Uždaryti

Mažvydas Jastramskis. Zelenskio pergalė – proga pažiūrėti į save

Ukrainos prezidento rinkimus triuškinamai laimėjo realios politinės patirties neturintis Volodymyras Zelenskis. Nesu Ukrainos politinės sistemos ekspertas. Tačiau rinkimų rezultatas (ir kai kurios reakcijos į jį) primena tendencijas, kurios bendros visoms pokomunistinėms demokratijoms. Mes, kaip demokratinės politikos dalyviai, skiriamės nuo ukrainiečių. Tačiau tai laipsnio, o ne kokybinis skirtumas. Galima stebėtis Ukrainos prezidento rezultatais, rodyti į politines technologijas – visų pirma serialą „Tautos tarnas“, kuriame Zelenskio vaidintas personažas irgi tapo valstybės vadovu. Bet gera proga ir atsigręžti į save. Prisiminti, kad Lietuvoje būta vos pora Seimo rinkimų, kai naujokų skaičius parlamente neviršijo 40 procentų. 2016 metais šis rodiklis buvo 58 procentai.

Į prezidento postą antrai kadencijai iš karto perrinkome tik Dalią Grybauskaitę. Neaišku, kaip būtų, jeigu turėtume stipresnį prezidentą, kurį rinkėjai gali laikyti atsakingu už vidaus politiką – kaip Ukrainoje. Esminis Ukrainos rinkimų klausimas yra aktualus visoms pokomunistinėms šalims, einančioms demokratijos keliu – kodėl vietoje išbandyto, aiškiai į Vakarus besiorientuojančio ir Rusijai nepalankaus prezidento Petro Porošenkos ukrainiečiai urmu rinkosi katę maiše? Net jei Zelenskis retorikoje nepaliktų jokių abejonių dėl savo geopolitinių preferencijų, tiesiog nėra įrodymų, kaip jis elgtųsi užimdamas politines pareigas. Apie Porošenką duomenų apstu.

Politinė patirtis lyg ir turėtų būti svarbus kelrodis rinkėjams. Taip yra Vakaruose – ypač JAV, kur pareigas einantis senatorius ar Atstovų rūmų narys rinkimuose įprastai turi pranašumą prieš konkurentą. Tačiau pokomunistinėse demokratijose (ar į jas besilygiuojančiose) viskas atvirkščiai. Čia politinio posto užėmimas (sąlyga – tas postas svarbus, o rinkimai demokratiški) yra daugiau minusas nei pliusas. Ne liberalumas prieš konservatyvumą, atvirumas prieš tvarką, noras daugiau Europos Sąjungos prieš mažiau (ir taip toliau) yra takoskyros, Europos rytuose dalijančios rinkėjus ir siejančios su politikais. Čia tarp svarbiausių perskyrų, jei ne pati svarbiausia, yra naujas prieš nenaują. Zelenskis buvo naujas.

Galima tokius rezultatus, kaip Ukrainoje, nurašyti populizmui, rinkimų technologijoms ir nemąstantiems rinkėjams. Tai paprasčiausias kelias, tačiau jis ignoruoja gilumines priežastis. Savo valstybe ir jos politinėmis institucijomis tvirtai pasitikintis žmogus nebalsuos už katę maiše. Tai realybė, kurią privalu pripažinti tiek Ukrainos, tiek Lietuvos politikams. Kodėl pokomunistinės visuomenės taip linkusios atmesti savo valdžią? Kodėl taip dažnai ją baudžia, išbandant praktiškai bet ką, svarbu, dar nebuvusį toje valdžioje ir „nesusitepusį“?

Nepretenduoju į išsamius atsakymus. Nedrįsčiau teigti, kad puikiai pažįstu Lietuvos ar tuo labiau visas pokomunistines visuomenes. Tačiau į kai ką verta atkreipti dėmesį. Aiškinant Porošenkos pralaimėjimą Ukrainos analitikai akcentuoja, kad jis nesugebėjo susitvarkyti su korupcija, atsiriboti nuo oligarchinių struktūrų. Atrodytų, paprasta: pokomunistinėse demokratijose korupcijos klausimas itin skaudus. Dar daugiau, jis sąveikauja su visa kita. Jei valdžia suvokiama kaip neskaidri, tai sąveikoje veikia kaip nulis – daugink iš jo bet ką, kad ir puikią provakarietišką orientaciją ar ekonomikos proveržį, rinkėjų akyse vis tiek liksi nuliu. Tai aktualu ne tik Ukrainoje. Sean Hanley ir Alan Sikk (2016), tirdami naujų partijų sėkmę Vidurio ir Rytų Europoje, atranda: jos dažnai gauna daug balsų, kai ekonomika auga, bet kartu didėja ir korupcija (jos suvokimas). Jokie šalies pasiekimai rinkimuose neįtikins žmonių, kai jiems atrodo, kad politikos vaisiai paskirstomi neteisingai.

Apskritai, jei politikai yra (ar atrodo) atitolę nuo žmonių, tarnaujantys tik savo ar oligarchinių grupuočių interesams, rinkėjams orientacija į Vakarus atrodys kaip tuščia retorika. Kadangi Vakarai siejami su geru valdymu, skaidria politine sistema, kuri atliepia piliečių interesus. Vienas liūdnesnių skaičių iš 2016 m. porinkiminės studijos – apie 73 procentus Lietuvos gyventojų mano, jog daugumai politikų žmonės nerūpi. Nereikia stebėtis Zelenskio pergale Ukrainoje, kai pas mus tokie vertinimai. Dar kita yra lūkesčiai. Pokomunistinės visuomenės turi politikams nedėkingą kombinaciją: jos yra nelaimingos (dar prieš pora dešimtmečių tai akcentavo Ronaldas Iglehartas), tačiau kartu iš valdžios reikalauja itin daug (hiperatskaitingumas, kaip tai vadina Andrew Robertsas). Būtent pokomunistinėse šalyse (lyginant su Vakarais) valstybės suteikiamai socialinei gerovei yra daugiau paramos tarp gyventojų (Pop-Eleches ir Tucker, 2017). Taip gali būti dėl istorinio pripratimo – politinė socializacija komunistinėje sistemoje mokė, kad valstybė atsakinga už viską.

Kita vertus, tai rodo ir didelį šių visuomenių nesaugumo jausmą. Dalis jo šaknų yra didžiulėje ekonominėje ir socialinėje transformacijoje, kurią pokomunistinėms šalis teko (ir tenka) patirti. Aišku, galima ignoruoti tai, ką galvoja rinkėjai. Bet tada nereiktų stebėtis tokiais rezultatais, kaip Ukrainoje.

Sakoma, kad norint keisti pasaulį, reiktų iš pradžių jį pažinti. Politikams tai itin aktualu, kokioje šalyje jie bebūtų.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.