Uždaryti

Lietuvos pašonėje dislokuotų raketų „Iskander“ taikinyje – ne tik Vilnius [T. Janeliūno ir N. Maliukevičiaus komentarai]

Rusija pirmadienį Kaliningrado srityje perkėlė branduolinį užtaisą galinčias nešti mažo nuotuolio balistines raketas „Iskander“ ir ketina čia jas palikti nuolat. Apie tai dramatiškai paskelbus Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei iš Rusijos parlamento atskriejo pašaipus komentaras: „dislokavome, ir kas dabar?“

Tokia Rusijos Valstybės Dūmos Gynybos komiteto vadovo Vladimiro Šamanovo reakcija kone geriausiai atspindi Kremliaus požiūrį į saugumo situaciją regione: Rusija esą neturi kitos išeities, tik reaguoti į agresyvius Vakarų veiksmus. Ir po kelių demonstracijų Rusija „sureaguoja“ – o ką jūs jai?

„Rusijoje vis dažniau pastebiu priežasties ir pasekmės sukeitimo techniką. Rusijos kariniai pajėgumai atsiranda, kaip NATO pajėgų atsiradimo pasekmė. Tarsi Rusija atsako į Aljanso veiksmus. Tokiu būdu savo auditorijai parodai, jog „apgultos tvirtovės“, tarsi Rusijos veiksmai yra gynybiniai, atsakomieji, stiprinantys saugumą“, – Kremliaus pareiškimus įvertino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius.

Baltijos šalims reikia bijoti?

Jau dešimtmetį trunkančios kalbos apie mažojo nuotolio balistinių raketų „Iskander-M“ dislokavimą Lietuvos pašonėje esančioje Kaliningrado srityje sietos su iš pradžių JAV, o dabar NATO „karinės infrastruktūros kūrimu prie Rusijos sienų“.

Neatsitiktinai į klausimą, ar Rusijos kaimyninės šalys turėtų bijoti „Iskander“ dislokavimo, V. Šamanovas atsakė ne mažiau iškalbingai: „Joms reikia visko bijoti, nes užsienio infrastruktūros dislokavimas automatiškai patenka į pirmiausiai naikinančių smūgių sąrašą“.

Kremlius nuolat pabrėžia, kad daugiašalių NATO batalionų dislokavimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui ir į tai turi būti atsakyta. Visai nesvarbu, kad NATO batalionai dislokuoti po 2014 Rusijos įvykdytos karinės agresijos prieš Ukrainą ir reaguojant į padažnėjusias netikėtas rusų pajėgų pratybas pasienyje.

Vis dėlto Lietuvos pareigūnus darsyk prabilti apie „Iskander“ privertė vienas išskirtinis veiksnys. Per pastaruosius 7 metus kelis sykius demonstratyviai trumpam laikui permetusi „Iskander“ ir iš Kaliningrado išgabenusi Rusija dabar patvirtina: įrengta visa būtina infrastruktūra, raketos ten pasiliks. Viskas taip, kaip ir buvo planuota.

Pagaliau įgyvendino senus planus

Dėl pastarojo teiginio Kremlius nemeluoja: planus Kaliningrade esančią 152-ąją atskirąją raketų brigadą perginkluoti „Iskander“ Rusija skelbė dar prieš 3 metus. Be to, „Iskander“ neatsiras plyname lauke, tarsi ten nieko nebūtų buvę.

Dar praėjusių metų lapkričio pabaigoje pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasveikino 152-osios brigados vadą pulkininką Anatolijų Gorodeckį.

Pastarojo dalinys pripažintas pasirengusiu veikti – kariai ir karininkai jau apmokyti elgtis su nauja technika, Kapustin Jaro poligone atlikti koviniai šaudymai. 152-oji raketinė brigada turėtų tapti viena iš dešimties, kurios į ginkluotę priėmė kompleksus „Iskander“.

Be to, dar 2016-ųjų pabaigoje, dienraštis „Komersant“ rašė apie Černiachovsko karinėje bazėje prasidėjusias dideles statybas: statyti nauji arba išplėsti seni angarai, pritaikyti didesniems, nei „Točka-U“ kompleksams „Iskander“. Pernai darytose palydovinėse nuotraukose užfiksuoti 8 nauji ir šiuolaikiški lengvų konstrukcijų angarai – tipiški naujiems „Iskander“ daliniams.

Šiuo metu už 60 km nuo sienos su Lietuva esančiame Černiachovsko mieste 152-oji brigada naudoja senesnes ir mažesnio nuotolio balistines raketas „Točka-U“. Pastarosios taip pat gali gabenti tiek konvencinius, tiek branduolinius užtaisus, o pati raketa gali nuskrieti apie 120 km.

Vis dėlto „Iskander-M“ yra raketos yra modernesnės, sunkiau aptinkamos radarams, jas sunku numušti, mat jos skrieja ne balistine – arkine trajektorija, o beveik kaip sparnuotoji raketa.

Parengti šūviui „Iskander“ su branduoliniu užtaisu tėra minučių klausimas – ypač jei galvučių nereikia gabenti iš Rusijos glūdumos, mat jos saugomos čia pat, Kaliningrade, netoli Čkalovsko karinės bazės esančioje Kolosovkos saugykloje.

Be to, Rusija pratybų „Zapad“ metu jau treniravosi suduoti branduolinį smūgį būtent paleidžiant artimojo nuotolio balistines arba sparnuotąsias raketas – karo atveju tokių ginklų panaudojimui leidimą gali suteikti netgi ne pats V. Putinas, o Vakarų karinės apygardos vadas.

„Iskander–M“ gali gabenti kovinę galvutę už 500 km. „Iskander-K“ sparnuotosios raketos versija, kurios kūrimas ir bandymas pažeidė Vidutinio nuotolio raketų sutartį (INF) su JAV, gali pasiekti taikinius, esančius net už 2 tūkst. ar net 5 tūkst. km. Kaip ir „Točka-U“, „Iskander“ gali gabenti branduolines iki 80 kilotonų galios kovines galvutes. Vienos brigados kompleksą sudaro 12 mobilių paleidimo įrenginių ir dar kelios dešimtys transporto priemonių.

„Šios raketos gali nešti 10 skirtingų kovinių galvučių, – Rusijos Gynybos ministerijos išlaikomam kanalui „TV Zvezda“ gyrėsi „Iskander“ kūrėjas Valerijos Kašinas ir kaip mat pateikė vaizdingą palyginimą, suprantamą medžiotojams, – „Iskander“, kaip ir bet kuris kitas geras ginklas leidžia medžiotojui pasirinkti norimus šaudmenis. Ančių medžioklėje bus naudojami vieni šaudmenys, meškų – visiškai kitokie“.

Proga priminti Europai, kokia yra Rusija

Vis dėlto jei pats „Iskander“ dislokavimas, net ir žinant šių sistemų galimybes, jau senokai nėra naujiena, kodėl tuomet Rusijos kaimynės taip jautriai sureagavo į tokį fakto įtvirtinimą? Juk Lietuvai neturėtų būtų didelio skirtumo, kur dislokuota „Iskander“ – ar Kaliningrade, ar šalia Latvijos ir Baltarusijos sienos – abiem atvejais „Iskander“ šūvio nuotolis dengia visą Lietuvą.

„Kaip tik dabar, šį vidurdienį, šiandien, Kaliningrade yra dislokuojamos „Iskander“ raketos. Tai reiškia grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir pusei Europos valstybių“, – žurnalistams Rukloje pirmadienį sakė D. Grybauskaitė. Toks Lietuvos prezidentės pareiškimas, anot politologo Tomo Janeliūno, nebuvo vien dramatiškas veiksmas. Be to, jis gali turėti kelias dalis.

„Pirmiausiai pasinaudota proga pakalbėti „ant karštųjų“. Tikslingai pasinaudota pretekstu dar kartą priminti NATO, koks čia pas mus karštas regionas ir kaip mums reikia daugiau sąjungininkų karių, ir kad po vieną batalioną neužteka, be to, reikia labai rimtos oro gynybos“, – sakė T. Janeliūnas. Jo nuomone, Lietuva reagavo tinkamai, primindama Vakarams, koks kaimynas yra pašonėje.

Tarsi patvirtindamas tokius politologo žodžius jau antradienį prezidentės vyriausiasis patarėjas vidaus politikai Mindaugas Lingė teigė, kad pirmadienį Kaliningrado srityje dislokuotas „Iskander“ raketų kompleksas rodo, kad Rusija neatsitraukia ir tam nereikia turėti jokių iliuzijų.

„Dislokavimas parodė, kad nėra jokių prielaidų, jog saugumo situacija gerėtų. Mes grėsmes matome, aiškiai jas stebime, jos yra vertinamos rimtai, tuo pačiu ir racionaliai. Mūsų kasdienybė, be abejonės, išlieka – tai informacinės, kibernetinės atakos, politinis ir ekonominis spaudimas. Tai tie reiškiniai, kurie tikrai nėra nauji, jie yra žinomi“, – sakė M. Lingė.

Rukloje viešėjusi NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Rose Gottemoeller nepatvirtino, jog „Iskander“ dislokavimas Kaliningrade bus nuolatinis, tačiau pabrėžė, kad Aljansas yra susirūpinęs dėl tokios rimtos, destabiliziuojančios, o svarbiausia, dvigubo pajėgumo – konvencinės ir branduolinės ginkluotės atsiradimo.

„Aš norėčiau pabrėžti, kad NATO viską mato, tad svarbu išlaikyti tą dėmesį, turėti atgrasymo ir gynybos pajėgumus regione“, – DELFI sakė R. Gottenmoeller.

Taikėsi į žmonių protus

T. Janeliūno nuomone, dislokuodama „Iskander“ Rusija sužaidė ir dar vieną strateginę partiją. Mat net jei „Iskander“ galimybės yra didesnės, nei „Točka-U“, šios puolamosios ginkluotės perkėlimas yra psichologinis šūvis informacinio karo fone. Informacinio karo ekspertas N. Maliukevičius taip pat neslepia, kad mojavimas „Iskander“ turi ne tik tradicinę karinę reikšmę.

„Tai yra nuolatinio nesaugumo dirgiklis. Bet kokios kalbos apie tai sukelia viešas bangas. Rusijos informacinio karo strategijoje dažnai komunikuojamos ginkluotės buvimo, perkėlimo temos. Tai primena sovietinę refleksyvios kontrolės strategiją, kai buvo kalbama, jog tokia karine komunikacija galima pasiekti tam tikrus tikslus.

Atrodo, pakeliamos senos temos, vėl vyksta diskusija. Bauginimas gali sukelti ne tik vokiečių susirūpinimą, bet ir sudirginti tą visuomenės ar politikų dalį, kuri „nenori erzinti Rusijos“. Tuomet gali prasidėti dialogo, susitaikymo paieškos“, – sakė N. Maliukevičius. Tad „Iskander“ šiuo atveju gali būti naudojamas, kaip psichologinis, o ne tiesioginis ginklas.

„Tikriausiai būtų galima teigti, kad „Iskander“, kaip tema, o ne fizinės grėsmės priemonės, pirmiausiai nutaikytos ne į konkrečius fizinius objektus, o labiau į žmonių galvas“, – sutiko T. Janeliūnas.

Pavyzdžiui, dar 2014-ųjų lapkritį buvęs Rusijos generalinio štabo viršininkas Jurijus Balujevskis be užuolankų pareiškė, kad būtent „Iskander“ Rusijai padės pasiekti svarbių tikslų.

„Lenkijos, Rumunijos, Baltijos šalių atstovai pamiršo, kad „Iskander“ bus nutaikyti į jų miestus“, – tuomet baugino J. Balujevskis. Lyg tyčia, jau praėjusių metų balandį tas pats J. Balujevskis pripažino, kad Rusijai šiais laikais, kaip niekada anksčiau, yra svarbesnis informacinio karo frontas.

„Vyksta kova dėl masinės žmonių savimonės. Pergalė tokioje kovoje gali būti daug svarbesnė, nei klasikinio susidūrimo metu, nes toks karas vyksta be kraujo“, – bauginimo kampanijos logiką dėstė buvęs Rusijos karinių pajėgų vadas.

Todėl, anot N. Maliukevičiaus, kalbant apie seną-naują „Iskander“ grėsmę, Lietuvai galima kiek nukrypti nuo pačių grėsmės naratyvų, nerodyti baimės ir viešai kalbėti apie atsako priemones.

Pašnekovas priminė, kad dar prieš dvejus metus netgi prorusišku politiku laikomas Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis pabrėžė, jog „Iskander“ nuolatinis dislokavimas Kaliningrado regione „sukels Berlynui susirūpinimą ir apsunkins pastangas užtikrinti saugumą Europoje“. Tai, anot informacinius karus nagrinėjančio analitiko, reiškia, kaip svarbu toliau ateityje atsakingai reaguoti į naujas su „Iskander“ susijusias eskalacijas.

„Ar verta vėl nustebti ir kalbėti apie tą patį, ar vis dėlto galvoti ir komunikuoti, ko mums bei sąjungininkams reikia, kaip stiprinti savo saugumą, kaip eliminuoti rizikas. Reikia šnekėti apie priemones, kurios mažintų grėsmę ir užtikrintų saugumą“, – sakė N. Maliukevičius.

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis jau pripažino, kad dabar esą reikėtų pagalvoti apie tai, kaip galima būtų atsakyti į nuolatinį „Iskander“ dislokavimą, jei kiltų būtinybė neutralizuoti šią grėsmę. N. Maliukevičiaus nuomone, nebūtina viešai kalbėti apie visas strategijos detales, tačiau visuomenėje turėtų būti ugdomas atsparumas, mat žmonės privalo skirti tikras grėsmes nuo išgalvotų. Tad jei rusai nori bauginti „Iskander“ geriausia būtų nebijoti ir ramiai siekiant sąjungininkų paramos žinoti, kad ir su šia realia Rusijos grėsme NATO pajėgu susidoroti.

„Nekalbėjimas ir „Iskander“ temos ignoravimas būtų klaida, mat politiškai tai gali sukurti nesaugumo jausmą. Kai tavo oponentas šalia sienos šneka apie savo puolamuosius pajėgumus, o tu tikslingai ignoruoji, tai gali būti pragaištinga strategija. Visuomenė galiausiai paklaus: kodėl nereaguojate?“, – svarstė analitikas.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.