Uždaryti

Kęstutis Girnius. JAV priekaištai pasimetusiai Europai

Savaitės įvykiai akivaizdžiai parodė, kad santykiai tarp Europos ir JAV yra smarkiai pašliję. Didžioji dalis ES šalių faktiškai boikotavo JAV ir Lenkijos surengtą, grandioziškai pavadintą Taikios ir saugios ateities skatinimo Artimuosiuose Rytuose konferenciją Varšuvoje, kurioje buvo siekiama įtikinti ES palaikyti JAV sankcijas Iranui.

Į konferenciją neatvyko didžiųjų ES šalių užsienio reikalų ministrai bei ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini. Varšuvon buvo siunčiami tik žemesnio rango pareigūnai.

Nesutarimai prasiveržė viešumon ir per metinę Miuncheno saugumo konferenciją, kurioje paprastai Vakarų ir Rusijos konfrontacija yra dėmesio centre. Šį kartą dominavo JAV ir ES nesutarimai. Jei pernai Miunchene dar buvo stengiamasi užglaistyti nesutarimus, tai šįmet jie buvo reiškiami atvirai.

Po sovietijos žlugimo lig šiol tik vieną kartą radikaliau išsiskyrė sąjungininkų pozicijos, būtent Lietuva ir kitos rytų Europos šalys entuziastingai palaikė 2003 m. JAV antpuolį prieš Iraką, kai vakarų Europos šalys griežtai smerkė Vašingtoną dėl invazijos.

Dabar nesutariama dėl daugelio klausimų. JAV kritika itin nukreipta į Berlyną, taip pat nuogąstaujama, kad Trumpo administracija gal mėgins panaudoti Varšuvą ES vienybei skaldyti.

Varšuvos konferencija parodė Trumpo komandos užsienio politikos kompetencijos stoką. Ne vienas apžvalgininkas pastebėjo, kad šalys rengia dideles tarptautines konferencijas, tik kai jos įsitikinusios, jog konferencija padės įgyvendinti jos užsienio politikos tikslus.

Nors greitai paaiškėjo, kad konferencijoje nedalyvaus ES sunkiasvoriai politikai, JAV nutarė nesitraukti atgal, bet dar atkakliau stumti savo poziciją.

Viceprezidentas Pence’as išrėžė itin kovingą kalbą, pasmerkdamas Prancūzijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos planus sudaryti sąlygas Europos verslui toliau prekiauti su Iranu, apeinant JAV sankcijas Teheranui.

Pasak Pence’o, „tai yra neprotingas žingsnis, kuris tiktai sustiprins Iraną, susilpnins ES ir padidins atstumą tarp Europos ir Jungtinių Valstijų… Atėjo laikas mūsų partneriams europiečiams pasitraukti iš branduolinio susitarimo su Iranu ir padėti mums daryti diplomatinį spaudimą“.

Susidaro įspūdis, kad Trumpo administracija sąmoningai siekia didinti nesantaiką. Reakcija į Pence’o pastabas buvo lengvai numatoma, nes jis reikalauja to, ko save gerbiančios valstybės negali sau leisti.

Nors JAV suvaidino bene pagrindinį vaidmenį, 2015 m. sudarant su Iranu sutartį, kurį kaip lygiavertės partnerės pasirašė dar Rusija, Kinija, Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, ir nors Iranas laikosi sutarties sąlygų, ką daugelį kartų patvirtino JAV žvalgybos tarnybos, Trumpas nutraukė susitarimą, paskelbė sankcijas Iranui, ir pažadėjo taikyti sankcijas bet kuriai pasaulio bendrovei, kuri prekiaus su Teheranu.

Nors Vašingtonas priėmė savo nutarimą be rimtesnių konsultacijų su kitomis pasaulio šalimis, jis reikalauja, kad kitos šalys paklustų.

Priešindamasi JAV savivalei, ES sukūrė finansinį mechanizmą, kuris leistų Europos bendrovėms iš dalies apeiti JAV sankcijas ir tęsti verslo santykius.

Tai labiau simbolinis žingsnis, nes daugelis didžiųjų Europos bendrovių jau nutraukė prekybos sutartis su Iranu. Finansiškai kariauti su JAV labiau nuostolinga negu prekiauti su Teheranu.

Nepasitenkinimas vienašališkais Vašingtono veiksmais didėja, bet vargu ar Europa gebės atsispirti. Trūksta vienybės ir lyderystės. Kaip ir prieš 20 metų, Rytų Europos šalys yra labiau linkusios palaikyti Vašingtoną, kurį jos laiko savo saugumo garantu.

Vienybei net smarkiau gali pakenkti priemones, kurios gal bus Lenkijai ir Vengrijai dėl demokratijos principų pažeidimų.

ES svarsto ar taikyti sankcijas šioms šalims, gal net atimant iš Vengrijos teisę balsuoti. Jei vyktų balsavimas dėl sankcijų, Višegrado šalys palaikytų savo kaimynes, panašiai veikiausiai pasielgtų Bulgarija ir Rumunija.

Ir Lietuva turėtų priimti sunkų sprendimą. Sankcijos Vengrijai ar Lenkijai nebūtų kitas „Brexitas“, bet susipriešinimas dramatiškai padidėtų, neigiamos pasekmės būtų ilgalaikės.

Europos pasimetimas tik aštrina padėtį.

Visos keturios didžiausios šalys – Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija – pergyvena politines krizes, jų vadovai arba pasimetę, susilpę, arba populistiškai nusiteikę.

Dar grėsmingai lėtėja ūkių augimas. Šią savaitę Ispanija paskelbė pirmalaikius rinkimus, prieš metus ketinęs pertvarkyti ES, Prancūzijos prezidentas Macronas stengiasi išgelbėti savo prezidentavimą.

Kanclerė Merkel Miunchene sulaukė aplodismentų, kai paragino valstybes bendradarbiauti visais klausimais – nuo Irano padėties iki migracijos suvaldymo – bei tvirtino, jog „tik visi kartu“ gebės įveikti didžiausius iššūkius.

Nelauktas Merkel sužibėjimas Miunchene neturėtų nustelbti to, kad ji jau traukiasi iš didžiosios politikos, ir kad Vokietija yra patekusi į JAV taikiklį.

Miunchene Pence’as vėl kritikavo šalis, kuris per mažai lėšų skiria gynybai. JAV nuosekliai priešinasi dujotiekio „Nord Stream 2“ statybai, ką antradienį vėl patvirtino valstybės sekretorius Mike’as Pompeo. JAV dar grasina smarkiai didinti muitus ES gaminamiems automobiliams, kurių importas esą sudaro grėsmę JAV saugumui.

Neslepiama, jog pagrindinis taikinys yra Vokietijos gamintojai.

Vokietija nėra nepriekaištingas švyturys. Daugelis šalių mano, kad „Nord Stream 2“ kenktų ES energetiniam saugumui. Merkel pastaba, kad JAV nutarimas staiga atitraukti savo karius gali padidinti Rusijos ir Irano įtaką Sirijoje pakvipo veidmainiškumu.

Ne jai nurodinėti, kur ir kada JAV turi kariauti, kai pati Vokietija beveik visiškai nustekeno savo ginkluotąsias pajėgas. Savanaudiška Vokietijos ūkio politika kelia pasipiktinimą. Vis dėlto nesiliaujantys Trumpo administracijos priekaištai Vokietijai kelia nerimą, nes Vokietijos silpninimas yra ir ES silpninimas.

Reiškiami nuogąstavimai, kad ir Lenkija pateks į JAV taikiklį, tik kitokį. Lenkija sulauks pagyrų, ne kritikos, bus stengiamasi ją pritraukti, ne atstumti. Kaip jau minėta, abi šalys nuosekliai priešinasi „Nord Stream 2“ ir Rusijos dujų eksportui į ES.

Varšuva atkakliai siekia, jog JAV įkurtų karinę bazę Lenkijoje, ten dislokuotų šarvuočių diviziją. Ji pasiryžusi skirti du milijardus dolerių tokios bazės infrastruktūrai.

Stengdamasi įsiteikti, dar siūlo bazę vadinti „Trumpo fortu“. Kol kas Lenkijos vilionės nesėkmingos – nėra planų statyti Trumpo tvirtovės, bet JAV ketina didinti savo karių kontingentą Lenkijoje, ko gero, „žymiai“.

Varšuva dar geba išlaikyti šiokį tokį atstumą nuo JAV. Nors ji sutiko Varšuvoje surengti konferenciją, Lenkija yra aiškiai pasakiusi, jog drauge su kitomis ES šalimis ji remia susitarimą su Iranu. Teigiama, kad jos vyriausybė norėtų tarpininkauti tarp ES ir JAV sprendžiant konfliktus.

Lūkesčiai liks nepatenkinti, kol Lenkija pešasi su Vokietija, sukuria pataikavimo JAV regimybę, o jos vyriausybė tapusi partija dėl pagrindinių ES principų nepaisymo.

Jei Briuselis ryžtųsi įgyvendinti lyg šiol tik grasinamas priemones, tai nežinia kuo viskas baigtųsi, bet tikrai ne santarvės proveržiu.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.