Uždaryti
Ilya Pavlov/ UNSPLASH.COM NUOTRAUKA

N. Maliukevičius. Informaciniai karai: kaip nepasimesti šiuolaikiniame chaose

Kaip nepasimesti šiais laikais mus supančiame informacijos pertekliuje ir su kokiais iššūkiais susiduria teismai bei teisėtvarkos institucijos, diskutuojame su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju, informacinių karų ekspertu dr. Nerijumi Maliukevičiumi.

– Kas yra informaciniai karai?

– Informaciniai karai skamba labai naujoviškai, apie juos dabar kalbėti populiaru. Tačiau informacinės, propagandinės kovos istorijoje visuomet egzistavo. Informacinius karus galime apibrėžti kaip savotišką bandymą manipuliuojant informacija, ją pakeičiant, paveikti auditorijos elgesį sau naudinga kryptimi. Puikiai tinka ir tradicinis propagandos apibrėžimas: apeliuojama į emocijas, bandoma remtis ne logika, argumentais ir faktais, o emocine manipuliacija. Šiandien informacinis karas išskirtinis tuo, kad tai daroma pasitelkiant naujausias technologijas: dažnai girdime apie vadinamuosius trolius, botus, kompiuterizuotas sistemas ir atakas, nukreiptas prieš tam tikrus asmenis. Išskirtinai įdomus ir „fake news“ fenomenas: tradiciškai, iki karo Ukrainoje, tokia melo ir manipuliacijos strategija buvo taikoma Kremliaus valstybinėse televizijose kaip tikslinga propaganda.

Šiandien turime paradoksą: netgi mūsų kalba apie šį reiškinį yra paimta įkaitu. „Fake news“ sąvoka dažnai nukreipiama ir taikoma kaip tam tikra Vakarų žiniasklaidos etiketė. Tokia terpė labai naudinga, pavyzdžiui, Kremliaus strategijoje, nes taip „informacija“ tampa savotišku beformiu teiginių rinkiniu. Viskas tampa įmanoma, o „viskas įmanoma“ arba „klausk giliau“ (angl. question more) yra ir propagandinės televizijos „Russia Today“ šūkis. Tokia situacija labai naudinga strategijai, kuri tarpsta informacinėje manipuliacijoje. Dėl šios priežasties „fake news“ terminu labai svarbu nepiktnaudžiauti, nepradėti jo vartoti kaip etiketės ir klijuoti visiems.

– Kodėl kiekvienas žmogus turėtų į šiuos reiškinius atkreipti dėmesį?

– Dėmesys šiam reiškiniui šiandien yra ypač svarbus. Aš šį laikotarpį vadinu „globaliais viduramžiais“: egzistuoja iliuzija, kad pasaulyje yra daugybė informacinių technologijų, medijų, įvairiausių įmanomų būdų pažinti realybę, pasaulį. Tačiau matome, kad kiekvienas informacijos vartotojas susiduria su didžiuliu informacijos pertekliumi ir yra linkęs viską supaprastinti bei argumentuodamas remtis emocijomis. Šitaip atsiduriame savotiškų mitų, pasakojimų, manipuliacijų pasaulyje. Kodėl tai svarbu? Informacinio karo taikinys ir yra kiekvieno žmogaus protas, elgesys tam tikrose situacijose bei gebėjimas atskirti ir atpažinti manipuliaciją nuo faktų. Jeigu pažiūrėsime į situaciją Rytų Ukrainoje, kartais tai gali būti ir gyvybės bei mirties klausimas.

– Kaip ši situacija atsispindi Lietuvoje?

– Aš nepastebėjau, kad Lietuvoje būtų piktnaudžiaujama šia samprata, bet esu fiksavęs keletą atvejų, kai politikai nepatinkančius žurnalistus atakavo „fake news“ sąvoka. Tai yra viena iš propagandos technikų – vadinamoji etikečių klijavimo technika. Taikant šią techniką, oponentas pradedamas atakuoti naudojant prieš jo asmenybę nukreiptus argumentus. Priklijuojant tam tikrą nepatrauklią etiketę tarsi neutralizuojama oponuojanti pozicija. Manau, kad viešiems žmonėms piktnaudžiauti šia sąvoka tikrai nevertėtų.

– Kaip informacinių karų kontekste atrodo teismai?

– Reikėtų pradėti kalbėti kiek plačiau, ne vien informacinių karų kontekste, bet ir atsižvelgiant į Kremliaus strategiją Vakarų atžvilgiu. Manau, teismai ir teisėtvarka yra gana svarbus Rusijos strategijos taikinys. Šią strategiją galima įvardyti anglišku terminu „free riding“ (liet. pasinaudojimas). Tai pasinaudojimas vakarietiškais demokratijos ir laisvės principais savo naudai. Dažnai tai vykdoma valstybiniais propagandos kanalais, pavyzdžiui, „Sputnik“ arba „Russia Today“. Rusijoje minėti kanalai įvardijami tarsi žiniasklaidos priemonės, kartais netgi imamasi lyginti su vakarietiškais kanalais: yra pavyzdžių, kai visuomeninis Didžiosios Britanijos transliuotojas BBC lyginamas su „Russia Today“.

Taigi pasinaudojama vakarietišku supratimu apie tai, kas yra žurnalistika arba kas yra teismai ir teisėtvarka. Man atrodo, kad visa informacinio karo terpė yra būtent pasinaudojimas teisės ir teisėtvarkos principais ir piktnaudžiavimas jais. Ypač svarbu, kaip tai panaudojama kovoje su politiniais oponentais.

Išskirtinis pavyzdys – kaip pasinaudojama Interpolo arešto orderiais, bandant persekioti politinius oponentus, kurie pasitraukė į Vakarus, pabėgo nuo režimo. Kalbant apie teismų sistemą – atrodo, Vakaruose yra teisėjai, Lietuvoje yra teisėjai, o kaip pavadinti tuos „teisėjus“, kurie Rusijoje sprendžia Balotnajos bylą? Ar tai yra teisėjai? Kaip pavadinti teisėjus, kurie tiesiogiai dalyvavo persekiojant Sergejų Magnickį ir liūdnoje jo mirties istorijoje? Dabar mūsų teisminė valdžia turi įvertinti visas šias rizikas: Rusijos prisidengimą teisingumu bei vakarietiškos teisės principais, bandymą jais manipuliuoti. Tai didžiulis iššūkis – gebėjimas įžvelgti, matyti manipuliacijas ir joms nepasiduoti.

– Ar pastebimos atakos prieš teismus viešojoje erdvėje?

Viešos atakos tiesiogiai susijusios su skambiomis bylomis – Medininkų, Sausio 13-osios atvejais. Pasakojimai apie šias bylas Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje turi labai aiškų atspalvį. Todėl atsiranda didžiulė įtampa mūsų teisėjams – sukuriama vieša politizuota atmosfera. Tai tikrai daug energijos ir ištvermės reikalaujanti situacija.

– Turbūt galima sakyti, kad tokioje aplinkoje svarbiausia – tvirtos valstybės institucijos?

– Tikrai taip. Kai yra informacinio karo situacija, mūsų svarbiausi demokratinės sistemos institutai susiduria su tikrai didžiuliais iššūkiais. Didžiausią įtaką Kremliaus režimas pasiekia per manipuliaciją, korupciją, poveikį verslo grupėms. Todėl labai svarbu turėti stuburą: kyla didžiulis iššūkis mūsų teisėtvarkos sistemai. Tai – mūsų demokratijos brendimo sudėtingomis informacinio karo sąlygomis situacija. Kol kas mes gana sėkmingai atlaikome spaudimą, nepaisydami visų destruktyvios galios investicijų iš Kremliaus. Tačiau reikia būti pasirengus ne tik Kremliaus įtakai: reikalingas bendresnis supratimas, kas yra tikra žurnalistika, kas yra teisingumas. Kiekvienas žurnalistas, verslininkas ar teisėjas turi būti atsparus ne tik įtakoms iš Kremliaus, bet ir įtakai plačiąja prasme – spaudimui, korupcijai. Nereikia visko suvesti tik į Rusijos ar Kremliaus iššūkį.

– Pastaruoju metu padaugėjo ir kibernetinių atakų atvejų. Dažnas valstybinių institucijų darbuotojas į elektroninį paštą gauna perspėjimus neatidaryti neaiškių laiškų, nuolat tikrinti USB raktus. Kas vyksta šioje srityje?

– Absoliučiai sutinku, kad čia yra technologinė naujovė ir naujas informacinio karo aspektas. Informacinis ir technologinis saugumas yra be galo svarbu, nes daugeliu atvejų matome, kad agresyviausios pastarųjų metų atakos susijusios būtent su įsilaužimu į elektroninius paštus, vagystėmis, modifikacijomis. Todėl kiekvienam žmogui reikėtų atkreipti dėmesį į informacinį raštingumą: neatidaryti neaiškių nuorodų, turėti kelių lygių savo pašto dėžučių apsaugą. Taip pat suprasti, kaip bendrauti: tereikia įsivaizduoti, kad viskas yra vieša, ir komunikuoti atitinkamai – virtualus susirašinėjimas taip pat turi atitikti komunikacijos etiketą.

– Kiek šiame kontekste svarbus pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis?

– Pasitikėjimas bet kuo šiais laikais susiduria su problemomis. Tyrimai rodo, kad pasitikėjimo indeksas yra žemas kalbant ne tik apie valstybines institucijas, bet ir apie bendruomenes, savos aplinkos grupes. Tokioje situacijoje labai lengva gyvuoti populistinėms politinėms programoms bei idėjoms. Sudėtingas klausimas, kaip valstybinės institucijos turėtų ir galėtų susigrąžinti pasitikėjimą, tačiau aišku, kad tai negali būti vienpusis darbas. Turėtų būti matomos institucijų pastangos užsitikrinti pasitikėjimą visuomenės akyse, o visuomenė atitinkamai turėtų demonstruoti savo kompetencijas – atskirti faktus nuo manipuliacijų. Be pasitikėjimo iškyla politinės utopijos, stereotipai, mitai. Tuomet rizikuojame patekti į globalius viduramžius: situaciją, kai, atrodo, turime visus įrankius, technologijas, medijas, bet tikime paprasčiausiais mitais, kurie veikia mūsų emocijas.

– Kaip šiandien turėtų komunikuoti viešasis sektorius?

– Pirmiausia reikia suprasti, kad dabartinis technologinis iššūkis į pirmą vietą iškelia komunikacijos greitį, betarpiškumą, nuoširdumą ir nuolatinį atgalinį ryšį. Krizės šiuo metu vyksta labai staigiai, ir, jeigu reaguojama oficialiai, nenuoširdžiai ir neasmeniškai, sukuriamas atstūmimo jausmas.

– Kaip išlaikyti sveiką protą, netapti paranojišku informacinėje skuboje ir esant informacijos perviršiui?

– Visuomet yra pirminiai šaltiniai, kurie turi sudaryti pamatą priimant sprendimus. Galioja tie patys klasikinės logikos, argumentavimo, racionalumo principai – čia niekas nepasikeitė. Ir, žinoma, svarbus vertybinis stuburas, kuris sureguliuoja sprendimų priėmimą, pasaulėvaizdį. Reikia tikrinti informaciją, remtis faktais, logika, bet galiausiai yra tam tikras realybės vaizdinys, kuris ir turėtų sulaikyti nuo informacinio chaoso ir sąmokslo teorijų. Labai svarbu neįpulti į kraštutinumus ir neimti kvestionuoti fizinio ir socialinio pasaulio aksiomų. Tai ir yra sveiko proto principas.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt