Uždaryti
2019-12-06 14:50:50
2019-12-04 00:00:00

Informuojame, kad VU TSPMI biblioteka gruodžio 5 ir 6 dienomis nedirbs

Linas Kojala. Politikos be idėjų eroje Macronas sukėlė audrą

Žymus sociologas Maksas Vėberis kadaise rašė apie sunkiai dirbančius specialistus, kuriems trūksta dvasios stiprybės – ir kūrybinių paskatų – išsprūsti iš užburto rato, jo paties pavadinto „niekiu“.

Šiuolaikinis politinis procesas Vakaruose yra technokratinis; jau seniai esame įpratę ieškoti ne lyderių, o geriausių tam tikrų rolių atlikėjų.

Tų, kurie, mažai besiskirdami vienas nuo kito, pakaitomis užtikrins sklandų procesą; paties proceso tėkmės vektorius yra nubrėžtas ir iš esmės nekinta. Tad pats procesas tampa nebe priemone, o politinių veikėjų egzistenciniu tikslu. Juk jei tikslas iš esmės predeterminuotas, įtvirtintas nematomo konsensuso, jis negali būti nei įkvėpimo, nei kontroversijos šaltiniu; gal net ir debatai apie tai tėra tradicija – graži, bet praktiškai ne per daug ką keičianti.

Seniai norma tapo politikai, kurie prieš rinkimus kalba apie meta lygmens dalykus – reformas, pokyčius, krypties keitimą, – o vėliau pripažįsta, kad nieko panašaus įgyvendinti nėra pajėgūs.

Tokia situacija apibūdinama kaip populizmo apraiška – būsimasis lyderis siekė asmeninės naudos (rinkėjų palankumo) kalbėdamas be (atrodytų) gilesnio apmąstymo: kaip mintis paversti praktika? Su kokiomis kliūtimis teks susidurti? Kaip galutinis rezultatas skirtųsi nuo pirminių lūkesčių?

Tačiau politikus galima ir iš dalies suprasti; galbūt kai kurie iš jų nuoširdžiai tikėtųsi pasiekę galios poziciją turėti daugiau svertų visuomenei pozityviems (jų manymu) pokyčiams.

Visgi sisteminiai dalykai – teisės aktai, priežiūros mechanizmai, sprendimų decentralizacija – sukurti tam, kad užtikrintų demokratinį stabilumą ir užkirstų kelią XX a. institucijų uzurpacijos nulemtoms tragedijoms; dargi, neslėpkime, dažnai talento pritrūksta ir patiems politikams.

Bet ir plačioji visuomenė atlieka savo vaidmenį – nepamiršta pabarti, jog platesniais štrichais prakalbę politikai perdėm „politikuoja“ (nelyginant gaisrininkams grėstų pernelyg didelis „gaisrininkavimas“), o parlamentas – kurio pavadinimas kildinimas iš prancūziško parler, reiškiančio kalbėti – sukelia neigiamų emocijų audrą dėl to, kad ten per daug… diskutuojama.

Paprastai tariant, iš visų pusių formuojamas „kelio priklausomybės“ efektas, padarantis politiką pilkesne, nei ji galėtų būti.

Žinoma, atspalvių įneša „spalvingi“ emociniai lyderiai, tačiau jų veikloje formos ir turinio santykis gerokai pakrypęs į pirmojo pusę.

Todėl praėjusią savaitę paskelbtas Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono interviu „The Economist“ leidiniui ir sukėlė tokią audrą visame pasaulyje.

Ne tik dėl išsakytų minčių, daugelis kurių kelia rimtų abejonių, bet ir paties interviu žanro; tai buvo svarstymai apie politinius, kartais net civilizacinius dalykus; aptarimas tendencijų, kurios atsigręžia į praėjusį amžių ir bando brėžti ateities gaires; pjūviai, peržengiantys patarėjų parengtų technokratinių „kalbėjimo punktų“ ribas.

Paprastai tariant, filosofinį išsilavinimą turintis Macronas politikavo.

Prancūzijos lyderis paskelbė NATO „smegenų mirtį“, teigdamas, kad geriausias to įrodymas yra Donaldo Trumpo įprotis barti sąjungininkus ir su jais nesitariant priimti sprendimus (pvz., nutraukti paramą kurdams Sirijoje); patikino, kad bandymai pagerinti santykius su Rusija nėra pernelyg rizikingi, nes ilgalaikėje perspektyvoje Rusija neturi jokių kitų alternatyvų kaip tik bendradarbiauti su Europa (kiti variantai jam atrodo nerealistiški – bandymas vėl tapti supergalybe dėl menko ekonominio potencialo ir demografinių tendencijų, o suartėjimas su Kinija dėl nenoro virsti „mažuoju Pekino broliu“); pabrėžė, jog būtina atsisakyti techninio, vieningosios rinkos principais grįsto požiūrio į ES integracijos procesą, antraip Europa „išnyks kaip geopolitinis žaidėjas“.

Su daugeliu išsakytų dalykų sutikti sunku. Bardamas Jungtines Valstijas Macronas koncentravosi į Trumpo asmenybę, pamiršdamas platesnį kontekstą. Pavyzdžiui, parama narystei NATO šiuo metu JAV visuomenėje yra pasiekusi rekordinį per kelis dešimtmečius lygį; Respublikonai ir Demokratai kone kariauja tarpusavyje, bet Aljanso klausimais demonstruoja stebėtiną vienybę.

Be to, valstybės NATO pakraščiuose turėtų daug labiau nerimauti ne dėl JAV, o europiečių požiūrio – tarkime, tik 36 proc. italų ir 40 proc. vokiečių sutinka su teiginiu, kad jų šalis turėtų padėti NATO sąjungininkei, jei ją užpultų Rusija; ir tuo pačiu tikėtųsi, kad tą padarytų JAV, kur pasiryžimas ginti draugus visuomet buvo didesnis.

Macrono vizijoje Europa turėtų balansuoti tarp JAV ir Kinijos, įgydama didesnę strateginę autonomiją; šiandien tai skamba kaip vizija, kuri turi menką pagrindą – taip, europiečiai steigia gynybos paramos fondą; taip, yra sukurtos Europos intervencinės pajėgos (kuriose dalyvauja kelios šalys, tarp jų ir Estija); bet daugelis žemyno valstybių (tame tarpe ir Prancūzija) neskiria nei 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai ir nedega noru atsisakyti savarankiškos gynybos bei užsienio politikos. Tad galimybės kompensuoti JAV „saugumo skėčio“ netektį skamba kaip mažų mažiausiai perdėtai ambicingos, o gal paprasčiausiai naivios.

Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad Europos šalys, netekusios JAV paramos ir siekdamos kompensuoti ją karinės agresijos atveju, turėtų investuoti per 300 milijardų JAV dolerių.

Nenuostabu, jog net įprastai retoriškai rezervuoti Vokietijos lyderiai pavadino šiuos Macrono teiginius „drastiškais“.

Ginčytis galima ir su Rusijos vertinimu. Atsispirdamas nuo to, kad bendradarbiavimas yra neišvengiamas, ir pridurdamas, kad šiltėjančius santykius su Vladimiru Putinu visuomet aptaria ir su Vidurio ir Rytų Europos šalių lyderiais (ypatingą pritarimą Macrono laikysenai, panašu, išreiškia Vengrijos premjeras Victoras Orbanas), Macronas visgi neatsako į klausimą, kaip santykiai tarp Europos ir Rusijos galėtų pagerėti iš esmės nesikeičiant Kremliaus užsienio politikai – ir kaip ES galėtų tą paskatinti.

Dar daugiau, interviu skambėjusios aliuzijos, jog griežtą Europos požiūrį į Rusiją sąlygoja būtent JAV spaudimas, o ne Krymo aneksija, nuodijimai cheminiu ginklu ir kitos agresijos formos, atrodo tikslingai perspaustos – galbūt tam, kad neiškristų iš loginės kitų argumentų sekos.

Bet Macronas be paruoštuko diskutuoja apie dalykus, kurių techniniame lygmenyje išspręsti nepavyks (tą įrodo pasažas apie Kinijos technologijų diegimą Europos šalyse, galintis Prancūziją ir JAV suartinti daug labiau, nei nutolins nuogąstavimai dėl NATO); jis kalba idėjiniame lygmenyje, o ne cituoja teisės aktus, kuriuos politikai ir yra įpareigoti kurti, keisti, adaptuopti, o ne tik atkartoti.

Jo vizija, žinoma, vargiai sutampa su tuo, ką norėtų girdėti Lietuva – nedidelės valstybės visuomet nori kliautis formaliomis taisyklėmis, o ne filosofiniais štrichais; ypatingai, kai jie keičia naratyvą apie mūsų regionui esmines geopolitines aplinkybes. Tačiau gyvename amžiuje, kuriame politikoje, kiek paradoksaliai, bus vis daugiau politikos; ir turėtume rasti būdą prie to prisitaikyti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.