Uždaryti
2020-07-05 17:26:29
2020-06-01 00:00:00
Gegužės 21 d. prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/magistrasinfo
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Mažvydas Jastramskis. Landsbergis – ne partijos diktatorius, Veryga – ne nacis

Lietuvoje tiek politikos dalyviai, tiek ją analizuojantys nevengia obuolių ir apelsinų lyginimo.

Kitaip tariant – klaidingų analogijų. Kai argumentavime dėl efekto atsisakoma adekvačių kriterijų. Taip demokratiškai išrinkti partijų lyderiai atsiduria šalia diktatorių, o rekomendacijos, skirtos sveikatos apsaugai, gretinamos su pavyzdžiais iš nacistinio režimo.

Prieš kurį laiką Lietuvos politikos paraštėse, o vėliau – ir bendrai tarp globalizacijos priešininkų, išpopuliarėjo Europos sąjungos sugretinimas su Sovietų Sąjunga. Suprask, ir ten, ir ten valdo nerinkti biurokratai. O šalys narės paklūsta iš viršaus nuleidžiamiems nurodymams.

Toks sugretinimas išsitraukia kelis patogius kriterijus ir ignoruoja kitus, ne mažiau svarbius. Teigiama, kad panašumas yra per a ir b, pamirštant, kad dar yra c ir d. O gal būtent c ir d yra lyginamų dalykų esmė?

Tai primena argumentavimo klaidą reductio ad Hitlerum – kai pozicija sumenkinama, nes „taip darė ir Hitleris“. Šiuo atveju turime reductio ad SSRS. Sovietų Sąjungoje buvo leidžiami abortai, Europos Sąjungoje irgi leidžiami abortai, todėl ES yra kaip SSRS.

Visgi SSRS buvo totalitarinė valstybė su fasadine konstitucija, kurioje teisė nusileisdavo nomenklatūros ir slaptųjų tarnybų savivalei, visiškai negaliojo pamatinės žmogaus teisės (pavyzdžiui, žodžio laisvė), nebuvo opozicijos, iš sąjungos pasitraukti taikiu keliu buvo neįmanoma.

Visa tai negalioja ES. Demokratijos deficitas nelygu totalitarizmui, kaip savanoriška dieta nelygi badui.

Jei klaidingos analogijos liktų politikos paraštėse, gal ir tuščia jų. Bet obuolius su apelsinais kažkodėl lygina ir rimti apžvalgininkai.

Štai Kęstutis Girnius, argumentuodamas, kad konservatoriams reikia „tikro“ (atskira diskusija, ką tai reiškia) pirmininko, pateikia kelis kriterijus. Pirmas kriterijus – tai, kad ilgai neatsisakoma posto. Antra – kad ribojamos kitų galimybės reikštis. Trečias – kad nukenčia valdymo kokybė. Pateikiami Aliaksandro Lukašenkos, Vladimiro Putino, Angelos Merkel pavyzdžiai.

Lieka neaišku, kur analogijos esmė – ar tai, kokia yra valdymo kokybė, ar demokratiškumas, ar valdymo trukmė, ar visi kartu.

Jeigu svarbu valdymo kokybė ir demokratija – tai Merkel čia visai netinka. Ji perrenkama būtent dėl to, kad vokiečiai yra patenkinti krikdemų valdymu. Dar per ankstesnę ekonominę recesiją tyrimai rodė, kad rinkėjai pasitikėjo Merkel dėl krizės suvaldymo politikos (Clarke ir Whitten, 2013). Be to, demokratija nei šalyje, nei jos vadovaujamoje partijoje nenukentėjo.

Valdymo kokybės klausimas tinka, jei kalbame apie autoritarinius režimus. Iš tiesų pastebima atvirkštinis ryšys tarp korupcijos (lėšų „įsisavinimo“) ir demokratijos (Cheeseman ir Klaas, 2018).

Tačiau palaukite. Ar mes diktatorius palyginome su demokratinės partijos lyderiu? Tai akivaizdžiai klaidinga analogija.

Gabrielius Landsbergis negali būti kritikuojamas dėl to, kad yra poste ilgai (demokratijose tai nieko nepasako), kad nukenčia valdymo kokybė (jis valdo partiją, ne valstybę), kad taip daro diktatoriai (nes jis nėra diktatorius; apskritai, pirmininką rinko visa partija demokratiškuose rinkimuose).

Tinkamesnė analogija būtų referuoti į tai, ką demokratinių partijų lyderiai daro, kai jų partija pralaimi parlamento rinkimus. Įprastai atsistatydina. Landsbergis to nepadarė, bet konservatoriai po pralaimėjimo surengė naujus pirmininko rinkimus, kur patys jį ir perrinko. Nors buvo trys oponentai.

Nesinorėtų sudaryti įspūdžio, kad patys politikai (ar tie patys konservatoriai) nesiima klaidingų analogijų. Toli gražu. Ir čia pasižymi ne tik Petras Gražulis, kuriam žmogaus teisės kažkaip susigretina su zoofilija. Vėlgi, gerai, jeigu tai būtų tik politikos paraščių problema.

Liūdna, kai ir patyrę, rimti politikai naudoja neapgalvotus pavyzdžius ir (numanomas) analogijas. Štai Andrius Kubilius, kritikuodamas Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendacijas dėl vyresnių nei 60 metų žmonių lankymosi kavinėse, kalba apie juodaodžių diskriminaciją JAV segregacijos periodu, teisių ribojimą žydams Hitlerio nacių režime.

Taip, Aurelijaus Verygos taisyklės yra kritikuotinos, galima diskutuoti apie potencialą diskriminacijai. Bet jei kalba eina apie rekomendacijas, tai reali diskriminacija yra jau atskirų verslininkų, kuriems užtenka įžūlumo kabinti lentelę ne su „rekomenduojama“, o „draudžiama“, problema. Neatrodo, kad SAM tikslas yra tam tikros grupės pažeminimas, siekiama tų žmonių apsaugos. Duomenys aiškiai rodo, kad rizika reikšmingai didėja būtent nuo 60 metų.

Paprastai kalbant: joks prekybos centras, kavinė ar kita įstaiga Lietuvoje neturi teisės vyresnio žmogaus išvyti.

Tas pats Kęstutis Girnius viešai teigia, kad nesilaiko nei vienos Verygos rekomendacijos (tiksliau, nesilaiko rekomendacijų būtent vyresniems žmonėms). Ir ką? Ir nieko. Jis gali jų nesilaikyti, nes gyvena šalyje, kurioje užtikrinamos pamatinės žmogaus teisės ir laisvės.

Lietuvoje demokratija yra konsoliduota, pagal paskutinę organizacijos „Freedom House“ studiją išliekame vienu iš kelių demokratiškumo bastionų regione. Analogijos su Jim Crow įstatymų periodo JAV pietumis ar tuo labiau totalitariniu, kruvinu nacių režimu yra nepamatuotos.

Klaidingos analogijos iškreipia tiesą. Kai nuolat naudojame nužmogėjimo pavyzdžius iš istorijos, neadekvatus dramatizavimas tampa diskusijos norma. Taip galime pamesti ne tik tiesą, bet ir jautrumą.

Jei įmanoma išvengti lyginimų su diktatoriais, naciais ar Sovietų Sąjunga – venkime.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako