Uždaryti

Kęstutis Girnius. Lietuvos užsienio politika – tąsa ar stagnacija?

Gitanas Nausėda prezidentauja jau pusmetį. Tapęs prezidentu, jis davė suprasti, kad bus pokyčių Lietuvos užsienio politikoje, nors pagrindiniai prioritetai nesikeis. Kol kas pokyčių mažai.

Praeitą savaitę kalbėdamas Davose, prezidentas pabrėžė Rusijos grėsmę, ragino Europos sąjungos (ES) vadovus ryžtingai priešintis Maskvos kėslams, stiprinti Europos santykius su JAV, išlaikyti glaudžius santykius su Jungtine Karalyste, ypač saugumo ir gynybos srityse.

Pasak prezidento, ES vadovai turi įžvelgti ir ryžtingai įveikti tikruosius iššūkius, su kuriais susiduria ES, nesislėpti už skambių frazių, negali būti atlaidūs tiems, kurie nepaiso tarptautinės teisės viršenybės. Daug ko naujo nepasakė, panašiai kalbėjo ir elgėsi jo pirmtakai V. Adamkus ir D. Grybauskaitė, kurių užsienio politika buvo panaši, nors gyvenimo patirtis, asmenybės ir prezidento institucijos supratimas ryškiai skyrėsi.

Dėl Lietuvos geopolitinės padėties, kitaip tariant, dėl Rusijos kaimynystės, pirmenybė skiriama veiksmams, kurie užtikrina šalies saugumą, tad puoselėjami ryšiai su NATO, itin stengiamasi įtikti Vašingtonui, laimėti jo palankumą.

Jei santykių su galingomis šalimis rėmai gana griežtai nustatyti, prezidentai turi didesnę veikimo laisvę, bendraujant su mažesniais kaimynais. Davose prezidentas nepaskelbė jokių naujų iniciatyvų, jo dėmesys buvo skiriamas globaliniams klausimams, tiems, kuriuos Lietuva gali paveikti mažiausiai. Gaila.

Nausėda ir jo komanda jau ne kartą reiškė nepasitenkinimą ankstesne Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu. Jo patarėja užsienio politikai Asta Skaisgirytė prieš kelis mėnesius pastebėjo, kad Astravas „jau beveik pastatytas. Per 10 metų nekalbėjimo nesugebėjome jo nepastatyti. Nekalbėjimo politika, galima sakyti, nepasiteisino“.

Plungėje Nausėda net griežčiau kritikavo ankstesnes valdžias. „Ar mes tiesiog imitavome veiklą ir imitavome savo pastangas užkardant Astravo atominės elektrinės statybą, ar mes realiai kažką veikėme. Jei mes veikėme realiai, tai aš norėčiau įrodymų – kas buvo padaryta per pastarąjį dešimtmetį, kad to neatsitiktų.“

Prezidentas yra minėjęs, kad jau laikas atsisakyti šios „stručio“ politikos. Užsienio reikalų ministras L. Linkevičiaus jau susitiko su kolega iš Baltarusijos, ko jam neleido daryti Grybauskaitė.

Dėl man sunkiai suprantamų priežasčių pokyčiai vyksta itin vangiai, kitos šalys veikia energingiau. Rugpjūtį tuometinis JAV prezidento patarėjas nacionaliniam saugumui J. Boltonas Minske susitiko su Baltarusijos prezidentu Lukašenka, pranešta, kad vasario 1 d. Baltarusijoje lankysis Valstybės sekretorius M. Pompeo, abi šalys ruošiasi po dešimties metų pertraukos sugrąžinti ambasadorius į viena kitos sostines.

Nesnaudžia Latvija. Sausio 16 d. šalies premjeras Krišjanis Minske susitiko su Baltarusijos prezidentu A. Lukašenka, pabrėžė, kad Latvijai svarbu, jog Baltarusija būtų nepriklausoma ir stabili. Krišjanis pakvietė Lukašenką balandį apsilankyti Rygoje, tad gali susitikti du kartus per tris mėnesius.

Įsidėmėtina ir tai, kad Baltarusijos premjeras S. Rumas aiškino, kad abiejų šalių energetikos ministerijos „išnagrinės galimybes elektros energiją Latvijai tiekti tiesiogiai, o ne per kaimynines šalis“, kas būtų didelis smūgis Lietuvos pastangoms įtikinti kaimynus nepirkti Astrave gaminamos elektros.

Verta prisiminti, kad Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid pernai balandį lankėsi Maskvoje ir susitiko su Rusijos prezidentu V. Putinu. Kaimynai ieško išeičių, naujų sprendimų.

Jei Lietuva atsisako „stručio politikos“, ji tai daro atsargiai. Pražiopsota proga pakviesti Lukašenką dalyvauti 1863 m. sukilėlių perlaidojimui. Taip, jis diktatorius, bet tai nestabdo JAV pastangų „normalinti“ santykius. Galima aiškinti, kad Lietuvos padėtis yra išskirtina dėl Astravo atominės elektrinės (AE), bet branduolinės avarijos metu nukentėtų ir Latvija.

Nereikia savęs apgaudinėti. Jėgainė jau pastatyta, veikiausiai pradės veikti šį pavasarį. Nerealistiškas reikalavimas uždaryti jėgainę nesulaukė nei ES, nei JAV pritarimo, net leido joms ramia sąžine nepaisyti Lietuvos prašymų.

Pagirtinas Nausėdos ketinimas toliau aukščiausiu lygiu kelti Baltarusijoje baigiamos statyti AE problemą, bet reikėtų šį klausimą aukščiausiame lygyje svarstyti ir su Lukašenka.

Toks pokalbis neišspręstų visų problemų – jėgainė liks, Lietuva neimportuos jos elektros, veikiausiai net nepasisektų įtikinti Lukašenkos atidėti AE veikimo, iki kol neįgyvendintos visos ES streso testų bei „Tatenos“ saugos rekomendacijos.

Antra vertus, padidėtų Lietuvos saugumas, jei Baltarusija sutiktų leisti tarptautinės ekspertus nuolat stebėti jėgainės darbą. Įtariu, kad nemažai ES šalių teigiamai vertinti tokį vizitą, laikytų jį požymiu, kad stengdamasi paveikti Baltarusiją, Lietuva pasiryžusi vykdyti lankstesnę politiką, atsisakyti kai kurių išankstinių nuostatų.

Gal esu perdėm optimistiškai nusiteikęs dėl pokalbio naudos, bet kai tradicinė politika akivaizdžiai neveikia, reikia ieškoti kitų variantų. Jie nepablogins padėties.

Baltarusija yra vienas iššūkis. ES santykiai su JAV gali būti kitas. Transatlantiniai santykiai ryškiai blogėja, JAV mažai paiso ES interesų, piktnaudžiauja savo ūkine ir finansine galia, gal net pažeidžia ES šalių suverenumą.

Vienas pavyzdys – tai nutarimas taikyti sankcijas bendrovėms, kurios dalyvauja dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesime. Vokietijos užsienio reikalų ministras pabrėžė, kad pati ES, o ne JAV, turi nustatyti ES energetikos politiką.

Prieš kelias savaites JAV nurodė Britanijai, Prancūzijai ir Vokietijai kreiptis į Jungtines Tautas dėl Irano ketinimo nebesilaikyti sutarties dėl branduolinės programos apribojimo sąlygų. Priešingu atveju Vašingtonas grasino rimtomis ekonominėmis sankcijomis.

Šantažas veikė, jos pakluso JAV, nors reikalas dar nėra galutinai išspręstas. ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis penktadienį pasakė, kad ginčui tarp Irano branduolinės sutarties šalių išspręsti prireiks daugiau laiko, tad galutinai neatmesta galimybė, kad bus priešinamasi JAV.

Atrodo, kad stagnacija apėmė Lietuvos užsienio politiką. Grybauskaitė 10 metų prezidentavo, Linkevičius vadovauja Užsienio reikalų ministerijai nuo 2012 m. gruodžio. Vadovai nelinkę keisti politikos, kurie patys subrandino.

Juk jei ji būtų nevykusi, jie nebūtų jos sukūrę ir palaikę. Grybauskaitė paliko Daukanto aikštę, Linkevičius bus skiriamas ambasadoriumi Vašingtone, tad vadovavimą perims kiti.

Paprastai kadrų kaita skatina pokyčius, leidžia naujiems žmonėms ieškoti naujų kelių. Bet dabartinė politika Baltarusijos ir JAV atžvilgiu turi įtakingų ir gerai organizuotų rėmėjų. Nebus lengva pašalinti stagnacijos požymius.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.