Uždaryti

L. Gudžinskas. Atsakymas R. Valatkai: Lietuva turi dvi vystymosi alternatyvas

Rimvydas Valatka sumanė dar kartą priminti, kad Lietuvai kairiajai politinei minčiai atstovaujančios jėgos tikrai nereikia. Pastarąjį sykį tai jis išdėstė iškart po Gintauto Palucko pergalės per LSDP pirmininko rinkimus. Tai, kad jis nusprendė šią savo mintį dar pakartoti po LDDP flango atstovų Seime pasitraukimo iš partijos – simptomiška. Turbūt iš tiesų kairiųjų atsinaujinimo grėsmę vertina kaip realią.

Kandžias, neretai „ad hominem“ apžvalgininko pastabas sunku dalykiškai komentuoti. Tai jo asmeninis stilius. Kur kas įdomiau – kokią alternatyvą jis pats siūlo, jei kairiosios politinės jėgos Lietuvai iš tikrųjų nereikia. Ir čia, deja, tenka rimtai nusivilti R. Valatkos kūrybine išmone. Tiek viename, tiek kitame straipsnyje jis pakartoja tą patį jau atsibodusį ideologinį kraštutinės „laisvarinkiškos“ mąstysenos refreną – „Jei mums ko tikro ir reikia, tai jau 27 metus reikia kažko panašaus į M. Thatcher konservatizmą ar D. Tusko liberalizmą“. Su visa pagarba rašytojui, tai ribotas ir nuo realybės atitrūkęs mąstymas.

R. Valatka pamiršta (o gal tiesiog nežino?), kad Didžiojoje Britanijoje M. Thatcher įvykdytos privatizacijos ir liberalizacijos reformos yra juokingo masto lyginant su tuo, ko ėmėsi Lietuva ir kitos pokomunistinės VRE šalys prieš 27 metus. D. Britanijoje per vienuolika metų buvo privatizuota 30 valstybinių įmonių (King & Hamm 2008, p. 8). Tai yra nemažai, ir kai kurios reformos iki šiol vertinamos labai kontroversiškai, bet skaičiai sunkiai sulyginami su Lietuvos privatizacijos tendencijomis, kai vos per keletą metų išparduota dešimtys tūkstančių stambių ir smulkesnių valstybinių įmonių. Jeigu ir reiktų ieškoti pačių ambicingiausių „laisvosios rinkos“ reformų pavyzdžių, tai jie išraiškingiausi – laimei ar nelaimei – būtent mūsų regione.

R. Valatka turbūt turi ribotą supratimą, kaip vertinti tokių neoliberalių M. Thatcher tipo ekonominių reformų sėkmę – pirmiausia kalbant apie pačius Vakarus. Nors jis tiesiogiai to neįvardija, turiu rimtą įtarimą, kad jam įdomus tik vienas rodiklis – BVP vienam gyventojui. Čia šiuo atveju būtų neprošal pasidomėti, kokių pasekmių susilaukė panašaus pobūdžio (nors lyginant su pokomunistinės privatizacijos ir liberalizacijos tempais – vėlgi itin kuklios) Ronaldo Reagano reformos JAV. Apie jų rezultatus galima spręsti sulyginus su kaimyninės Kanados pavyzdžiu – kur tokių reformų nebuvo vykdoma (Hertzman & Siddiqi 2009, p. 38-43).

Trumpai referuojant šios lyginamosios analizės išvadas, po R. Reagano valdymo JAV ekonomikos augimas iš tiesų paspartėjo, kas lėmė atotrūkį nuo Kanados. 2002 m. JAV BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą buvo 20 proc. aukštesnis nei šiaurinėje jos kaimynėje. Visai kitas dalykas – kaip šis ekonominis pelnas yra skirstomas ir kaip jis atsiliepia realiems žmonių gebėjimams rūpintis savo gyvenimu. Ir šiuo atžvilgiu, lyginimas nerodo jokio JAV pranašumo – priešingai. Maždaug nuo XX a. 9 dešimtmečio iki XXI a. pradžios tarp dviejų šalių atsivėrė vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės dvejų metų plyšys. Atrodo, gal ir nedaug, bet iš tiesų tai reiškia, kad darbingo amžiaus (25–64 m.) žmonių mirtingumas per metus yra didesnis 30–50 proc. JAV nei Kanadoje. Be to, 20 proc. pačių vargingiausių kanadiečių vidutinė gyvenimo trukmė yra lygiai tokia pati kaip ir vidutines pajamas uždirbančių JAV gyventojų (Hertzman & Siddiqi 2009, p. 38).

Lietuva turi dvi vystymosi alternatyvas. Toliau plėtoti R. Valatkos siūlomą neoliberalųjį M. Thatcher ir R. Reagano ekonomikos modelį ir siekti dar didesnio BVP vienam gyventojui augimo visų kitų socialinių ir ekonominių rodiklių sąskaita.

Ar vis dėlto sustoti ir persvarstyti savo strateginius pasirinkimus. Argumentų pastarajam keliui tikrai netrūksta.

Deja, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje viena žemiausių, o apskritai kalbant – visoje Europoje mes prarandame daugiausiai potencialaus gyvenimo metų (European Health Consumer Index, 2016, p. 76). Ir šie sveikatos rodikliai – pirmiausia vis aštrėjančios socialinės ir ekonominės nelygybės atspindys (Wilkinson & Pickett, 2009).

R. Valatka ieško, bet neranda jokių pozityvių socialdemokratinio valdymo pavyzdžių. Padėsiu, nors, tikiu, ir pats tai galėtų padaryti. Jei tikrai norėtų. Tai pirmiausia anapus Baltijos jūros esančios Šiaurės šalys. Jų gerovės ir valdymo modelis paprastai ir vadinamas taip – socialdemokratiniu (Esping-Anders 1999; Rothstein & Steinmo 2013). Tai geriausias pavyzdys, paliudijantis, kad yra įmanoma suderinti ekonominį konkurencingumą ir socialinį solidarumą, ir tam geriausiai tinkanti būtent socialdemokratinė politinė darbotvarkė.

Pradinis žingsnis siekiant ją įgyvendinti – labai paprastas. Pripažinti, kad esminės žmogaus teisės nėra tik bazinės pilietinės ir politinės laisvės, taip pat teisė į privačią nuosavybę ir laisvė verstis. Jeigu norime iš tiesų pažangios išsivysčiusios Lietuvos, kurioje kiekvienas mūsų jaustųsi realiai įgalintas, šis žmogaus teisių sąrašas turi būti išplėstas. Kiekvienas Lietuvos pilietis taip pat turi turėti teisę į kokybišką ir visuotinai prieinamą švietimą, sveikatos apsaugą ir socialinį draudimą. Kiekvienas pilietis taip pat turi turėti teisę į tai, kad valstybė būtų valdoma skaidriai ir jis pats kaip įmanoma būtų labiau įtrauktas į sprendimų priėmimo procesus. Tereikia dėl to sutarti ir pagaliau pradėti daryti.

Cituotos literatūros sąrašas

  1. Esping-Andersen, Gøsta, Social Foundations of Postindustrial Economies. New York: Oxford University Press, 1999.
  2. European Health Consumer Index 2016, Health Consumer Powerhouse, 2017.
  3. Hertzman, Clyde, ir Arjumand Siddiqi, „Population Health and the Dynamics of Collective Development“. Peter Hall ir Michele Lamont, sud., Successful Societies: How Institutions and Culture Affect Health. Cambridge: Cambridge University Press, 2009.
  4. King, Lawrence, ir Patrick Hamm, „The Governance Grenade: Mass Privatization, State Capacity and Economic Development in Postcommunist and Reforming Communist Societies“. Working Papers in Technology Governance and Economic Dynamics, no. 17, 2008.
  5. Rothstein, Bo, ir Sven Steinmo, „Social democracy in crisis? What crisis?“, Michael Keating ir David McCrone, sud., The Crisis of Social Democracy in Europe, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2013.
  6. Wilkinson, Richard D., ir Kate E. Pickett, The spirit level: why more equal societies almost always do better. London: Allen Lane, 2009.

Perspausdinta iš DELFI.lt