Uždaryti
2019-04-21 11:34:05
2019-04-19 10:31:55

Primename, kad antrąją Šv. Velykų dieną (balandžio 22 d.) VU TSPMI biblioteka nedirbs. Balandžio 23 d. biblioteka dirbs įprastu laiku.

Linas Kojala. Vokietijos ir Prancūzijos bičiulystė geriau nei šimtamečiai konfliktai

Praėjusi Europos politinė savaitė nestokojo simbolizmo. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasirašė – o gal tiksliau pompastiškai atnaujino – dviejų valstybių draugystės sutartį.

Panašų dokumentą dar 1963 metais sudarė tuometiniai Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai Charles de Gaulle`is ir Konradas Adenaueris. Tuo metu jų sudaryta draugystės sutartis dar kartą patvirtino, jog Senasis žemynas nebesugrįš į karo chaosą. Tai anaiptol nebuvo savaime suprantama; nors po Antrojo pasaulinio karo jau buvo praėję beveik du dešimtmečiai, Prancūzija tebenuogąstavo, kad auganti ir stiprėjanti Vakarų Vokietija gali ir vėl pasukti revanšizmo keliu.

Šiandien grėsmės kitokios, bet Paryžius ir Berlynas vėl ieško būdų stiprinti sąlyčio taškus. Todėl nestokota simbolinių detalių: draugystės sutartis pasirašyta lygiai tą pačią sausio mėnesio dieną kaip ir prieš 56 metus; be to, tai sutapo su Europoje itin kritiškai vertinamo Donaldo Trumpo antrosiomis inauguracijos metinėmis bei tebesitęsiančiomis kovomis dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos. Galiausiai E. Macronas ir A. Merkel susitiko legendinio Karolio Didžiojo ir Šventosios Romos imperijos imperatorių mieste Achene.

Atnaujindami draugystės saitus prancūzai ir vokiečiai siunčia kelias žinias. Visų pirma, vienybė išlieka, nors politiškai susitarti pavyksta ne visada. Be to, tai svarbu ne tik šioms dviem valstybėms, bet ir visai Europai bei žemyno integracijos projektui. Žinoma, abu lyderiai yra šiek tiek politiškai sužeisti – E. Macrono populiarumo reitingai Prancūzijoje smukę dėl „geltonųjų liemenių“ protestų, o A. Merkel vadovavimas Vokietijos vyriausybei nenumaldomai artėja prie pabaigos, bet nuvertinti jų veiksmų nederėtų.

Jie tiesia kelią dar glaudesniam ekonominiam bendradarbiavimui, saugumo politikos koordinavimui, dvikalbystės pasienio regionuose stiprinimui – dalykams, kurie išliks net ir pasikeitus konkretiems valstybių vadovams.

Tiesa, nereikia pasiduoti ir perdėtam entuziazmui, nes realybė visada daug kompleksiškesnė nei šios skambios frazės. Juk akivaizdu, kad deklaruoti tikslus yra paprasčiau nei žengti reikšmingus žingsnius praktikoje. Tą pagrindžia trys konkretūs pavyzdžiai.

Pirma, Vokietija garsiai reiškia norą, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Prancūzijos turima nuolatinė vieta būtų transformuota į tokią, kuri atstovautų visą Europos Sąjungą. Atrodytų, ginčų neturėtų kilti – juk tai, kad Vokietija neturi kėdės prie galingiausių valstybių stalo nulemta tik specifinės pokario situacijos bei neatspindi nei šios šalies ekonominio, nei politinio svorio. Tačiau Prancūzija šiam siūlymui prieštarauja, puikiai suprasdama, jog tai sumažintų šios šalies tarptautinę įtaką.

Antras pavyzdys – euro zonos reformos idėjos. Visos valstybės sutaria, kad euras turi keistis. Tačiau jei E. Macronas nori, kad bendros valiutos erdvėje atsirastų bendras biudžetas, tai Vokietija šios idėjos atžvilgiu skeptiška. Berlynas teigia, jog pirmiausiai reikia išspręsti Pietų Europos valstybių, tokių kaip Graikija ar Italija, sistemines ekonomines bėdas. Ir tik tada turėti didesnį bendrą biudžetą ateities problemoms spręsti.

Trečias aspektas – mokesčiai. Prancūzija siekia Europos Sąjungos lygmens mokesčio, kuris būtų taikomas didžiosioms technologijų kompanijoms, tokioms kaip „Google“ ar „Facebook“. Bet Berlynas neskuba tam pritarti, mat nuogąstauja dėl tokio mokesčio surinkimo efektyvumo bei galimo papildomo susipriešinimo su JAV. Juk daugelis kompanijų, kurioms potencialiai grėstų mokesčiai – amerikietiškos.

Tad skeptikai ras nemažai argumentų, jog draugystės sutartis tėra viešųjų ryšių akcija, neturinti realaus turinio. Ir jie bus tam tikra prasme teisūs – rankų paspaudimai ir gražios nuotraukos nustelbė tai, kad pati sutartis nėra labai apibrėžta. Bet simbolizmas taip pat turi savo vertę. Juk dar visai neseniai vyravo šimtmečių istorinių pavyzdžių pagrįsta idėja, kad Prancūzijos ir Vokietijos priešprieša viena kitos atžvilgiu yra natūrali bei neišvengiama Europos politinė būsena. Dabar tai apskritai atrodo beveik nebeįmanoma.

Tik jokių garantijų, kad ateityje tarp Europos valstybių konfliktų nekils, nėra. Tad geriau jau kritiškai žvelgti į politikų draugystės išraiškos priemones, ar juoktis iš jų pompastiškumo, nei svarstyti, kaip užglaistyti konfrontacijas. Pastarųjų būtų paprasčiausiai neišmatuojama.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

 

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.