Uždaryti

Kęstutis Girnius. Lietuvos išvadavimo istorijos juodraštis

Neseniai išspausdintas sutrumpintas M. Beschloss ir S. Talbot knygos „At the Highest Level“ („Aukščiausiu lygiu“) vertimas. Knyga apie JAV-SSSR santykius 1989–1991 m. nėra nauja, ji buvo išleista 1993 m. Ji ypatinga dėl to, kad, nusprendę rašyti knygą 1989 m., autoriai įtikino daugelį atsakingų JAV, SSSR ir kitų valstybių pareigūnų jiems pranešti, kas vyksta, ypač už uždarų durų.

Knyga yra savotiškas to laikotarpio istorijos pirmasis juodraštis, itin įdomus dabar, praėjus 20 metų po aprašomųjų įvykių.

Stebina, kiek daug dėmesio Bushas ir Gorbačiovas bei kiti atsakingi JAV ir Sovietų Sąjungos pareigūnai skyrė Baltijos šalių likimui.

Nei vieniems, nei kitiems šios šalys nebuvo prioritetas, bet negalėjo jų ignoruoti. Bushas, nes Kongresas ir JAV gyventojai palaikė šių šalių nepriklausomybės siekį, ir manė, kad Bushas jas nepakankamai uoliai gynė, perdėm pataikavo Gorbačiovui.

Savo ruožtu SSSR vadovas neketino suteikti Baltijos šalims nepriklausomybės, dar jautė didelį spaudimą iš ginkluotųjų pajėgų bei griežtosios linijos šalininkų sutramdyti Lietuvą, kad ir kitos respublikos suprastų, jog Sovietų Sąjunga išliks tokia, kokia ji yra.

Per savo pirmąjį aukščiausio lygio susitikimą Maltoje 1989 m. gruodį Bushas ir Gorbačiovas, autorių žodžiais, „ėmėsi jautriausio ir prieštaringiausio darbotvarkės klausimo – Baltijos šalių likimo“.

Gorbačiovas nurodė, kad Maskva nepakęs vienašališko atsiskyrimo, Baltijos šalys turinčios gerbti konstitucinį procesą, kuris nebus nei lengvas, nei greitas.

Bushas priminė, kad JAV niekuomet nepripažino aneksijos, ir norėtų matyti šias šalis nepriklausomas, bet jei Maskva nesigriebs smurto, kuris sukeltų antisovietinių jausmų audrą JAV, Vašingtonas laikysis santūriai, nejudins nepriklausomybės klausimo.

Šis pirmas ir nepaviešintas susitarimas nustatė bendrą politiką Baltijos šalių atžvilgiu.

Bushui buvo gyvybiškai svarbu, kad Gorbačiovas išliktų valdžioje ir tęstų savo reformas, kurios sutapo su JAV siekiais ir padarė pasaulį saugesniu.

Gorbačiovas nesipriešino Varšuvos šalių sutarties, taigi Rytų Europos, šalių išsivadavimui, ilgainiui pritarė, kad naujai suvienyta Vokietija bus NATO narė be jokių sąlygų ir išlygų, pasirašė kelis ginkluotės apribojimo susitarimus.

Maskva nepriekaištavo Persų įlankos karui, nevetavo rezoliucijos JTO Saugumo Taryboje. Nepasitvirtino nuogąstavimai, jog Gorbačiovo perestroika buvo gudrus šou, kuriuo buvo stengiamasi apgauti ir užliūliuoti Vakarus.

Bushas nuosekliai, beveik obsesiškai vengė bet kokių veiksmų, kurie, jo nuomone, būtų padidinę tikimybę, jog reakcionieriai mėgins pašalinti Gorbačiovą.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, Kremliui įvedus blokadą ir kitais būdais didinant spaudimą, Lietuvos klausimas buvo nuolat keliamas. JAV pareigūnai pabrėžtinai kartodavo, kad bet kokie veiksmai, kurie didina įtampą ar siekia įbauginti Lietuvą, juolab smurto vartojimas, neigiamai paveiks JAV ir Rusijos santykius, esą reikės atšaukti susitikimus, nebus galima suteikti finansinės paramos ir t. t.

Žodžius ne visada sekdavo darbai. Antai 1991 m. balandį valstybės sekretorius Bakeris perspėjo Ševardnadzę netaikyti ekonominio embargo Lietuvai, bet Vašingtonas nieko nedarė, kai blokada buvo įvesta.

Antra vertus, Maskva nutraukė embargą, ko reikalavo Vašingtonas, kai pasirašė prekybos sutartį.

Knygos autorių nuomone, Bushas labiau rūpinosi savo draugu Kremliuje (Gorbačiovu), o ne laisvės ir demokratijos principais jo imperijoje.

Jie priekaištauja Bushui, kad jis nenorėjo ir negebėjo įvertinti B. Jelcino svarbos, kad turėjo polinkį palankiau vertinti pareigas einančius politikus, kaip Lenkijos Jaruzelskį ir Gorbačiovą negu maištininkus, kaip L. Walęsa ir Jelciną.

Autoriai šviesiai tiesiai teigia, kad Bushas labiau palaikė Gorbačiovą, o ne Landsbergį. Šitoks netiesioginis Gorbačiovo pataikavimas nepuošia Busho, atskleidžia charakterio silpnybę, skatina mus apie jį blogiau galvoti.

Bet ar jo politika kenkė Lietuvai, sunkino jos pastangas išsivaduoti? Ar didesnis palaikymas būtų paspartinęs laisvę, ar JAV turėjo tiesmukai reikalauti Lietuvos nepriklausomybės, įvesti sankcijas SSSR, oficialiai pripažinti Lietuvos suverenumą, kaip padarė Islandija.

Kontrafaktinė istorija – pasakojimas, kas būtų buvę, jei nebūtų buvę, kas buvo – yra keblus reikalas, nes beveik neįmanoma įrodyti, jog koks nors peršamas scenarijus yra klaidingas arba remiasi nepriimtinomis prielaidomis.

Bet kai kurias galimybes galima atmesti. Spartus nepriklausomybės pripažinimas beveik neįsivaizduojamas.

1990 m. kovą dar buvo dvi Vokietijos, derybos dėl susivienijimo prasidėjo gegužės 4 d., Vokietijos narystės NATO klausimas dar nebuvo rimtai svarstomas.

Balandžio mėnesį generalitetas privertė Ševardnadzę atsisakyti kai kurių nuolaidų, kurioms jis buvo pritaręs derybose dėl strateginės ginkluotės apribojimo, tad jau tada įtakingos jėgos įtariai vertino net neutralius veiksmus.

Pripažinimo atveju Gorbačiovas jaustųsi išduotas, pats būtų nutraukęs derybas su JAV beveik visais klausimais, arba būtų verčiamas tai daryti griežtosios linijos šalininkų.

Pripažinimas buvo neįmanomas ir dėl to, kad Vokietija tai būtu laikiusi mėginimu užkirsti kelią jos susivienijimui.

Sąlygos nebuvo palankesnės po Sausio 13-osios įvykių. Reakcionieriai kėlė galvą, didino spaudimą Gorbačiovui, kuris su jais flirtavo (desantininkai neatvyko į Vilnių be jo leidimo), vylėsi, kad laimėjus referendumą dėl išsaugojimo SSRS, kaip atnaujintos lygiateisių suverenių respublikų federacijos, dar bus galima imperiją išsaugoti.

Kiekvienu atveju ir jis, ir būsimi perversmininkai būtų laikę JAV pripažinimą neleistinu kišimusi į vidaus reikalus, reakcionieriams tai būtų dingstis įvesti ypatingą padėtį ir išvaikyti Lietuvos valdžią.

Kam paisyti JAV norų, kai Vašingtonas piktavališkai ir akivaizdžiai siekia sugriauti SSSR? Nepriklausomybės pripažinimas būtų buvęs „istorinė klaida“, jei (ir pabrėžiu – „jei“) jis būtų buvęs paskata suteikti jėgos struktūroms laisvę įvesti „tvarką“.

Reikia dar klausti, ar Bushas turėjo aiškiau palaikyti Lietuvą, griežčiau smerkti sovietų spaudimą, blokadą, smurtą. Nors po sausio įvykių Bushas buvo kritikuojamas už savo pasyvumą, mėnesio pabaigoje savo artimiausiems patarėjams sakė, kad „ką bedarytume, nenoriu padaryti nieko neatšaukiamo.

Noriu kiek įmanoma išsaugoti santykius su Gorbačiovu“. Tuo jis liko ištikimas Maltoje pasiektam neoficialiam susitarimui su Gorbačiovu. Veikiausiai Bushas persistengė, perdėm rūpinosi savo „draugu“. Savų reakcionierių ujamas Gorbačiovas būtų supratęs, jog ir Bushas turi atsižvelgti į politinį spaudimą.

Rusijos diplomatas A. Besmertnychas teigė, kad jei ne Malta, Sovietų Sąjunga nebūtų taip lengvai atsisakiusi Rytų Europos ir Baltijos šalių kontrolės. Malta įtikino Gorbačiovą, jog Bushas neketina jam kenkti. Šis pasitikėjimas prisidėjo prie nutarimo nesiekti stabdyti Rytų Europos išsivadavimo. Maskva nepaleido Baltijos šalių, bet noras likti Busho malonėje, ko gero, prisidėjo prie Gorbačiovo nutarimo nenuslopinti Baltijos šalių.

Šiuo požiūriu Busho baikštumas ir principingumo stoka Lietuvai padėjo. Ir kaip pastebi autoriai, šios savybės prisidėjo prie svarbiausio Busho laimėjimo – prisidėjo sudarant sąlygas Gorbačiovui išlikti valdžioje tol, kol SSSR atsirado lyderis, pasiryžęs palaidoti kompartiją ir imperiją.

Bushui tylint, Gorbačiovas galėjo toliau laviruoti, nesiimti ryžtingesnių sprendimų, galutinai nesupykdyti reakcionierių, išlikti valdžioje. Tai buvo svarbu.

Jei perversmas būtų įvykęs ne rugpjūčio, bet kovo mėnesį, ko gero, jis būtų buvęs sėkmingas.

Tada Jelcinas neturėjo Rusijos žmonių palaikymo, nebuvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu, nebūtų galėjęs kviesti žmonių į Baltuosius rūmus priešintis perversmininkams, o po to perimti šalies valdymą. Vienoje britų giesmėje teigiama, kad Dievas veikia paslaptingai. Tas pats galioja istorijai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.