Uždaryti

Mažvydas Jastramskis. Matuotis Dalios Grybauskaitės batus

Gegužę išrinksime naują prezidentą. Jis neišvengiamai bus lyginamas su Dalia Grybauskaite.

Yra valstybių, kuriose prezidento vaidmuo politinėje sistemoje aiškus. Vokietijoje jis atlieka tik simbolio funkciją. JAV visiškai atvirkščiai – prezidentas yra vyriausybės galva, atskiro premjero nėra.

Valstybėse, kurios turi ministrą pirmininką, bet prezidentas renkamas tiesiogiai, daugiau neapibrėžtumo.

Nemažai priklauso nuo materialiosios Konstitucijos kūrimo – kaip pirmieji prezidentai išnaudoja galimybių langus, kokias tradicijas suformuoja ir palieka savo įpėdiniams.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje postą apibrėžė generolas Charles’is de Gaulle’is. Nors prancūzai turi premjerą, bet neginčijamas šalies lyderis, diktuojantis ir vykdomosios valdžios prioritetus, nuo de Gaulle’io laikų yra būtent prezidentas (jei jį remia parlamento dauguma, bet kitaip nutinka retai).

Grybauskaitė nebuvo pirma prezidentė, ėjusi pareigas dvi kadencijas. Pirmiau tai padarė Valdas Adamkus.

Tačiau ji poste išbuvo be pertrūkių. Grybauskaitė tapo pirmąja, užtikrintai perrinkta antrai kadencijai – nors ir prireikė papildomo turo, tačiau klausimų dėl galutinio rezultato 2014 m. niekam nekilo.

Skirtingai nei Adamkus, ji išvengė antros kadencijos sindromo, kai prezidentas pasitraukė į šešėlį, menkai dalyvavo politikoje.

Kai galvojame apie prezidento postą dabar, matome tai, ką iš jo nulipdė (aišku, sekdama ir pirmtakų pėdomis) Grybauskaitė. Kitas šalies vadovas perims šį palikimą, bandys matuotis jos nešiotus batus.

Taigi, kaip į prezidentą žiūrime po Grybauskaitės dešimtmečio?

Pirma, prezidentas yra flagmanas užsienio politikoje. Nors pagal Konstituciją už šią sritį yra atsakinga ir Vyriausybė, tačiau niekam nekyla klausimo, kas – premjeras, užsienio reikalų ministras ar prezidentas – atstovauja šalį ir jos vardu kalba aukščiausio lygio tarptautiniuose susitikimuose.

Dar daugiau: neseniai žurnale „Government and Opposition“ publikuotame straipsnyje (Raunio ir Sedelius, 2017) teigiama, kad pastaraisiais metais Lietuvos prezidentas pradeda dominuoti ten, kur iniciatyva lyg turėtų priklausyti Vyriausybei. Visų pirma tai Europos Sąjungos politika.

Konstitucija nereglamentuoja, kas šalį atstovauja Europos Taryboje. Per Grybauskaitės kadencijas įtvirtinta, kad tai daro prezidentas.

Grybauskaitė itin gerai naudojosi šiomis Konstitucijos „pilkosiomis zonomis“. Minėtame straipsnyje Tapio Raunio ir Thomas Sedelius, remdamiesi dokumentų analize ir ekspertiniais interviu, teigia: ji apskritai tapo galingiausia iš visų, iki šiol ėjusių Lietuvos prezidento pareigas.

Įprasta praktika tapo Konstitucijoje neapibrėžti formatai: reguliarūs prezidentės ir ministro pirmininko (kitų ministrų) susitikimai, nuolatinė jos patarėjų ir atitinkamų ministerijų komunikacija. Net ir tose srityse, kurios yra už prezidentūros kompetencijų ribų (socialinė politika, švietimas, t. t.).

Taigi, prezidento institucija per Grybauskaitės kadenciją sustiprino įtaką (ne visada aiškiai matomą) Vyriausybei. Galima teigti, kad prezidentas yra lyg neoficiali valdančiosios koalicijos dalis.

Partijos šios dalies gal ir nepageidauja. Tačiau dėl prezidento populiarumo ir Konstitucijos neapibrėžtumo tenka susitaikyti.

Aišku, prezidento įtakos didėjimas per Grybauskaitės kadenciją turėjo ir ribas. 2012 metais įvykęs prezidentės ir naujos valdančiosios daugumos konfliktas aiškiai parodė, kad šalies vadovas, net jei ir labai nori, negali užkirsti kelio tam tikrai partijai į vykdomąją valdžią.

Tačiau tuometinis Grybauskaitės atsakas į naują lygį pakėlė prezidento įtaką personalinei vyriausybės sudėčiai. Darbo partija prisijungė prie valdančiųjų, tačiau Grybauskaitė ministrus filtravo itin griežtai.

Lietuvoje tapo priimta, kad užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai nesiūlomi, nesuderinus personalijų su prezidentu. Grybauskaitės kadencijų metu tai tapo aktualu ir kitoms ministerijoms.

2014 m. iš vyriausybės pasitraukus Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, formaliai energetikos ministro postas atiteko Darbo partijai. Realybėje Roką Masiulį pasirinko Dalia Grybauskaitė, jis tęsia darbus ir kitoje vyriausybėje.

Kalbant apie įstatymų leidybą, Grybauskaitė tęsė reaguojančio, arbitražinio prezidento (Laimono Tallat-Kelpšos dar 1996 metais pateiktas apibrėžimas) rolę. Ji nepiktnaudžiavo veto teise, tačiau kartais įsikišdavo – bene ryškiausias atvejis yra Darbo kodekso atmetimas 2016 metais.

Prezidentūra pagal Konstituciją turi įstatymų iniciatyvos teisę, tačiau riboti resursai apriboja galimybes tai daryti dažnai. Bene didžiausią įtaką politinei sistemai padariusios, prezidentės inicijuotos pataisos – uždraudimas verslui finansuoti partijas, patvirtintas Seimo dar 2011 metais.

Grybauskaitės metu nusistovėjęs prezidento ir partijų santykis apskritai yra savotiškas. Viena vertus, ji toliau stiprino virš partijų iškilusio, nešališko šalies vadovo įvaizdį. Tam tikrais atžvilgiais jai pavyko būti „daugiau nepartinei“ už Adamkų – skirtingai nei jos pirmtakas, ji nesiėmė iniciatyvos (ar tai bent nepateko į viešumą), kad formuotų būtent sau palankių partijų koalicijas.

Grybauskaitė kritikavo ne tik konkrečias politines organizacijas. Kartais iškildavo skeptiškas požiūris į pačią instituciją – prezidentė yra sakiusi, kad yra alergiška narystei politinėse partijose.

Kita vertus, politinio šališkumo išvengti nepavyko. Grybauskaitė buvo prezidentas, kuris labiausiai patiko dešiniųjų (konservatorių ir liberalų) rėmėjams. Be to, bent jau 2016 metų porinkiminės studijos duomenimis, ji įtiko ir socialdemokratų, ir valstiečių rėmėjams.

Taigi, sėkmingas prezidentas „pagal Grybauskaitę“ yra nepartinis, bet įtinka ir partijų rėmėjams. Išskyrus kelias, ne pačias įtakingiausias – „Tvarkos ir teisingumo“, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos rinkėjai prezidentės nemėgo.

2014 metais Dalia Grybauskaitė, atsakydama į „Mano balso“ klausimą apie prezidento galių didinimą, su tuo nesutiko ir teigė: „Konstitucijoje įtvirtintos Prezidento galios yra pakankamos. Jas reikia efektyviai išnaudoti.“

Tą prezidentė darė tikrai efektyviai. Įdomu, kaip seksis jos nešiotus batus matuotis įpėdiniui.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.