Uždaryti
2019-12-06 16:03:59
2019-12-04 00:00:00

Informuojame, kad VU TSPMI biblioteka gruodžio 5 ir 6 dienomis nedirbs

Linas Kojala. Politikoje nebėra vietos donkichotams

Šiandieninis politinis procesas darosi baugščiai nepalankus lyderiams su idėjomis.

Neseniai vykusio pokalbio su ryškiu užsienio politiku metu įstrigo šio nusistebėjimas, kiek daug politikoje asmenų, kurie, jo teigimu, yra tiesiog… „niekšai“ (terminą apibrėžiant plačiąja prasme – niekšingumo išraiškos formos gali būti ir korupcija, ir niekingi sprendimai, ir amoralūs elgesio bruožai, ir elementarios etikos stoka).

Nors iš pirmo žvilgsnio niekšingumas yra yda, kurią lengva identifikuoti ir kritikuoti – faktais, dokumentais, dažnai net vaizdiniais, – tai retai duoda rezultatų; kritikos neefektyvumas savo ruožtu kuria savotiškas mizanscenas, kuomet sutrikę ir besiblaškantys faktinių aplinkybių konstatuotojai negali suvokti, kodėl akivaizdūs prasižengimai netampa prasikaltusiojo populiarumo reitingus laidojančiu veiksniu.

Tuo metu kita grupė lyderių – tam tikra prasme jie senamadiški, netgi rudimentiški – bando išlaikyti elgesio, principų, įvaizdžio kartelę kur kas aukštesniame lygyje. Nors tokių, kurie sugeba išvengti fariziejiškumo ir perdėm išpūsto moralizavimo, niekada nebuvo daug, jų vis dar pasitaiko.

Faktą, kad jie dar nėra apskritai išnykusi rūšis, galbūt nulemia tvirtas tikėjimas, jog aštriausių dilemų sprendimų paieškos savaime reikalauja idealizmo, o ne nuslydimo iki mažiausio bendro visuomenės išsivystymo vardiklio; o galbūt tai tiesiog gero išauklėjimo ir gebėjimo reflektuoti save padarinys.

Visgi motyvas, kodėl tą kartelę asmuo kelia aukščiau, nėra toks reikšmingas; jis savaime niekaip nesąlygoja situacijos, kai toks lyderis suklumpa. Paprastai tariant, atlieka veiksmą, net jei ir pavienį, kuris aiškiai nepasiekia jo/jos paties užsibrėžto lygio.

Gyvenimas yra nuolatinis savęs koregavimas, ypač jei kalbame apie mąstantį žmogų, kadaise rašė prof. Leonidas Donskis. Bet minėto suklydusio asmens atžvilgiu, ši taisyklė iš esmės neveikia, nes tampa lengvu taikiniu. Savo susikurtos kartelės perspektyvoje asmuo susimovė; garsiai visiems kalbėjęs apie normatyvinius siekius, pats jų nesugebėjo realizuoti.

Kritikuoti tokį paslydimą yra lengva. Netgi pernelyg lengva. Tą ypač įgalina socialiniai tinklai, nors jie tik paaštrina reakcijos, viena ar kita forma egzistavusios nuo pat žmonijos socialinės interakcijos ištakų, mastą.

Tie, kurie užpuola paslydusįjį, turi įvairių motyvų. Vieni, nuoširdžiai nusivylę, galbūt nenori nuleisti savo standartų; kiti galbūt jaučia psichologinį pasitenkinimą, kylantį iš to, kad kito padaryta klaida tarsi legitimuoja paties kritikuojančiojo nuopuolius bei veikia tarsi simptomatinis sąžinės balso ramintojas („jei ir kiti, ypač visuomenės lyderiai, elgiasi blogai, kas aš toks, kad iš savęs reikalaučiau daugiau“).

Anoniminių komentarų agresyvumas yra bene grubiausia to forma.

Bet iš to kyla daugybė platesnio masto problemų. Apstu pavyzdžių, kai politinis procesas virsta savotišku kognityvinio disonanso seansu. Nors yra varžomasi dėl to paties „prizo“ (tarkime, rinkimuose dėl lyderio pozicijos), jo siekiantiesiems taikomi dvigubi standartai.

Dalis žengia pirmyn su grubiausiais etikos nusižengimais, kurie ne tik netampa kliūtimi, bet ir virsta kone pagrindine stiprybe, pavadintina „žaismingumu“, „gebėjimu suktis“, „sustabarėjusių visuomenės normų pašiepimu“ ir pan.; kiti tebebando žaisti pagal senąsias taisykles, tačiau neišvengia klaidos (arba yra įtikinamai pristatomi, kaip ją padarę), ir dėl to „susidegina“.

Pirmoji, pernelyg daug iš savęs nereikalaujanti grupė – „niekšai“, atrodytų, yra daug mažiau pažeidžiama. Jei futbole vienai komandai teisėjas leistų pasitaisyti kamuolį rankomis, o kitos komandos žaidėjai už menkiausią prisilietimą būtų šalinami iš aikštės, didelės intrigos dėl galutinio rezultato nebūtų.

Politikoje taip nutinka, tiesa, ne visada; visuomenė vis dar kartkartėm pademonstruoja norą lyderiais matyti geresnius – bent jau siekiančius būti tokiais – už visų piliečių vidurkį; kitaip tariant, plačiai paplitusi nuostata, jog „visi jie vienodi vagys“, tuo pat metu grumiasi su vidiniu demonu (angelu?), kad tam yra ir išimčių.

Todėl „niekšai“ rinkimus laimi dažnai, bet dar ne visada; politika netapo tik dar viena gatvės muštynių atmaina.

Net ir patys „blogiukai, savo sėkmę susikūrę normatyvinių nuostatų nepaisymo eksponavimu, kažkur viduje nori būti geresniais; štai skaidrumu negarsėjantys politikai dangstosi teisingumo aureole; savo „figos lapo“ ieško ir valstybės – su demokratija nieko bendro neturinčios šalys stebėtinai trokšta savo oficialiame pavadinime išryškinti būtent demokratiškumą (Šiaurės Korėja – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, Pol Poto diktatūra – Demokratinė Kampučija ir pan.).

Tačiau čia susiduriame su kita problema. Antrajai grupei – tiems esamiems ar būsimiems lyderiams, kurie nuo pat pradžių nori elgtis padoriau – normatyvinės iliuzijos akimirksniu sudaužomos į šipulius.

Šie asmenys tiesiog verčiami atsisakyti viešojo gėrio, aukštesnės visuomenės kartelės, ambicingo teisingumo triumfo siekių. Kokia prasmė prisiimti tokią naštą? Juk rizika, pirmiausiai asmeninė, – neracionaliai didelė.

„Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį“,– rašoma Biblijoje. Tačiau tokių lyderių apeliavimas į individo polinkį klysti skambės kaip šauksmas tyruose, nes prisiimta misija buvo ne teisintis apie klaidų žmogiškumą, o pademonstruoti, jog normatyvinės tezės gali virsti apčiuopiamais darbais.

Tokio lyderio išlikimą laiduoja gebėjimas įrodyti, kad jis pats atitinka aukštesnės kartelės keliamus reikalavimus – kuo ilgiau, tuo didesnė sėkmė; bet net ir dešimtmečiai vertės kūrimo prasmenga skradžiai žemę tą pačią akimirką, kai suklumpama.

Ypač dabar, kai viešasis teismas – toks greitas, toks saviteisus, toks moraliai save pagrindžiantis – yra bekompromisis; viešojo teismo teisėjai triumfuodami įrodys, jog nieko aukščiau už pilką vidutinybę nėra ir negali būti.

Bet plačioji visuomenės ilgainiui mokės už tai kainą, nes idealizmo siekis „nuskurs“; stokosime įkvepiančių vizijų, motyvuojančių nepasiduoti kasdienybės rutinai bei nesustoti tobulėti; kūrybiškumą galutinai išstums technokratiškumas.

Suklupusiojo, kad ir koks nuoširdus jis bebūtų, linčiavimas yra geriausia paskata panašiems į jį taip ir likti šešėliuose.

Juk tokie ateities donkichotai nenorės galiausiai virsti Liūdnojo vaizdo riteriais.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.