Uždaryti

Kęstutis Girnius. Iš JAV sklindantis chaosas

Neseniai paminėta prezidento D. Trumpo 500 prezidentavimo diena. Nuo pat pirmųjų jo prezidentavimo dienų buvo nuogąstaujama, kad šis prezidentas sukels bėdų savo nenuosekliais, impulsyviais, faktais nepagrįstais pasisakymais ir sprendimais. Bet buvo manoma, kad labiausiai nukentės JAV piliečiai.

Trumpo išrinkimą lėmė balsuotojų nepasitenkinimas vidaus politika, tad buvo laukiama, jog jis skirs pirmenybę vidaus problemoms. Nors jo partija turi daugumą abiejuose Kongreso rūmuose, priimta itin mažai reikšmingų įstatymų. Gal dėl to Trumpas daugiau dėmesio skiria užsienio politikai, kur jis gali priimti sprendimus be Kongreso pritarimo.

Per pastaruosius tris mėnesius Trumpo užsienio politikos „derlius“ yra stulbinantis, o užuominos apie galimus ateities žingsnius dar labiau gniaužia kvapą. Jis pradėjo arba bent padėjo pagrindus galimam prekybos karui, įvesdamas plieno ir aliuminio tarifus.

Kitoms šalims paskelbus savo tarifus, Trumpas pagrasino smarkiai apmokestinti automobilius – žingsnis, kuris tikrai sukeltų ekonominę suirutę. Jis pavėlavo atvykti į Kanadoje vykusį G-7 susitikimą, iš jo anksti išvyko, po kelių valandų atšaukė savo pritarimą komunikatui, dar pavadino Kanados premjerą J. Trudeau „labai nesąžiningu“ ir „silpnu“, leisdamas sau ramių ramiausiai įžeidinėti kitų šalių vadovus.

Pasaulis nežlugs dėl to, kad JAV nepasirašė baigiamojo dokumento, kuris, kaip įprasta, perkrautas politiškai korektiškomis banalybėmis, kuriomis dažnai užglaistomi svarbesni nesutarimai. Bet tokia atvirai reiškiama panieka savo pagrindiniams sąjungininkams neturi precedento ir gero nežada.

Yra kitų žadą atimančių žingsnių. Jis parašė laiškus aštuonioms NATO narėms, liepdamas joms laikytis savo įsipareigojimų skirti du procentus BVP gynybai. JAV turi teisę reikalauti, jog europiečiai labiau rūpintųsi savo saugumu, ir Trumpas ne pirmas atsakingas amerikietis tai daręs. Bet aljanse visos šalys yra lygios. Jei reikia, NATO vardu kalba generalinis sekretorius J. Stoltenbergas, ne JAV prezidentas.

Savo laiškais Trumpas traktavo suverenių šalių vadovus kaip JAV ministrus ar pareigūnus, kuriuos jis gali mokyti ir barti. Nutarimas pasiųsti tokį laišką kelias savaites prieš NATO viršūnių susitikimą sukuria įspūdį, kad jis sąmoningai mėgina sukelti konfrontaciją ir pabjaurinti nuotaikas.

Trumpas dar atsisakė atmesti galimybę, jog per šį mėnesį įvyksiantį susitikimą su Putinu jis galėtų pripažinti Rusijos įvykdytą Ukrainos Krymo regiono aneksiją.

Vargu, ar tai įvyks, nes sukeltų milžinišką pasipiktinimą JAV, net savo respublikonų partijoje. Spauda dar pranešė, kad Vašingtonas svarsto planus JAV karius išvesti iš Vokietijos.

Tokiam nutarimui itin griežtai priešintųsi Pentagonas, o Trumpas lig šiol rodo didelį palankumą generolams. Antra vertus, Trumpas nėra visiškai abejingas Europos saugumui. JAV smarkiai padidino Europos gynybai skiriamą lėšų sumą, pritaria pastangoms sukurti „karinę Šengeno erdvę“, kuri palengvintų karių ir karinės technikos judėjimą ES teritorijoje, teikia ginklus Ukrainai, ką atsisakė daryti B. Obama.

Trumpas priešiškiau nusistatęs ES atžvilgiu. Neseniai JAV dienraštis „The Washington Post“ pranešė, kad per balandį vykusį susitikimą su Prancūzijos prezidentu E. Macronu Trumpas siūlė jam palikti Europos Sąjungą ir sudaryti dvišalį prekybos susitarimą su Vašingtonu.

Jeigu Trumpas manė, kad Macronas rimtai vertintų tokį pasiūlymą, tai rodo, jog jis neturi elementariausių žinių apie savo pašnekovų ir sąjungininkų nuostatas bei politinius principus.

Macronas yra itin proeuropietiškų pažiūrų ir laiko ES pertvarkymą ir sustiprinimą viena savo pagrindinių užduočių.

Bet net Trumpas supranta, kad savo pasiūlymu jis siekia sugriauti ES. Čia jis nuoseklus, nes ne kartą atvirai demonstravo savo priešiškumą ES.

Jis net tvirtino, kad ES „buvo sukurta išnaudoti Jungtines Valstijas, pulti mūsų taupyklę“. Neaišku, ko Trumpas tikisi pasiekti šiais išpuoliais, bet akivaizdu, jog užkertamas kelias nuoširdesniam bendradarbiavimui.

Vašingtonas praeitą savaitę pareikalavo, kad pasaulio valstybės iki lapkričio 4 dienos nustotų pirkti Irano naftą, antraip joms bus skirtos naujos ekonominės sankcijos. Nežinia, ar ES paklus JAV diktatui, ar imsis kontrapriemonių, bet įtampos tik padidės.

Šiuo metu Trumpo ir jo komandos pagrindinis dėmesys skiriamas dviem klausimams – ką skirti kandidatu į Aukščiausiąjį teismą (tai vienas svariausių sprendimų, kurį priima bet koks prezidentas, nes Aukščiausias teismas savo nutarimais dažnai lemia svarbiausius JAV vidaus politikos klausimus) ir liepos 16 d. vyksiantį susitikimą su Rusijos prezidentu.

NATO susitarimas veikiausiai laikomas laiką ir energiją eikvojančiu mažmožiu. Trumpas seniai norėjo susitikti su Putinu, bet susilaikė dėl galimų neigiamų politinių pasekmių. Tai, kad susitikimas įvyks, rodo, jog Trumpas įsitikinęs, kad augant jo galioms ir įtakai, jis gali nepaisyti savo oponentų.

Principiškai negalima priešintis Trumpo susitikimui su Putinu, juk su juo susitiko Merkel ir Macronas.

Rusijos ir JAV vadovų susitikimas galėtų sumažinti smarkiai padidėjusias įtampas tarp abiejų branduolinių galybių ir iš mirties taško išjudinti merdėjančias derybas dėl branduolinių ginklų ribojimo, o tai būtų laimėjimas visam pasauliui.

Bet nuogąstaujama, kad Trumpas deramai nepasirengs susitikimui, stokos būtiniausių žinių, darys nereikalingų nuolaidų. Jam susitikimo „šou“ svarbesnis už nutarimo turinį, ir jam rūpi parodyti, koks jis puikus derybininkas, ir kad, kaip jis pats nuolat didžiuojasi, geba puikiai susigyventi su bene visais pasaulio vadovais.

Trumpas yra cinikas, bet naivus cinikas. Jis pasitikėjo Kim Jong Uno aptakiomis užuominomis, kad Šiaurės Korėja sunaikins visus savo branduolinius ginklus.

JAV žvalgybos teigia, kad šiuo metu Šiaurės Korėja skuba paslėpti ginklus ir branduolinius įrenginius. Trumpui rūpi, kad susitikimas su Putinu būtų sėkmingas, tad nekritikuos, arba tik itin švelniai kritikuos, Rusijos veiksmus, priims Putino aiškinimus kaip šventą tiesą.

Nustebčiau, jei jis kaip nors „išduotų“ Baltijos šalis, Europą ar JAV, bet jis yra neprognozuojamas. Kiekvienu atveju susitikimas suteiks Putinui didesnį legitimumą ir palengvins Rusijos pastangas įvaryti pleištą tarp tvirtai sankcijas Rusijai palaikančių ES šalių ir tokių kaip Graikija, Kipras, Italija, ko gero ir Austrija, kurios nori jas nutraukti ar švelninti.

Tai gali būti viena svarbesnių susitikimo pasekmių.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt