Uždaryti
2020-07-05 18:00:56
2020-06-01 00:00:00
Gegužės 21 d. prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/magistrasinfo
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Marijuš Antonovič. Kodėl Putinas kaltina ir dar kaltins Lenkiją dėl II pasaulinio karo pradžios?

Praeitų metų gruodžio 20 d. per Nepriklausomų Valstybių Sandraugos valstybių prezidentų suvažiavimą Sankt Peterburge Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo pasisakymą užpildė valandos trukmės aiškinimu apie II pasaulinio karo pradžią, kur jis polemizavo su Europos Parlamento taip vadinama Witoldo Pileckio rezoliucija.

Po keleto dienų per Rusijos gynybos ministerijos išplėstos kolegijos susitikimą jis tęsė šią temą: esminė kaltė dėl II pasaulinio karo pradžios tenka bailiesiems Vakarams, kurie bandė susitarti su Hitleriu, ypač antisemitinei Lenkijai. Geriausias to pavyzdys, anot Putino, yra 1938 m. Miuncheno suokalbis dėl Čekoslovakijos, po kurio Lenkija pasigrobė dalį jos teritorijos Zaolzėje. Tuo tarpu 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktas tebuvo šios politikos pasekmė, o 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS tiesiog pasiėmė tai, kas jai priklausė pagal paktą su naciais. Per tą patį susitikimą V. Putinas išvadino tarpukario Lenkijos ambasadorių nacistinėje Vokietijoje Józefą Lipskį niekšu (rus. сволочь) ir antisemitine kiaule. Išpuoliai prieš Lenkiją neapsiribojo tik šiais dviem V. Putino pasisakymais.

Šių metų sausio 14 d. Rusijos Dūmos vadovas Viačeslavas Volodinas pareiškė, kad būtent Lenkijoje nacistinė Vokietija įkūrė daugiausia mirties ir koncentracijos stovyklų ir tai įvyko dėka prieš karą Lenkijoje buvusios antisemitinės atmosferos, kurią palaikė tuometinė valdžia.

Maždaug nuo 2005 m. Rusijos istorinėje atmintyje lieka vis mažiau vietos pilietinei dimensijai, kuri bandytų rasti bendrą istorinį vardiklį, atskaitos taškus visų Rusijos tautybių ir religijų atstovams.

Sausio 17 d. Rusijos gynybos ministerijos iniciatyva buvo iššauti fejerverkai pažymėti Varšuvos „išlaisvinimą“ nuo fašistinės okupacijos. Iš paskos sekė ir Rusijos propagandiniai kanalai. Pavyzdžiui, Rusijos gynybos ministerijos finansuojamas kanalas „Zvezda“ pranešė, kad esą atrasti dokumentai patvirtinantys Lenkijos bendradarbiavimą su nacistine Vokietija. Nemažai Rusijos propagandistų darė nuorodas į minėtą Europos Parlamento W. Pileckio rezoliuciją. Dėl to daugeliui stebėtojų galėjo susidaryti įspūdis, kad ši intensyvi Rusijos propagandinė ataka prieš Lenkiją yra atsakas į šią rezoliuciją.

Tačiau, kaip pastebėjo „Dziennik Gazeta Prawna“ žurnalistas Michał Potocki, tai tikrai nėra pirmas tokio masto Rusijos užsipuolimas prieš Lenkiją: 2004 m. Rusijos valstybinė žiniasklaida ir valdžios pareigūnai kaltino Armiją Krajovą naudojus terorą ir vykdžiusią nusikaltimus bei abejojo dėl SSRS atsakomybės už Katynės žudynes, o 2009 m. Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba išleido neva „dokumentų rinkinį,“ kuris turėjo įrodyti, kad Lenkija po Miuncheno suokalbio planavo užkariauti Lietuvą ir kartu su nacistine Vokietija pradėti karą prieš SSRS. Šie cikliški Rusijos valstybės išpuoliai prieš Lenkiją turėtų sufleruoti, kad jų šaknys yra gilesnės nei Europos Parlamento rezoliucijos.

Pirmiausia reikia išskirti bendrą tendenciją Rusijos atminties politikoje, kurią 2015 m. aptarė istorikas ir buvęs Lenkijos Institutų Sankt Peterburge bei Maskvoje direktorius Hieronim Grala. Maždaug nuo 2005 m. Rusijos istorinėje atmintyje lieka vis mažiau vietos pilietinei dimensijai, kuri bandytų rasti bendrą istorinį vardiklį, atskaitos taškus visų Rusijos tautybių ir religijų atstovams. Vietoj to vis labiau pereinama prie nacionalistinės perspektyvos, kurioje yra pabrėžiamas etniškumas, rusiška kultūra ir stačiatikybė. Tai aprėpė „Rusų pasaulio“ koncepcija ir ji buvo skirta ne tik Rusija, bet ir Baltarusijai bei Ukrainai. Anot Gralos, pagal šį požiūrį išauga ir Vakarų, kaip blogio įsikūnijimo ir skleidimo doriems slavams ir dvasingiems stačiatikiams įvaizdis.

Šiame kontekste Rusijos istorinėje atmintyje nuosekliai atsirasdavo vis daugiau antilenkiškų elementų. 2005 m. vietoje spalio bolševikinės revoliucijos metinių buvo įsteigta Nacionalinės vienybės diena, kuri švenčiama lapkričio 4 d. ir mini (Rusijos valdžios supratimu) lenkų kariuomenės išvedimą iš Kremliaus 1612 m. ir didžiosios suirutės pabaigą. Per šio įvykio 400-metį 2013 m. Maskvoje buvo pastatytas paminklas patriarchui Hermogenesui, sukilimo prieš lenkus įkvėpėjui.

Anot rusų antropologės Darijos Radčenko, Didžiojo Tėvynės karo mitas kartu su Naujųjų Metų švente yra vieninteliai dalykai, kurie vienija visus be išimties Rusijos piliečius ir veikia kaip tam tikrai visuomenės „klijai.“

Šiame antilenkiškame istoriniame fronte ypač pasižymėjo Rusijos karinės istorijos draugija, įkurta 2012 m. Rusijos kultūros ministro Vladimiro Medinskio, kuris netgi yra išleidęs romaną apie tą pačią didžiąją suirutę. Būtent jis iniciavo paminklo 1919-1921 m. lenkų nelaisvėje žuvusiams raudonosios armijos kariams statybas Krokuvos Rakovicų kapinėse. Šalia to draugija 2013 m. pab. Gagarino mieste, Smolensko apskrityje, toje pačioje teritorijoje, kurioje randasi ir Katynės memorialas, pastatė paminklą rusų karo belaisviams, kurie 1812 m. buvo neva sušaudyti lenkų, tuomet tarnavusių besitraukiančioje Napoleono kariuomenėje.

Antilenkiškumas Rusijos istorinėje politikoje atlieka vidaus politinę funkciją. Tai yra konkretus pavyzdys, kaip iš Vakarų į Rusiją atėjo nelaimės ir bloga įtaka. Be to, Lenkija su savo „lotyniška“ civilizacija yra vaizduojama ir kaip veikėjas, kuris griauna natūralią rusų, ukrainiečių ir baltarusių draugystę. Ne veltui V. Putinas savo metinėje spaudos konferencijoje 2019 m. gruodį, kurioje jis vėl kvestionavo Ukrainos teritorinį vientisumą, užsiminė, kad ukrainiečių tapatybė buvo pirmiausia įkvėpta lenkų publicistų.

Bet antilenkiškumas Rusijos istorinėje atmintyje pasitarnauja ir siekiant tikslų užsienio politikoje. Maskva pastoviai teigia, kad dėl naujų narių, tarp jų ir Lenkijos, priėmimo į Europos Uniją 2004 m. pablogėjo Europos Unijos santykiai su Rusija. Pagrindinė to priežastis yra naujųjų valstybių „rusofobija,“ kurią jos perneša į Europos Unijos politiką Rusijos atžvilgiu. Šios tezės buvo eilinį kartą pakartotos praėjusių metu pabaigoje vykusioje diskusijoje žurnalo „Rusija globalioje politikoje“ redakcijoje, kurią moderavo prokremliškas analitikas Fiodoras Lukjanovas.

Joje buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad Lenkija yra pagrindinis Rusijos priešas kovoje dėl istorinės atminties, kuris perša Europai „klaidingą“ tezę apie du totalitarizmus 1939 m. ir blogina Rusijos santykius su Vakarais. Maskvos valstybinio universiteto istorinio fakulteto docentas Fiodoras Gaida atvirai teigia, kad Lenkija bus Rusijos pagrindinis atpirkimo ožys, iš kurios bus kuriamas bendras Maskvos ir Briuselio biurokratų priešas.

Kita mintis, nuskambėjusi toje pačioje diskusijoje, yra ta, kad vienas iš pagrindinių Rusijos sąjungininkų šiame žaidime yra Izraelis. Turint omeny Lenkijos-Izraelio nesutarimus dėl istorijos, kuriuos pastaruoju metu pagilino tiek Lenkijos, tiek Izraelio politikai, tiek komplikuotus lenkų-žydų istorinius santykius, šis pasirinkimas yra sumaniai apgalvotas. Jeigu bus įrodyta, kad lenkai yra antisemitai, vadinasi jie yra ksenofobai ir nacionalistai. Jeigu jie yra ksenofobai ir nacionalistai, vadinasi iš ten pat kyla ir lenkiška „rusofobija,“ o ne iš Rusijos užsienio politikos vertinimo. Iš to seka, kad Vakarams neverta klausytis, ką sako Lenkija apie Rusiją, nes Varšuva yra iš prigimties rusofobiška, kas rodo jos kompleksus, į kuriuos jį nori įvelti didžiąsias Vakarų Europos valstybes.

Šios politikos pavyzdį galima buvo išvysti sausio 23 d. Jeruzalėje, kur vyko Kremliaus oligarcho Mošės Kantoro suorganizuotas 5-asis pasaulinis Holokausto Forumas. Šalia Izraelio premjero ir prezidento joje buvo pakviesti pasisakyti Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos prezidentai ir Velso princas Čarlzas, kurie neva atstovavo sąjungininkų koalicijai, nugalėjusiai nacistinę Vokietiją 1945 m.

Tuo metu Lenkijos prezidentas Andrzej Duda buvo pakviestas į Forumą, bet jam nebuvo planuojama suteikti teisę pasisakyti, nors bendras lenkų ir Lenkijos emigracinės vyriausybės karinis indėlis sąjungininkų pusėje buvo didesnis nei Prancūzijos. Protestuodamas A. Duda atsisakė iš viso vykti į Jeruzalę. Tuo tarpu per patį renginį V. Putinas pasakė sąlyginai korektišką kalbą ir neužsipuolė Lenkijos. Ar tai reiškia, kad A. Duda vis dėlto reikėjo važiuoti į Jeruzalę?

Tad V. Putino puolimo ant Lenkijos priežastys yra sisteminės. Todėl galima teigti, kad net jeigu ir nebūtų priimta Europos parlamento rezoliucija dėl istorinės atminties, V. Putinas vis tiek būtų radęs pretekstą užsipulti Lenkiją, nes tą diktuoja Rusijos vidaus ir užsienio politikos taktiniai tikslai.

Nebūtinai. Greičiausiai tokiu atveju renginyje esant Lenkijos prezidentui, neturinčiam teisės kalbėti, V. Putinas būtų bent jau pakartojęs visus minėtus kaltinimus Lenkijai. Nes Kremliui istorija tėra užsienio ir vidaus politikos tarnaitė, tai neturi nieko bendro su istorine tiesa.

Taigi kodėl būtent dabar V. Putinas staiga (dėl to staigumo galima ginčytis) užsipuolė Lenkiją? Pirmoji priežastis susijusi su Rusijos vidaus politika: artėja 75-osios II pasaulinio karo pabaigos metinės. Anot rusų antropologės Darijos Radčenko, Didžiojo Tėvynės karo mitas kartu su Naujųjų Metų švente yra vieninteliai dalykai, kurie vienija visus be išimties Rusijos piliečius ir veikia kaip tam tikrai visuomenės „klijai.“

Šioje vietoje Lenkijos ir Baltijos valstybių priminimas apie SSRS bendradarbiavimą su nacistine Vokietija (prie kurio prisidėjo ir W. Pileckio rezoliucija) negali būti toleruojamas, ypač atsižvelgus į V. Putino režimo legitimumo priklausomybę nuo Didžiojo Karo mito. Kadangi Lenkija jau ilgai yra traktuojama Rusijos istorinėje politikoje kaip blogos Vakarų įtakos nešėja į Rusiją, natūraliai Kremlius pasirinko viską apversti aukštyn kojomis teigdamas, kad tai iš tiesų būtent Lenkija iššaukė II pasaulinį karą, nuo kurio taip smarkiai nukentėjo Rusija ir visa Europa.

Kita pastarojo Lenkijos užsipuolimo priežastis tarnauja užsienio politikai. Kaip teigia buvęs Lenkijos diplomatas ir publicistas Witold Jurasz, esminis visų V. Putino kaltinimų teiginys yra šis: jei ne Lenkija, Vakarai būtų susitarę su SSRS ir sustabdę Hitlerį. Iš to galima išskaityti Rusijos žinutę dabarčiai – jei ne Lenkija, Vakarai jau seniai būtų susitarę su Rusija ir išsprendę Ukrainos likimo klausimą.

Tuomet sutrukdė Lenkijos antisemitizmas, dabar viskam koją kiša Lenkijos „rusofobija.“ Vieną kartą Vakarai leidosi vedžiojami Lenkijos kompleksų, ar verta kartoti tą patį dabar su Ukraina?

Tad V. Putino puolimo ant Lenkijos priežastys yra sisteminės. Todėl galima teigti, kad net jeigu ir nebūtų priimta Europos parlamento rezoliucija dėl istorinės atminties, V. Putinas vis tiek būtų radęs pretekstą užsipulti Lenkiją, nes tą diktuoja Rusijos vidaus ir užsienio politikos taktiniai tikslai. Ir dėl to galima ramiai prognozuoti, kad bent iki šių metų gegužės 9-os d. jis tą darys dar ne kartą.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.