Uždaryti

Linas Kojala. Tūkstantis amerikiečių karių gali viską pakeisti

Kai prancūzų generolas Ferdinandas Fochas prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo paklaustas, kiek reikėtų sąjungininkų britų karių, kad jo valstybė būtų saugesnė, atsakymas buvo paprastas: „Pakaktų vieno eilinio… O mes jau pasirūpintume, kad jis žūtų.“ Suprasdamas, kad tai automatiškai įtrauktų britus į karinį konfliktą su agresoriumi, tuo generolas parodė, jog net ir simbolinis karių skaičius gali tapti esminga geopolitinės dėlionės aplinkybe.

Tarptautinė politika visais laikais buvo anarchiška, todėl sunkiai prognozuojama. Kilniausi ir kūrybiškiausi bandymai sukurti bendras žaidimo taisykles – nuo Woodrow Wilsono keturiolikos punktų iki Atlanto Chartijos – didesniu ar mažesniu mastu susiduria su niūria realybe – vis tiek atsiranda tų, kurie jas grubiai pažeidžia; o už tai baudžiančiojo „policininko“ kaip ir nėra.

Tai ypač komplikuoja mažesnių valstybių padėtį. Šioms, norint išsaugoti nepriklausomybę – o gal paprasčiausiai savo egzistenciją – būtina rasti būdų, gudresnių už banalius jėgos žaidimus. Tam galimos įvairios strategijos – pavyzdžiui, neutraliteto šalininkai teigtų, jog reikia vengti tiek pykčių, tiek gilių draugysčių; geriausia pragmatiškai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių su niekuo nesišliejant bei balansuojant tarp skirtingų interesų.

Dažnai tai virsta tik iliuzija, ir mūsų regione tai buvo ne kartą įrodyta (Ukrainos balansavimas tarp Rytų ir Vakarų baigėsi daugiau nei dešimtadalio teritorijos okupacija ir tūkstančiais mirčių; Baltarusija neturi užsienio šalių karinių bazių, bet integracijos su kaimynine valstybe gynybos politikoje lygmuo yra itin aukštas; ką jau kalbėti apie tarpukario Lietuvą).

Aljansų gynėjai sakytų kitaip. Jų manymu, neišvengiama atvirai deklaruoti siekį ieškoti draugų galingųjų tarpe; užtarimas, kylantis dėl bendrų idėjų, tikslų, vertybių ir interesų, yra patikimiausias būdas tikėtis pagalbos nelaimės akimirką. Jei aljansas (šeima) rūpinasi visais savo nariais, perdėm nesureikšmindama jų individualių materialinių charakteristikų, vadinasi, svarbiausias siekis turi būti tapti nariu.

Tik ką gi tai reiškia? Koks yra tapimo aljanso nariu mechanizmas? Garantijų neduoda joks būdas – nors istoriškai bene labiausiai save diskreditavę yra žodiniai (kartais ir raštiški) pažadai (vien ko vertos prancūzų ir britų pastangos padėti Čekoslovakijai išvengti Sudetų krašto aneksijos).

Norint sustiprinti įsipareigojimo kokybę, būtini veiksmai, kurie nedviprasmiškai pademonstruotų, kad kėsinimasis į „vieną iš mūsų“ yra netoleruotinas; bandymas tą daryti ne tik būtų pasmerktas retoriškai, bet ir potencialiam agresoriui reikštų didžiulius nuostolius – politinius, ekonominius ir, svarbiausia, karinius.

Nors gali atrodyti sudėtinga – juk karinių pajėgų „permetimai“, bazių statybos, išlaikymas kainuoja milžiniškus pinigus – yra laiko patikrintas ir veikiantis būdas, kaip tą padaryti.

Draugiškos valstybės karių dislokavimas sąjungininko teritorijoje – kaip ir minėta pirmoje teksto pastraipoje – siunčia signalą potencialiam agresoriui, jog piktų kėslų realizavimui terpės nėra. Tai ypač aktualu situacijose, kuriose veikia asimetrinis aljansas; jame draugiškų valstybių galia yra skirtingo lygio (vienos atlieka stipriųjų vaidmenį, kitos – gerokai mažesnės).

Dar reikšmingiau, jei jas skiria ženkli geografinė distancija, sukurianti prielaidą manyti, jog periferija galima manipuliuoti; jog ji nebūtinai tokia reikšminga, kad būtų imamasi pastangų ją apsaugoti (kitaip tariant, galbūt jos praradimas tebūtų tik „nemalonūs, bet toleruotini kaštai“). Ir net ne taip svarbu, apie kokią kiekybinę tokio sprendimo išraišką kalbame, nes aktualiausia pats atgrasymo signalas. Jokia šalis neleis savęs žeminti prarasdama karį ir į tai neatsakydama griežčiausiomis priemonėmis.

Geriausią iliustraciją, kaip tai reikšminga, pamatėme prieš keliolika dienų. Nedidelio kontingento amerikiečių karių atitraukimas iš Šiaurės Sirijos sukėlė nedidelį geopolitinį žemės drebėjimą; Vašingtone nuogąstauta dėl sprendimo pobūdžio (Prezidentas Donaldas Trumpas jį priėmė po pokalbio telefonu, praktiškai apeidamas kitas institucijas ir įprastas procedūras); tuo metu sąjungininkai sunerimo išvydę, kad likimo (Turkijos?) valiai paliekami kurdai, jau kurį laiką buvę tradiciniais bendražygiais kovoje su Islamo valstybe.

Regione iškart prasidėjo kariniai veiksmai, žuvo žmonės, iš kalėjimų pabėgo dešimtys įtariamų ISIS teroristų, besiformuojantį galios vakuumą suskubo užpildyti Iranas ir Rusija. Ir visa tai dėl kelių šimtų žmonių, reprezentuojančių galingiausią pasaulio kariuomenę, atsitraukimo.

Jau netrukus sprendimas buvo imtas švelninti (pirmadienį patvirtinta, kad JAV kariuomenė padės kurdams apginti naftos telkinius šiaurės rytų Sirijoje). Tačiau kritikams tai tapo galimybe ieškoti paralelių su kitais sąjungininkais, klausiant, ar jų statusas šiuolaikinėje, verslo modelio principais grįstoje politikoje, negali taip pat netikėtai staigiai pasikeisti.

Žinoma, toks lyginimas kiek perteklinis (kurdai – didžiausia pasaulio etninė grupė, tačiau neturinti valstybės; be to, ji nėra sutartimis, tradicijomis ar kitais būdais formalizuotame aljanse su JAV); bet savaime primenantis, kiek pasekmių atneša atrodytų mažos detalės. Ypač tuo metu, kai apie sąjungininkus – ir aljansus – vis dažniau kalbama ne per idėjinę, o trumpojo laikotarpio kaštų-naudos prizmę.

Tik sutapimas, kad kone tuo pat metu į Lietuvą pusmečiui atvyko JAV bataliono dydžio vienetas, kuriame per 500 JAV sausumos pajėgų karių 30 tankų „Abrams“, 25 pėstininkų kovos mašinas „Bradley“, 70 ratinių transporto priemonių.

Šiam taktinio lygmens žingsniui, panašu, nė nereikėjo aukščiausio JAV lyderių pritarimo (pakako kariuomenės lygmens sprendimų). Tačiau jis sustiprino atgrasymo mechanizmus regione, kuriame vis dar ryškiai matomos Krymo aneksijos ir Donbaso karo įskeltos žiežirbos.

JAV įsipareigojimai NATO sąjungininkams nesikeičia, o praktinės to išraiškos priemonės – nuo atgrasymo iniciatyvų finansavimo ir dalyvavimo pratybose iki karių dislokavimo bei bendro planavimo – per pastaruosius metus tik sustiprėjo.

Net ir nedidelis sąjungininkų karių skaičius ženkliai keičia situaciją. Ir Lietuvai tai atneša naudos. Tik ilgalaikėje perspektyvoje turėtume nepamiršti, kad tą laiduoja ne vienadieniai sprendimai, o aljansai, kurie pastaruoju metu šiek tiek braška.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.