternatyvi Naisių vasaros legendai. Gerdos Raugaitės tyrimas apie vietinių gyventojų santykį su kuriamais Naisiais leido daryti išvadą apie jų jausenas: „viskas Naisiuose yra dirbtinai sukonstruota, daugiausiai tam tikrų galią turinčių asmenų, o ne iš vietinių žmonių ir jų patirčių, kurioje atsispindėtų jų dvasia, ar nors ir buvo jų kas nors sukurta, dabar jau yra prarasta“ [24]. Net jei išvada remiasi kontekstiniais gyventojų pastebėjimais, vieno žmogaus dominavimas Naisių legendą kuriančiuose projektuose rodo, kad gyventojų galimybės savaip vystyti Naisių tapatybę, kad jie taptų „savais“, yra labai ribotos. Gyventojai tiesiogiai prieš jų valią nėra verčiami kurti Naisių legendos, tačiau ji kuriama greta jų, nepriklausomai nuo jų ir naikina realių Naisių tapatybę. Naisių vasarą vien formaliai tekuria bendruomenė, būdama visiškai priklausoma nuo gerai finansuojamų švenčių ir festivalių projektų.

Naisių legenda išdygo greta gyventojų tarsi politinis disneilendas, atgręžtas į Lietuvą ir jai skirtas. Čia sutinkame ne peliuką Mikį ir Antiną, o Kalvelį Teliavelį, Aušrinę su raktais („Saulės konkurentę, Mėnulio meilužę“), Bangpūtį (kurio „garbei reikia sudeginti medinį šaukštą“), Girinį (miško dievą, kurio „garbinimo baltų religijos ir mitologijos išsamiau neaprašo“), Gabjaujį ir kitus. Galima pastovėti ant energiškai įkrautų akmenų [25]. Galbūt net būtų galima sutarti su kultūros centru ir gauti progą Gabjaujui paaukoti juodą, baltą ar margaspalvį, tik ne raudoną gaidį, kad globotų darbus jaujoje.

Baltiškasis politinis disneilendas gyventojus pavertė jo dekoracijomis ir aptarnautojais, jie neteko galimybės kurti savo legendą. Iš naisiečių atimta, Davido Harvey žodžiais tariant, „teisė į miestą“, teisė jį keisti pagal jų širdies troškimus [26]. Svajonės Lietuvai kaina yra naisiečių nelaisvė, kuri tarsi kompensuojama galimybe nemokamai lankytis politiniame disneilende, ar net jame dirbti.

 

Literatūros sąrašas:

1 Vytautas Kirkutis, Zigmo Gėlės namai, Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2013, p. 18.

2 Tomas Moras, Utopija, iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas, Vilnius: Žaltvykslė, 2007, p. 111.

3 Nerija Putinaitė, „„Akropolis“ kaip XXI a. lietuvių civilizacija“, in: Baltos lankos, 2010, Nr. 31/32, p. 248–267.

4 David Harvey, Spaces of Hope, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2000, p. 162.

5 Alexei Gutnov et al., The Ideal Communist City, translated by Renee N. Watkins, New York: George Braziller, 1968, p. 154.

6 Ibid.

7 Juknaičiai. Socialistinės Lietuvos kaimas: Albumas, sudarytojas Zigmantas Dokšas, Vilnius: Mintis, 1986, p. 7.

8 Dokšo atsiminimai, in: Pakelti akis: Atsiminimai ir pokalbiai apie Juknaičius, sudarytojas Ferdinandas Kauzonas, Vilnius: Danielius, 2010, p. 120.

9 Joshua Hagen, „The Most German of Towns: Creating an Ideal Nazi Community in Rothenburg ob der Tauber“, in: Annals of the Association of American Geographers, 2004, t. 94, Nr. 1, p. 211.

10 Ibid., p. 214–216.

11 Už mintį apie Naisių panašumą į Celebration nuoširdžiai dėkoju Ryčiui Zemkauskui.

12 Žr. Andrew Ross, „Disney Celebration talk“, in: https://www.youtube.com/watch?v=13vuOLP0dlY.

13 Naomi Klein, No Logo: Taking Aim at the Brand Bullies, New York: Picador, 2002, p. 155.

14 Ibid., p. 156.

15 Hugh Bartling, „The Magic Kingdom Syndrome: Trials and Tribulations of Life in Disney’s Celebration“, in: Contemporary Justice Review, 2004, t. 7, Nr. 4, p. 385.

16 Žr. http://www.naisiuvasara.lt/serialas.

17 Žr. http://www.naisiuvasara.lt/teatras/apie-teatra.

18 Gerda Raugaitė, Vieta kaip socialiai sukonstruotas reikšmių laukas: Naisių gyvenvietės atvejis, Bakalauro darbas, Šiaulių universitetas, 2014, p. 35.

19 Žr. Gintautas Mažeikis, „Naisių vasara ir darnusis gėris“, 2016-10-26, in: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/gintautas-mazeikis-naisiu-vasara-ir-darnusis-geris-18-702491?all#print.

20 Kaip pastebi Gerda Raugaitė, „kai kurie informantai kalbėjo labai plačiai, o kiti tik lakoniškai“ (Gerda Raugaitė, op. cit., p. 27).

21 „Asociacijos „Naisių bendruomenė“ įstatai“, in: http://naisiai.lt/istatai.

22 Gerda Raugaitė, op. cit., p. 48.

23 Tvenkinys iškastas ir kalnas, neseniai pavadintas Alkos kalnu, sukastas buvo dar kolūkiniais metais, tačiau dabar žemė veikiausiai taip pat priklauso Naisių bendruomenės asociacijai, Karbauskiui arba Agrokoncernui.

24 Gerda Raugaitė, op. cit., p. 49.

25 Žr. http://baltic360.lt/objektai/naisiai.

26 David Harvey, „The Right to the City“, in: Loretta Lees (ed.), The Emancipatory City?: Paradoxes and Possibilities, London; Thousand Oaks, Calif.: Sage Publications, 2004, p. 236.

Žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ septintame numeryje publikuotas tekstų ciklas apie Naisių civilizaciją. Nerijos Putinaitės straipsnis yra šio ciklo dalis.

 

Perspausdinta iš 15min.lt