Uždaryti

Menas kalbėti naujai. A. Jokubaičio komentaras

Politinio liberalizmo kritikas Alvydas Jokubaitis svarsto, kad iškilūs politikai iš pradžių pabūna populistais.

Prieš pat Emmanuelio Macrono pergalę 2017-ųjų gegužės Prancūzijos prezidento rinkimuose Urbino Carlo Bo universiteto (Italija) politologas Fabio Bordignonas jį pavadino „antipopulistiniu populistu“, kuris sugebėjo pavaizduoti save nesisteminiu kandidatu, tuo pačiu metu taikydamasis į politinį centrą ir aršiai gindamas vieningos Europos idėją.

Galiausiai naujoji prancūzų politikos žvaigždė aukštyn kojom apvertė šalies partinę sistemą, užsitikrino parlamento paramą ir pradėjo įgyvendinti ambicingų reformų programą. Tada jo populiarumas sparčiai smuko – Prancūzijos gyventojai skeptiškai sutiko bandymus pakeisti nusistovėjusią tvarką.

Vis dėlto E. Macronas yra labai svarbus veikėjas, nes tuo metu, kai Vakaruose, kur bepažvelgsi, skamba perspėjimai apie atstovaujamosios demokratijos krizę ir radikaliojo populizmo keliamą grėsmę, jis bando siūlyti alternatyvą. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai liberaliosios demokratijos šalininkai neapsiriboja status quo pozicijų gynimu ir eina į pasitinkamąjį mūšį. Kita vertus, nesunku įžvelgti, kokie dideli yra su tuo susiję sunkumai bei iššūkiai.

„Išrinkimas nepaverčia tavęs autoritetu, autoritetu negali apsimesti ir būti dirbtinai, – IQ sakė politinio liberalizmo kritika pagarsėjęs Vilniaus universiteto profesorius A. Jokubaitis. – Demokratijoje labai sunku tapti autoritetu. Nė vienoje Europos šalyje to nėra. Pastaruoju metu galime stebėti net Angelos Merkel agoniją Vokietijoje.“

Demokratinėje santvarkoje politikams itin sunku laviruoti tarp būtinybės atstovauti politinės tautos ar liaudies valiai ir, kita vertus, imtis nepopuliarių, bet reikalingų veiksmų. Savo laiku tuo įsitikino net britų premjeras Winstonas Churchillis, pralaimėjęs rinkimus iškart po pergalingos Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Todėl gebėjimas rasti kelią tarp prieštaringų reikalavimų gali būti didžiausio politinio talento požymis.

„Tas lyderis, valstybininkas – nors tai Lietuvoje sudorota sąvoka – kažkaip turi matyti tai, ko kiti nemato, – pastebėjo A. Jokubaitis. – Iš tikrųjų didis politikas, pirma, bus populistas, kalbės naujai – taip, kaip niekas nekalbėjo. Buvę valdžioje jo nesupras ir sakys, kad kalba blogai. Antra, pradžioje ir masės jo nesupras, bet, kas įdomiausia, jis turi sugebėti patraukti, įtikinti tuo nauju naratyvu. Jis turi sugebėti kalbėti dalykus, kurie pradžioje bus nepopuliarūs, o vėliau bus visų paversti populiariais ir nuvalkioti.“

Kaip vieną ryškiausių tokio kalibro politikų A. Jokubaitis įvardija Penktosios Prancūzijos respublikos įkūrėją Charles’į de Gaulle’į, prezidento pareigas ėjusį 1959–1969 m. Dabartiniai politikai, įskaitant ir „klaikų populistą“ E. Macroną, jo neįkvepia – esą retas kuris galvoja apie principus ir ateitį, o ne vien apie artėjančius rinkimus.

Šiuolaikinės komunikacijos priemonės lyderystės iššūkį dar labiau apsunkina, nes rinkėjai yra pripratę prie didelio skaidrumo ir netrukdomos informacijos sklaidos. „Būsimas didis politikas sugebės sutvarkyti tą informaciją, jam pavyks perlaužti diskusiją ir išstovėti prieš tuos, kurie jį atmeta, o ypač – atsilaikyti prieš pataikavimą demokratijai, nes politikai turi pataikauti“, – pabrėžė A. Jokubaitis.

Vis dėlto teoriniai svarstymai yra riboti, nes sunku numatyti, kada ir kur pasirodys tikras politinis autoritetas. Pasak VU profesoriaus, kol kas neįmanoma atsakyti ir į kitą svarbų klausimą – kaip turi keistis atstovavimas visuomenėje, kurioje nelieka aiškių pasidalijimų, anksčiau sudariusių partinių sistemų pagrindą. „Dabartinėje situacijoje visi yra blogai atstovaujami. Greičiausiai nebeveikia parlamentinė demokratija“, – sakė A. Jokubaitis.

 

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.