Uždaryti

L. Strupinskienė. Šešios Europos Komisijos iniciatyvos Balkanams: realus narystės pažadas ar dar vienas būdas pasakyti „ne“?

Šiais metais Balkanų integracijos klausimas vėl sugrįžo į Europos Sąjungos darbotvarkę. Jei 2014 m. ES Komisijos prezidentas Ž. K. Junkeris griežtai pasakė ne tolesnei Sąjungos plėtrai, tai 2017 m. metiniame pranešime jis pasakė „galbūt“ ir netgi nurodė preliminarią datą, kada Serbija ir Juodkalnija galėtų tikėtis narystės, t.y. – 2025 m.

Vasario mėn. buvo pristatytos ir Šešios iniciatyvos Vakarų Balkanams, nurodančios, kokių konkrečių veiksmų imsis Europos Sąjunga padėdama šalims transformuotis ir ilgainiui integruotis. Šešios iniciatyvos nėra visiškai naujos ir daugiau mažiau atkartoja visą eilę ankstesnių dokumentų (įskaitant ir Kopenhagos kriterijus) ir apima įvairiausias sritis nuo įstatymų viršenybės užtikrinimo iki tarptinklinio ryšio kainų mažinimo. Taigi, nauja yra labiau tai, kad bandoma atgaivinti pačią plėtros idėją ir įtikinti Balkanų valstybes bei ES šalis nares, jog plėtra yra įmanoma, ypatingai mažėjančio abipusio susidomėjimo, stiprėjančio nacionalizmo ir augančios Rusijos įtakos kontekste.

Tiek pati ES, tiek ir Balkanų šalys jau kurį laiką kenčia nuo vadinamosios plėtros/stojimo apatijos (angl. enlargement fatigue / accession fatigue), ką labai gerai atskleidė ir ES viršūnių susitikimas Sofijoje, Bulgarijoje, kur šešios Balkanų valstybės buvo pakviestos dalyvauti, siekiant parodyti gerą valią, tačiau galiausiai, susitikime buvo daugiausiai diskutuota apie tai, ar ES iš viso pajėgi toliau plėstis. Prancūzijos prezidentas E. Macronas čia užėmė lyderio poziciją, kalbėdamas apie „gilesnę sąjungą“ kaip alternatyvą tolesnei plėtrai. Ir nenuostabu, nes Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje apklausos rodo, kad maždaug du trečdaliai gyventojų nepalaiko tolesnės plėtros. Nacionalinių valstybių lygmeniu, mechanizmų blokuoti naujų narių priėmimą vis daugėja (dabar valstybė narė turi net 76 galimybes blokuoti naujų narių priėmimą), taigi, norint patekti į ES nebeužtenka tiesiog gerai atlikti namų darbus, reikia užsitikrinti ir ES piliečių paramą.

Tuo tarpu, Balkanų Barometro apklausos rodo, kad noras prisijungti prie ES nėra toks jau didelis. Kelis metus iš eilės parama integracijai lėtai augo (nuo 42 proc. 2014 m. iki 49 proc. 2017 m.), tačiau maždaug trečdalis respondentų vis dar mano, kad integracija nėra nei gerai, nei blogai, o net 15 proc. mano, kad ji regionui bus žalinga. Kosovas (84 proc.) ir Albanija (93 proc.) labiausiai entuziastingai žvelgia į narystę. Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija ir Juodkalnija (59 ir 53 proc.) žiūri daugiau teigiamai. Įdomu, kad Serbija išlieka didžiausia Euro-pesimiste (vos 29 proc. palaiko narystę), nepaisant to, kad jos ekonominiai ir politiniai ryšiai su ES kasmet stiprėja. Taip pat svarbu pastebėti, kad tikėjimas, jog jų šalis vieną dieną taps ES nare, regione menksta. Jei 2014 m. 27 proc. respondentų manė, kad jie taps nariais iki 2020 m., tai šiandien tokių bėra tik 12 proc. Daugiau (apie 20 proc.) mano, kad realesnė data yra 2030 m.

Vis tik, čia reikėtų pastebėti, kad Balkanuose stebima apatija dar nereiškia visiško Europinės integracijos idėjos atmetimo, veikiau jos kritiką ir nusivylimą, kad net tikrai didelis įdirbis (kaip pvz. Albanijos teisėjų kadrų reforma) lieka neįvertintas ir neapdovanotas, o narystės perspektyva toliau atidėliojama. Realios alternatyvos Europiniam projektui Balkanuose nėra, nė viena iš ten įsitvirtinti bandančių valstybių (Rusija, Kinija, Turkija, Jungtiniai Arabų Emyratai) nėra tokia stipri ir negali tiek daug pasiūlyti, kiek Europa. JAE ir Kinija realiai investuoja tik į ekonomiką ir infrastruktūrą, o jų investicijų vertė kiltų, jei Balkanų valstybės taptų ES narėmis. Turkija čia turi tik ribotą įtaką vietos musulmonų populiacijai per bendradarbiavimą kultūrinėje, švietimo ar religinėje srityje, o Rusijos investicijos palyginus su Europinėmis yra gerokai mažesnės, pagrinde sutelktos energetikos sektoriuje. Ji gali pasiūlyti tik karinį – politinį bendradarbiavimą panašiai mąstantiems lyderiams, bet nieko daugiau. Kaip vienoje diskusijoje sakė kolega iš Balkanų: „ES mus jau prarijo, tik dar nesuvirškino“.

Bet kokiu atveju Šešios iniciatyvos Vakarų Balkanams aiškiai nurodo, kokio progreso tikimasi. Ir nereikia pamiršti, kad to progreso tikimasi iš pusiau autoritarinių lyderių, kurie iki ausų įklimpę į korupcijos liūną ir linkę reformuotis tik tiek, kiek tai nekenkia jų interesams. ES Komisija pabrėžia, kad tikintis narystės, būtina rimtai stiprinti įstatymų viršenybę, glaudžiau bendradarbiauti saugumo ir migracijos srityse, pasiekti aukštesnį socio-ekonominio išsivystymo lygį, geriau įtinklinti regioną (susisiekimo, energetikos, skaitmeninės ekonomikos srityse), skaitmenizuoti viešųjų paslaugų teikimą bei padaryti pažangą susitaikymo ir tarpvalstybinių santykių klausimais. Pastaroji iniciatyva (susitaikymo ir gerų tarpvalstybinių santykių) iš principo rodo būtinybę tvarkytis su praėjusio karo paliktomis skriaudomis ir kovoti su atkakliu lyderių nenoru spręsti įsisenėjusias problemas, pavyzdžiui, atlyginimą aukoms, kaltųjų nubaudimą, dingusiųjų paiešką, būtiną švietimo reformą, bent minimalų sutarimą dėl panašios istorinės karo interpretacijos ir t.t. Aišku, narystės perspektyvos toks reikalavimas tikrai nepalengvina. Šalys narės dabar turės papildomą galimybę atmesti kurios nors Balkanų valstybės kandidatūrą pagal savo susitaikymo vertinimą, o Balkanų lyderiai turės pabrėžtinai demonstruoti susitaikymą, konkuruodami dėl pakvietimo į ES. O ko jau ko, bet neparodinio, nuoširdaus tvarkymosi su praeitimi bei sąžiningo bendradarbiavimo su kaimynėmis šioje srityje kaip tik labiausiai ir trūksta.

Šiuo metu Europos Tarybai pirmininkauja Estija, Bulgarija ir Austrija, jas pakeis Rumunija, Suomija, Kroatija ir Vokietija. Visos šios šalys turi stiprių ryšių su regionu ir yra suinteresuotos situacijos Balkanuose stabilizavimu. Taigi, tikėtina, kad integracijos klausimai artimiausiu metu iš darbotvarkės nedings, nors aišku, jiems teks konkuruoti su nemažiau svarbiais BREXIT‘o, migracijos, tarptautinio saugumo, populizmo, ekonomikos ir kt. klausimais. Be to, 2019 m. rinkimai į Europos parlamentą irgi gali turėti įtakos. Europoje stiprėja dešiniosios jėgos bei populistiniai judėjimai, kuriems tolesnė plėtra neatrodo priimtina. Jei E. Macrono strategija “gilinti“, o ne „plėsti“ sąjungą laimės, tuomet regionas gerokai praloš. Apskritai, tendencija „arba giliname“, arba plečiame“ vargu ar kam naudinga, nes vien tik gilindami ES, ignoruojame artimiausių kaimynų problemas ir atveriame duris priešiškų jėgų kišimuisi, o vien tik platindami, ignoruojame vidines ES problemas, tokias kaip solidarumo trūkumą, bendrų vertybių krizę ir vis stiprėjančias anti-demokratiškas tendencijas.

 

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.