Uždaryti
2020-08-09 00:01:12
2020-06-01 00:00:00
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiūtę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Mažvydas Jastramskis. Kodėl Nausėdai nepavyksta „atleisti“ Narkevičiaus?

Nors prezidentas Gitanas Nausėda ragino susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių trauktis, valdančioji koalicija nusprendė kitaip.

Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad Narkevičius apskritai neturėjo būti paskirtas, o prezidentas paveikti ministrų pareigybes gali: tereikia išnaudoti konstitucines galias. Tai kodėl Nausėdai to nepavyksta padaryti?

Konstitucijoje yra apibrėžta viena, bet labai reikšminga tokia galia – prezidentas tvirtina vyriausybės sudėtį.

Dalia Grybauskaitė ne šiaip sau referuoja į tai, kad ministras neturėjo būti paskirtas. Prezidento galia paveikti vyriausybės sudėtį yra didžiausia būtent jos tvirtinimo etape.

Kurį Nausėda, ar tai dėl savo paties, ar dėl savo patarėjų politinės patirties trūkumo, tiesiog praleido. Be didesnių klausimų patvirtindamas ministrus, kuriuos pasiūlė valdančioji dauguma.

Grybauskaitė, atsivėrus tokiems „konstituciniams langams“, filtruodavo aktyviai. Kandidatams kliūdavo ne tik dėl jų kompetencijų ministerijos srityje, bet ir dėl bendrųjų, tokių kaip anglų kalba.

Abiem prezidentams buvo pasiūlytos vyriausybės su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) sudėtyje. Grybauskaitė patvirtino Jaroslavą Neverovičių – energetikos specialistą, kuris kaip patarėjas vėliau įtiko ir pačiam Nausėdai.

O pastarasis patvirtino LLRA ministrus-partinius kadrus, apie kurių tikimą tokioms pareigoms klausimų nelabai ir buvo užduota.

Aišku, demokratijoje vyriausybė ir turi būti politinio pasitikėjimo. Tačiau juk dar reikia ir kompetencijų, skaidrumo. O prezidentas mūsų sistemoje ir turi galią klausti, abejoti, filtruoti. To nebuvo.

Dar daugiau – valdantieji galėjo ministrų paskyrimą sutraktuoti kaip prezidento silpnumą, atsisakymą kištis į jų reikalus. Ir dabar vadovaujasi tuo – jei galėjom ignoruoti tada, ko neignoruoti dabar?

Po vyriausybės sudėties tvirtinimo konstitucinio apibrėžtumo lieka gerokai mažiau. Pagal Lietuvos valdžių sistemą nagrinėjusius politikos mokslininkus Tapio Raunio ir Thomasą Sedelius (2017), pas mus apskritai stokojama rašytinių normų, kaip reikėtų koordinuoti veiklą tarp prezidento ir vyriausybės.

Čia tampa svarbūs neformalūs dalykai: konkretus santykis tarp ministro pirmininko ir prezidento, asmenybės, politinis kontekstas.

Su kolega Luku Pukeliu atliekame tyrimą apie tai, nuo kokių politinių veiksnių priklauso prezidentų sėkmė, kai siekiama paveikti ministrų paskyrimą. Iš duomenų matyti, kad tikimybė didesnė, kai prezidentas turi šviežią mandatą ir kai premjeras parlamente neturi stiprios ir vieningos paramos.

Kalbant apie pirmą, vėl grįžtame prie vyriausybės tvirtinimo. Vasarą Nausėda buvo ką tik išrinktas ir turėjo konstitucinę galią.

Kita vertus, prezidento mandatas vis dar gana šviežias. O premjeras net nėra valdančiosios partijos narys, nekalbant apie iš „gerovės frakcijų“ sudurstytą koaliciją, kuri kai reikia nesuranda 71 parlamentaro. Šie veiksniai lyg ir palankūs Nausėdai. Kodėl tada Narkevičius laikosi?

Viena iš priežasčių yra tai, kad prezidentas neturi jokios atramos Seime. Atkreipkite dėmesį, kad opozicija apie Narkevičiaus interpeliaciją garsiai nekalba. Ir čia yra prezidento neišnaudotos galimybės.

Kalbant su aukšto rango politikais apie mūsų valdžių sistemą, pasikartoja toks vertinimas: vienas prezidentas vidaus politikoje nieko rimto pasiekti negali. Nausėda jau tuo pradeda įsitikinti.

Kitas dalykas yra konkrečios asmenybės. Tikėtina, kad Nausėdai vidaus politikoje dar reikia išsikovoti autoritetą. Ir jau ne kartą minėtas vyriausybės patvirtinimas „automatu“ tikrai nepadėjo.

Žiūrint iš Sauliaus Skvernelio pusės, jis galimai nebijo apginti ministrą dėl to, kad tiesiog nesitiki antros premjero kadencijos. O gal net yra numatęs apskritai trauktis iš politikos.

Visgi čia dar svarbiau yra ministrui reiškiama parama jo pačio partijoje. Kuri, savo ruožtu, yra būtina valdančiajai koalicijai. Skvernelis ir valstiečiai čia yra savotiški įkaitai, panašiai, kaip buvo ir kartelės reikaluose. Traukiasi Narkevičius, traukiasi LLRA, griūva koalicija.

Itin svarbu ir LLRA rinkėjų specifika. Skirtingai nuo kitų partijų, jos palaikymas mažai priklauso nuo kompetencijų. Tai yra platesnis reiškinys – neseniai žurnale Party Politics publikuotas tyrimas (Aha, 2019) rodo, kad nors valdančiuosius Vidurio ir Rytų Europoje rinkėjai nuolat baudžia, tai negalioja tautinių mažumų partijoms, kurios būdamos valdžioje kartais net padidina populiarumą.

Taip yra todėl, kad jų rinkėjai balsuoja ne pagal darbus, o socialinę tapatybę (ir, LLRA atveju, pagal partinę mašiną).

Narkevičius, skirtingai nei kitas ministras, nebijo, kad praras rinkėjus dėl to, kad įdarbina savus. Greičiau atvirkščiai – tai jam bus pliusas. Nes ir Narkevičių renka todėl, kad jis savas.

Todėl jei Nausėda nori „atleisti“ Narkevičių, jam reikia iš koalicijos „atleisti“ LLRA. Kas prezidentui, neturinčiam atramos Seime, yra sunkiai įmanoma.

Aišku, paprasčiau buvo pasinaudoti savo konstitucine galia ir šviežiu mandatu, ministro nepatvirtinant.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.