Uždaryti
2018-09-20 15:46:32
2018-09-06 00:00:00

Informacija dėl praktikos 4 kurso studentams!

Susitikimas su M. Šešelgyte vyks rugsėjo 14 d. 9.45 206 aud.

Susitikimas su A. Jankausku vyks rugsėjo 14 d. 9.00 119 aud.

Susitikimas su T. Janeliūnu vyks rugsėjo 21 d. 9.45 202 aud.

Susitikimas su J. Ulinskaite vyks rugsėjo 10 d., 18.30 402 aud.

Mažvydas Jastramskis. Tvarkiečiai eina į valdžią, o laimi valstiečiai ir konservatoriai

Partija „Tvarka ir teisingumas“ prisijungė prie valdančiosios koalicijos. Jeigu susitarimas išsilaikys iki kitų Seimo rinkimų, iš to laimės valstiečiai ir konservatoriai.

„Tvarka ir teisingumas“ nereikalavo ir negaus ministro posto, nors pagal mandatus bent vienas jiems priklausytų. Taigi, susitarimas apsiribos parlamentine parama valdantiesiems.Toks formatas nėra lietuvių išradimas.

Panašių atvejų būna Vakaruose, kai centro dešinei trūksta iki daugumos ir susitariama su radikalia dešine, kad paremtų parlamente, bet be dalyvavimo vyriausybėje. Susitarimų būta Danijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje.

Kokia to logika? Paremianti partija formaliai neišduoda savo principų prieš rinkėjus, išlaiko savarankiškumą. Valdantieji, savo ruožtu, eina tik pusiau obuoliauti su „velniu“, užsitikrina valdžios stabilumą.

Visgi apdumti rinkėjus rodant, kad kažką remiame, bet nesame valdžioje, nėra paprasta. Nyderlandų radikalios dešinės lyderis Geertas Wildersas tai žino. Po dviejų metų paramos Marko Rutte pirmajam kabinetui, jo partija 2012 m. pralošė trečdalį balsų.

Lietuviška situacija turi paralelių. „Tvarka ir teisingumas“ tyrimuose gana dažnai klasifikuojama prie radikalios dešinės. Jų įvaizdis poliarizuojantis, retorika turi anti-sistemiškumo. Kas veikia tik tada, kai būni opozicijoje.

Įdomu, ar tai žino Rolandas Paksas (de facto partijos lyderis) ir Remigijus Žemaitaitis (de jure lyderis).

Juk akivaizdu: nors praėjusioje kadencijoje tvarkiečiai irgi bandė būti „opozicija daugumoje“, gale vos peržengė penkių procentų barjerą. Ne partijos dėka, o dėl regioninių lyderių: balsai buvo labai koncentruoti keliose apygardose.

Taip, pastaruoju metu „Tvarkos ir teisingumo“ reitingai atsigavo. Tačiau būtent tada, kai partija buvo aiški ir pikta opozicija valdžiai. Žemaitaitis valstiečius netgi vadino „gandragalviais“.

Apskritai į reitingus tvarkiečiams reikėtų žiūrėti mažiausiai. Jie atrodė neblogai ir prieš 2016 m. rinkimus: kelių apklausų vidurkis buvo 8,2 procentai. Gauta kiek daugiau nei penki.

Jeigu yra žinia, kad remi daugumą, nėra labai svarbu, turi ministrų, ar ne. Žmonės tave laikys valdžios dalimi: rinkėjai nėra tokie kvaili, kaip atrodo kai kuriems politikams. O valdžiai rinkimuose dėl hiper-atskaitomybės sunku, ypač mažesniems partneriams.

Todėl tvarkiečių prisijungimas koalicijos yra gera žinia tiek konservatoriams, tiek valstiečiams.

Pastariesiems ne tik todėl, kad turės aiškią daugumą. Pakviesdamas prie valdžios prisijungti Žemaitaitį ir kolegas, Ramūnas Karbauskis silpnina konkurentą artėjančiuose rinkimuose.

Kad ir ką šnekėtų, tvarkiečiai nuo šiol sėdi toje pačioje valtyje su valstiečiais. O joje Karbauskio partija turi ir daugiau resursų, ir matoma ryškiau.

Kodėl tai gerai konservatoriams? Kaip demokratinei opozicijai, kovoti su didesne dauguma bus sunkiau. Bet žiūrint į ilgesnį laikotarpį, tampa lengviau konkuruoti dėl valdžios darbais nepatenkintų, laisvų, plaukiojančių rinkėjų.

Apskritai, dabar situacija itin įdomi: valdančiojoje koalicijoje atsidūrė visos, sakykime, netradicinės (naujos) partijos. Aiškioje opozicijoje – liberalai, socialdemokratai, konservatoriai. Iki šiol valstiečių vyriausybė buvo partinės sistemos centre, juos atakavo tiek konservatoriai, tiek tvarkiečiai, kurie tarpusavyje turėjo mažiau bendro, nei su valdančiaisiais.

Dabar konkurencija vėl tampa dvipole, o artėjantys rinkimai bus kaip referendumas: arba valstiečių vadovaujama koalicija, arba konservatorių vedama tradicinių jėgų stovykla. Ten, kur arba-arba, laimi abiejų stovyklų lyderiai.

Tvarkiečiai galėjo būti trečia stovykla. Ir savo noru to atsisakė.

Žiūrint iš demokratijos kokybės kampo, tai sveikintinas sprendimas. Dar politologijos klasikas Giovanni‘s Sartoris teigė, kad abipusės opozicijos pavojingos, kadangi poliarizuoja partinę sistemą. Ir žmonėms nuo šiol bus aiškiau, kas su kuo.

Čia yra vienas „bet“: tai Žemaitaitis, kuris tarp partijų lyderių turi geriausią palankių ir nepalankių vertinimų santykį. Pastaruoju metu matyti aiškūs veiksmai, kuriais jis bando stiprinti pozicijas viešajame lauke. Ne tik siekia Seimo vicepirmininko posto ir pakeitė šukuoseną, bet ir duoda demonstruoja labai savotišką požiūrį į Rusiją.

„Esu prieš antirusiškas sankcijas“: taip buvo pavadintas Žemaitaičio interviu leidiniui „Ekspress nedelia“ . Politikas teisinosi, kad jį ne taip suprato: jis nesutinka su ekonominiu sankcijų pobūdžiu, kuris nukreiptas prieš žmones, o ne politikus.

Geopolitinis tikslumas ir sąžiningumas nėra šio komentaro tema. Svarbiau tai, kad Žemaitaitis, panašu, labai tikslingai pradeda orientuotis į tą elektoratą dalį, kuriai Lietuvos gynyba nėra prioritetas, kuri mano, kad su Rusija įmanoma gražiai sutarti, kuriai demokratinės vertybės yra mažiau svarbios, nei (įsivaizduojamas) pragmatinis bendradarbiavimas.

Politiniu technologiniu požiūriu, racionalus sprendimas. Po 2016 m. Seimo rinkimų ir Darbo partijos fiasko šie požiūriai iš esmės liko neatstovaujami. Tuščia vieta ilgai laisva nebūna – sugrįžo Viktoras Uspaskichas, sukruto ir tvarkiečiai.

Visgi Lietuvos strateginiams interesams labai reikia, kad tokie požiūriai nebūtų skatinami. Politinis elitas neturi visada pataikauti visuomenės nuomonei. Tam, kad valstybė eitų į priekį, o demokratija išsaugota, politikams reikia imtis lyderystės, kartais net ir populiarumo sąskaita.

Žemaitaitis dar yra palyginti jaunas lyderis. Norėtųsi tikėtis, kad jis ras kitą būdą kompensuoti praradimus, susijusius su partijos atėjimu į valdžią.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.