Uždaryti

M. Jastramskis. Ar yra priežasčių pasitikėti partijomis?

Pastarąsias savaites Lietuvoje visi politiniai klausimai siejami su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skandalais. Su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju Mažvydu Jastramskiu kalbėjomės apie tai, kodėl Lietuvoje nepasitikima politinėmis partijomis, kokią įtaką pastarieji skandalai turės partijoms ir mūsų visuomenei.

Kas lemia žemą pasitikėjimą partijomis kaip institucijomis Lietuvoje?

Visame regione galima nurodyti vieną bendrą priežastį – neigiama patirtis dėl Komunistų partijos veiklos buvusiame autoritariniame režime. Nuo to meto visuomenėje išliko įtarumas ir nepasitikėjimas partijomis.

Kitas aspektas – pačios partijos organizacine prasme šiame regione yra silpnos, jų narių – labai mažai. Pavyzdžiui, Lietuvoje šiuo metu daugiausia narių turi Socialdemokratų partija – apie 20 tūkst. – šis skaičius nėra didelis. Taigi, partijos per savo organizacijas nėra giliai įleidusios šaknų į visuomenę.

Daugelis Vakarų partijų istoriškai steigėsi pagal principą iš apačios į viršų – pagal visuomenėje esančias grupes ir tų grupių socialines tapatybes. Pavyzdžiui, kairieji atstovauja darbininkų interesams, krikščionys demokratai – tikinčiųjų žmonių, liberalai – vidurinės klasės. Deja, Lietuvoje žmonės nesuvokia partijų kaip savo grupių atstovių. Rinkimuose daug kas yra svarbu, tačiau vienas esminių dalykų, dėl ko demokratijose balsuojama – išreikšti avo socialinę tapatybę. Lietuvoje labai mažai žmonių balsuodami už partiją galvoja, kad tokiu būdu jie renka savo socialinės grupės atstovus ir išreiškia savo tapatybę. Tarkime, tu eini į bažnyčią – balsuoji už krikščionis demokratus. Mūsų šalyje sąsajos tarp partijų ir žmonių tam tikrų socialinių savybių yra labai menkos.

Kita vertus, pasitikėjimas politinėmis institucijomis turi du dėmenis. Vienas jų yra kultūrinis, kuris priklauso nuo šalies istorijos, tai minėtas požiūrio į partijas sovietinis palikimas. Kitas – kokia viešoji politika yra vykdoma, valdymo kokybė. Galbūt nepasitikėjimas partijomis rodo ir tai, kad žmonės nėra patenkinti tuo, kaip valdoma valstybė.

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija pasipriešino partijai ir sutarė dėl koalicijos prieš partijos valią. Kokia galima šių įvykių baigtis?

Socialdemokratų konfliktas tikriausiai gali baigtis tik taip, kad viena iš konflikto pusių laimės ir primes kitai savo valią. Bet įmanoma, kad tai užsitęs: pavyzdžiui, iki tada, kai viena iš konflikto pusių elementariai bus išbalsuota. Tai gali nutikti per kitus tiesioginius partijos pirmininko rinkimus ar po Seimo rinkimų. Beje, pirmieji rinkimai visgi bus LSDP pirmininko, nes Gintautas Paluckas yra išrinktas dvejiems metams.

Žvelgiant į Vakarų valstybių patirtį ir bandant ją pritaikyti, šioje situacijoje nėra visiškai aišku, kas yra teisus, o kas – ne. Pastebima XX a. tendencija – yra parlamentinės partijos dalies (esančios valdžioje) pakilimas ir jos dominavimas partinėje organizacijoje. Viena vertus, galime sakyti, kad G. Paluckas bando kurti kažką panašaus į partinę demokratiją. Iš kitos pusės – tiesiogiai išrinktas partijos vadovas dabar pats yra alternatyvus galios polius toje partijoje.

Manau, kad galimos kelios baigtys. Jeigu parlamentinė frakcija neranda paramos partijoje, ji gali tiesiog atsiskirti ir baigti savo kadenciją kaip nauja, LSDP nepriklausanti frakcija. Teko girdėti, jog dabar G. Paluckas ieško savo rėmėjams papildymo, kas reikštų, kad frakcijos būtų dvi. Šiandien jį remiantiems socialdemokratams ant popieriaus trūksta tik vieno žmogaus, kad frakcija Seime būtų įkurta. De facto tai yra skilimas, todėl pagrindinis klausimas – ar skils tik parlamentinė grupės, ar ir partija.

Kaip vertinate tokį socialdemokratų susiskaldymą ir kai kurių politikų pasitraukimą iš partijos? Kokios yra LSDP perspektyvos?

Lietuvoje rinkimų politikai būdingas labai didelis atskaitingumas – žmonės savo balsais vis baudžia valdžią, todėl pirminis socialdemokratų sprendimas vėl eiti į valdžią buvo gana politiškai savižudiškas elgesys. Visgi dabartinėje situacijoje, kai koalicijoje neišbuvo net metų, viena dalis jų išeina, kita – lieka, nesiimčiau vertinti LSDP perspektyvų. Gali būti, kad jie liks prie suskilusios geldos.

Socialdemokratams skylant į dvi partijas, svarbu paminėti tai, kad sukylančių prieš G. Palucką politikų populiarumas yra mažėjantis. Tačiau nėra ir taip, kad Algirdas Butkevičius visiškai neturi įtakos ar visų socialdemokratų rinkėjų yra neigiamai vertinamas. Taip, prieš ir po rinkimų jo reitingai smuko, tačiau, pagal mūsų nacionalinės rinkimų studijos duomenis, jis turi ir tam tikrą rėmėjų skaičių. G. Paluckas nėra visuomenėje labai palaikomas, prieš pusę metų mažai kas Lietuvoje jį žinojo. Šiandien socialdemokratų perspektyvos gana niūrios.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui pateikti kaltinimai kaip juridiniam asmeniui politinės korupcijos byloje. Ar galima buvo tai numatyti bei laukti, ar vis dėlto šie kaltinimai netikėti? Kokios dabar yra LRLS perspektyvos?

Esmingai naujos informacijos kaip ir nebuvo pateikta. Žinoma, jokiai partijai toks šešėlis nėra naudingas, tačiau tai, kaip liberalai elgsis vėliau, labai priklauso nuo jų vidinės organizacijos.
Manau, kad ši partija tikrai nėra vienalytė, tai labai matyti iš rinkimų rezultatų – mažiau žmonių balsavo už partiją negu už kandidatus. 11% Seimo rinkimuose balsavo už kandidatus, o 9% – už partiją daugiamandatėje – toks skirtumas partijai yra gana didelis. Vienmandatininkai, išrinkti regionuose, gali būti labai nepatenkinti dabartine situacija partijoje. Čia esminiu klausimu tampa ne tiesioginė teisminio proceso įtaka ir kaip jį vertina visuomenė, o tai, kaip ši istorija toliau paveiks liberalų santykius viduje.

Galimybių – ne viena. Vienas iš variantų yra susiburti iš naujo – naujos organizacijos pavadinimu. Tokių precendentų užsienio valstybėse būta, pavyzdžiui, vienos partijos organizacija Belgijoje buvo uždrausta, bet tada ji susikūrė iš naujo su nauju pavadinimu. Liberalų sąjūdis blogiausiu atveju gali tai padaryti, tik klausimas, ar lauks galutinio sprendimo, ar dabar tai padarys.

Ar šį LRLS skandalą gali savo naudai panaudoti A. Guoga, A. Zuokas ar koks nors kitas politikas su nauju, nauju-senu judėjimu liberaliai nišai?

A. Zuoko galimybėmis abejočiau. Žinoma, galime tikėtis jo dalyvaujančio savivaldos rinkimuose, tačiau jau 2011 m. rinkimų metu matėsi, jog įtaka išsikvėpė. Atsižvelgiant į A. Zuoko ir jo partijų nepavykusius pastarųjų metų bandymus, aš nemanau, kad jis būtų ta figūra, kuri galėtų iš Lliberalų sąjūdžio perimti įtakos dalį, kuri dabar jiems priklauso. Tačiau jis turi partijos organizaciją, kuria kažkas galėtų pasinaudoti.

Pavyzdžiui, A. Guoga, kuris yra rimtas politinis lošėjas. Tikėtina, kad Liberalų partijos viduje dalis žmonių yra nepatenkintų, jog tuo metu, kai A. Guoga siūlė visiems pasitikrinti melo detektoriumi, tai nebuvo padaryta. Partijoje gali būti manančių, kad dabar tai galėtų būti gelbėjimosi šiaudas. Žinoma, A. Guoga irgi nėra pats populiariausias žmogus Lietuvoje, ir praeitų metų konfliktas jam pakenkė. Jis tada pasitraukė iš viešosios erdvės, o dabar bando į ją sugrįžti, tačiau laikydamas distanciją nuo politikos. Manau, kad aiškiau jį matyti pradėsime likus mažiau laiko iki rinkimų, įdomu, ar ir kaip jis bandys laimę savivaldoje.

Svarbu paminėti tai, kad pagal nacionalinės rinkimų studijos duomenis apie pusę liberalų elektorato sudaro vadinamieji kaitūs rinkėjai: prieš balsuodami už liberalus, jie praėjusiuose rinkimuose balsavo už kažką kitą. Tokie balsai lengvai ateina ir išeina. Nebūtinai turime kalbėti apie A. Zuoką ar A. Guogą, nes nemažą dalį liberalų potencialo praėjusiuose rinkimuose pasiėmė ir tie patys valstiečiai.

Kokią įtaką pastarieji įvykiai gali turėti LSDP ir LRLS rinkimų kontekste? Ar įmanoma, kad per kitus rinkimus šios partijos nepateks į Seimą?

Tai įmanoma. Lygiai taip pat yra įmanoma, kad kitame parlamente mes turėsime tik dvi ar tris partijas iš tų, kurios yra dabartiniame. Kaip minėjome, Lietuvos rinkėjai labai keičiasi. Nemažą įtaką tolesnei šių partijų raidai turės ne tik LSDP ir LRLS istorijų tęsiniai, gali atsirasti ir naujų konkurentų. Reikia žiūrėti į kitus metus. Visų pirma prezidento rinkimai, kurie, panašu, bus labai konkurencingi – nemažas skaičius galimų dalyvių, kurių svoris gali būti panašus. Galbūt kas nors, dalyvavęs ir nelaimėjęs, įkurs savo partiją.

Kita vertus, reikia nepamiršti ir to, kad partiją įkurti Lietuvoje yra sudėtinga. Galime kalbėti apie tai, jog socialdemokratams ar liberalams bus sunku, bet galbūt koks naujas žmogus prisijungs prie kažkurios iš šių partijų ir taip pagerins įvaizdį. Yra daug įvairių variantų, todėl kitų rinkimų prognozuoti nesiimčiau.

Kurioms partijoms šie LSDP ir LRLS skandalai politiškai naudingiausi?

Nemanau, kad kažkuriai partijai jie yra labai naudingi ilgesnėje perspektyvoje. Santykinai trumpuoju laikotarpiu turbūt naudingiausi „valstiečiams“ ir konservatoriams. Socialdemokratų nesugebėjimas susitvarkyti viduje, pasiūlyti savęs rinkėjams kaip stabilios ir atsakingos partijos reiškia tai, kad „valstiečiai“ visgi įsitvirtina kaip viena iš dviejų pagrindinių politinių alternatyvų. Ir tai reiškia, kad jų reitingai taip stipriai nekrenta, kaip galėtų.

Konservatoriams liberalų potencialas buvo didžiausia grėsmė prieš porą metų, kai atrodė, kad liberalai taps stipresne partija negu konservatoriai. Dabar reikšmingesnė nauda yra tik ta, kad aš pats labai nesustiprėju, bet ir kitas iš manęs tos jėgos neatima. Apskritai konservatoriai perima mažai rinkėjų iš kitų partijų, jie daugiausia išsilaiko iš savo elektorato, kuris tapatinasi su šia partija.

Apskritai reikėtų akcentuoti, kad šiandien žmonės negalvoja apie rinkimus. Ar tai būtų Lietuva, ar tai būtų Vakarai, turime suprasti viena – apie tai, už ką balsuos, kas kaip valdė, kokie skandalai buvo, kokia ekonominė padėtis, žmonės pradeda galvoti ir sieti su savo politiniu sprendimu paskutiniais mėnesiais ar kelias savaites iki rinkimų. Ne visi, žinoma, bet tai nemaža dalis, kuri gali nuspręsti rinkimų rezultatus – nuo 25 iki 50 procentų Lietuvos rinkėjų.

Kokią įtaką koalicijos stabilumui turi šie skandalai?

Kol nėra alternatyvios koalicijos, tol Vyriausybė gali išgyventi. Kol kas nematau prielaidų tam, kad kažkas esmingai keistųsi. Pats stabilumas nėra nei didelė vertybė, nei labai didelis minusas. Pavyzdžiui, Skandinavija jau seniai turi mažumos vyriausybių tradiciją, ir ten tai suvokiama kaip normalus politinis procesas. Galbūt ir Lietuvoje ji susiformuos, juk de facto A. Kubiliaus Vyriausybė paskutinius metus irgi buvo mažumos, neturėjo 71 mandato Seime.

Lietuvoje pasitikėjimas partijomis labai žemas, kokią įtaką tam turės pastarieji skandalai?

Esminės įtakos pasitikėjimui, kad jis labai keistųsi į vieną ar kitą pusę, tokie įvykiai neturės. Iš nacionalinės studijos kokybinių interviu analizės, kurią atliko kolegė Ieva Petronytė, galima pamatyti, kad yra dalis žmonių, kurie nusivilia. Bet kiti respondentai tokius įvykius vertina kaip įprastus. Kai žmonės išgirsta apie skandalą ir į ją įsipainiojusią partiją, tai tik patvirtina jų įsivaizdavimą apie Lietuvos politiką.

Žinoma, neskaidrius dalykus reikia kelti į viešumą. Tačiau kai politinė konkurencija pradeda vykti per asmeninį politikų santykių aiškinimąsi – demokratijai tai nieko gero neduoda. Susidaro įspūdis, kad pas mus politika vis dar per daug vykdoma per skandalus ir tai, kaip sutaria ar nesutaria konkretūs žmonės. Tai nėra demokratinės politikos esmė. Nors dalis Lietuvos gyventojų mažai ką supranta apie partijas ir ideologijas, mūsų politikai labai gero pavyzdžio irgi nerodo.

Kas apskritai labiausiai lemia pasitikėjimą partijomis?

Jeigu partijos valdymo metu gerėjo šalies ekonomika, gyventojai jaučia, kad jų gyvenimas pagerėjo, tai kartu su šiais rodikliais gali padidėti ir pasitikėjimas. Geras pavyzdys gali būti Vokietija, kurią jau ketvirtą kadenciją iš eilės valdys krikščionys demokratai. Vokiečiai labai gerai vertina Angelos Merkel ir jos partijos sugebėjimus administruoti valstybės ekonomiką.
Kitas aspektas, kaip ir kalbėjome – kultūrinis. Lietuvos visuomenė yra linkusi nepasitikėti politikais, prie to prisidėjo sovietmetis, taip pat chaotiška ir skandalų kupina pastarųjų dviejų dešimtmečių politika. Negalime tikėtis, kad mūsų politinis-kultūrinis kontekstas per vieną dieną ims ir pasikeis.

Tyrimuose teigiama, kad institucinis aspektas irgi svarbus, tačiau Lietuvai tikriausiai jis neturi esminio skirtumo. Pastebima, kad demokratijose su mažoritarine rinkimų sistema yra mažesnis pasitenkinimas demokratija, nes dalis žmonių tiesiog negauna savo atstovų. Nemanau, kad Lietuvoje bet kuri rinkimų sistemos reforma esmingai padidintų gyventojų pasitikėjimą partijomis, nors būtų galima svarstyti, kaip pagerinti politinį procesą ilgesnėje perspektyvoje . Pabaigai – net nežinau, ar turėtume klausti, kas lemia pasitikėjimą partijomis. Gal reikėtų teirautis, ar yra priežasčių jomis išvis pasitikėti?

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt