Uždaryti
2020-07-04 15:38:38
2020-06-01 00:00:00
Gegužės 21 d. prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/magistrasinfo
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Linas Kojala. NATO: namai – pragarai, be namų negerai

„Pusryčiai su Donaldu Trumpu ir omletas buvo puikūs – juk amerikiečiai už viską sumokėjo.“ Ši frazė, ištarta NATO Generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, apibūdina Londone pasibaigusį Aljanso viršūnių susitikimą: problemos jame skambėjo artikuliuotai, bet neretai – ir su ironijos prieskoniu.

Suvažiavimo išvakarėse būta nuogąstavimų; netrūko ir skeptikų, skelbusių apie nenumaldomai artėjančią NATO griūtį. Juk gynybos aljansai istoriškai negarsėja tvarumu.

Per pastaruosius 500 metų „Brookings“ suskaičiavo 63 tarptautinius susivienijimus kolektyviniam saugumui užtikrinti; vidutinė jų gyvavimo trukmė tebuvo 15 metų, pusė neišsilaikė ir šešerių metų bei tik dešimt perkopė 40-metį. Tuo metu NATO paminėjo 70-metį konstatuodama, kad visus tarpusavio vaidus pranoksta būtinybė ieškoti bendrų sprendimo būdų.

Tad Londone atmosfera nebuvo niūri; NATO, vienijantis 29 valstybes – ir laukiantis netrukus prisijungsiančios Šiaurės Makedonijos – pademonstravo vienybę.

Tai atsispindėjo ir galutinėje susitikimo deklaracijoje. Baltijos valstybės ir Lenkija pasidžiaugs, kad joje skiriamas dėmesys Rusijai, pažymint, kad „agresyvūs Rusijos veiksmai kelia grėsmę euroatlantiniam saugumui“; bet čia pat atliepiamas ir didžiųjų Vakarų Europos šalių interesas – pažymima, jog „liekame atviri dialogui ir konstruktyviems santykiams su Rusija – kai Rusijos veiksmai sukurs tam galimybę.“

Ne veltui Emmanuelis Macronas pabrėžė, jog Rusija nėra priešas, nors ir kelia iššūkių.

Prie tokios šiek tiek dviprasmiškos retorikos turėtume priprasti. Prancūzija, Vokietija, tos pačios Jungtinės Amerikos Valstijos neslepia siekio gerinti santykius su Kremliumi.

Tą sąlygoja ne tiek nuolankumas Rusijai, kiek supratimas, jog energija ir resursai yra riboti, todėl turėtų būti nukreipti į kitus prioritetus.

Kinija, 5G technologijos plėtra, įtakos Arktyje dalybos, terorizmas nemažai daliai mūsų sąjungininkų yra kur kas aktualesni iššūkiai, nei Rusija; juk, nepaisant turimo branduolinio ginklo, tai šalis, kurios ekonomika tėra Ispanijos dydžio.

Svarbu, kad dialogo su Rusija stiprinimas yra neatsiejamas nuo šios šalies veiksmų. Kol kas Kremliaus išsišokimai palengvina Baltijos šalių užduotį priminti, kad tai – mažų mažiausiai sudėtingas partneris.

Sutapimas ar ne, bet Vokietija NATO susitikimo metu išsiuntė du Rusijos diplomatus dėl nebendradarbiavimo tiriant buvusio čečėnų kovotojų vado Zelimchano Changošvilio nužudymo Berlyne bylą. Tokių hibridinės agresijos atvejų, siejamų su Kremliumi, pastaraisiais metais netrūksta.

Dar svarbesnis stabdys Vakarų-Rusijos dialogo atšilimui, žinoma, yra karas Ukrainoje ir Donbaso ateitis. Kol neįvyks esminiai lūžiai užtikrinant taiką bei ilgalaikį situacijos tvarumą, tol Vakarų valstybių santykių „perkrovimas“ su Rusija bus ribotas. O net jei bus judama į priekį, Lietuvos ir kitų šalių interesai nebūtinai bus paminti – tol, kol lygiagrečiai stiprės atgrasymo principas mūsų regione.

Baltijos valstybių vardas Londone netikėtai dažnai skambėjo ir santykių su Turkija kontekste. Likus kelioms dienoms iki susitikimo nutekinta informacija, jog Ankara blokuoja NATO sprendimą dėl gynybos planų Baltijos šalims ir Lenkijai atnaujinimo, mainais prašydama pripažinti kai kurias kurdų organizacijas teroristinėmis.

Turkų atstovai Jungtinės Karalystės sostinėje neslėpė pasipiktinimo, kad ši tema buvo nutekinta į viešumą; be to, Ankara pažymėjo, jog atliepdami saugumo grėsmės rytinėje Aljanso dalyje neturėtume pamiršti pavojų – bei jų interpretacijos – iš Turkijos perspektyvos.

Visgi sąsaja tarp Baltijos šalių bei Lenkijos gynybos planų ir kurdų statuso buvo pernelyg neadekvati, kad atlaikytų kritiką. Todėl bendras JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių spaudimas sukūrė terpę konsensui. Tai – ir nemažas Lietuvos diplomatinis laimėjimas.

Kita vertus, svarstymų, ką mainais už tai gavo Turkija, išliks; ji pernelyg didelė ir įtakinga, kad tiesiog pripažintų pralaimėjimą. Galime neabejoti, kad artimiausioje ateityje Ankara tikėsis palankesnio kitų valstybių vertinimo jai aktualiais klausimais, net jei jie nebus tiesiogiai susiję su kurdais.

Prie šių konsensuso paieškų natūraliai labiausiai prisidėjo JAV. Šios šalies lyderis Donaldas Trumpas Londone elgėsi stebėtinai nuosaikiai.

Britai prieš suvažiavimą baiminosi, kad Trumpas pernelyg plačiai ir ekscentriškai komentuos artėjančius Jungtinės Karalystės parlamento rinkimus – o, būdamas rekordiškai nepopuliarus tarp britų, pakenks Boriso Johnsono perrinkimo galimybėms.

Jungtinės Karalystės premjeras net gana demonstratyviai rado laiko kuriam laikui išvykti iš sostinės – kad nebūtų pernelyg arti JAV vadovo. Bet galiausiai konservatoriai lengviau atsikvėpė – Trumpas nuomonės šia tema beveik nereiškė.

Nekritikavo Trumpas ir sąjungininkų dėl jų išlaidų gynybai. Priešingai – JAV prezidentas pasidžiaugė, jog bendros išlaidos per kelerius metus išaugo 130 mlrd. dolerių.

Šis skaičius, iš pradžių atsidūręs Trumpo „Twitter“ žinutėje, galiausiai nugulė ir į galutinę susitikimo deklaraciją. Tad galingiausios pasaulio valstybės vadovas buvo linkęs prisiimti nuopelnus už rezultatus, o ne kaltinti kitus. Vargu, ar ką nors nuliūdino.

Šį sykį nuošalyje liko Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Braškant šios valstybės valdančiajai koalicijai – ir artėjant pačios Merkel aktyvios politinės karjeros pabaigai – Berlynas tarptautinėje erdvėje reiškiasi daug mažiau, nei anksčiau.

Šią nišą noriai užima Macronas, kuris be kita ko pasiekė, kad NATO suburtų „išminčių tarybą“ – grupę aukšto rango ekspertų, svarstysiančių, kaip Aljansas turėtų prisitaikyti prie XXI a. iššūkių. Vienas esminių, anot Paryžiaus – galimas JAV vaidmens mažėjimas, nors ir pats Prancūzijos prezidentas buvo priverstas pripažinti, kad bendrystė su Vašingtonu neturi alternatyvų.

Londone netrūko aistrų, kritikos, nerimo. Bet galiausiai NATO narių vėliavos liko plevėsuoti visos kartu. Prie pat Jungtinės Karalystės parlamento legendinis Winstono Churchillo paminklas, sustiprėjus vėjui, kone apsigaubdavo Lietuvos trispalve. Prieš septyniasdešimt metų, NATO kūrimosi ištakose, tuo būtų buvę sunku patikėti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.