Uždaryti

Kęstutis Girnius: Interesų, o ne vertybių Europa

Per pastarąjį dešimtmetį parašytas ne vienas politinis ES nekrologas. Sąjunga braška, ỹra, kaupiasi sunkiai įveikiami nesutarimai. Didėja takoskyra tarp Rytų ir Vakarų narių. Italijoje kalbama apie Lenkijos ir Italijos ašį, kuri atsvertų Paryžiaus ir Berlyno tandemą. Euro įvedimas sudarė sąlygas suklestėti Vokietijos ūkiui, bet pasmerkė ūkiškai merdėti Italiją be rimtų galimybių atsitiesti. Lenkija kalba apie reparacijas iš Vokietijos, o Europos Komisija ketina mažinti finasinę paramą Lenkijai. Tai tik maža dalis tų nesutarimų, kurie drumsčia dabartinę ES.

Dienraštyje Financial Times Gideonas Rachmanas neseniai rašė, kad Jungtinė Karalystė stengėsi pakirsti ES šalių vienybę, bet jos pastangos liko bergždžios. Per Brexit procesą demonstruojama vienybė nebuvo vienkartinis, laimingas atsitiktinumas. Veikiau Brexit rodo, kad Europos projektas yra tvaresnis, nei mano jos kritikai. 27 mažos ir vidutinės ES šalys yra suinteresuotos išsaugoti Europos bendrąją rinką, kuri suteikia jų ekonomikoms stabilumą ir sudaro sąlygas atsispirti Kinijos ir JAV spaudimui ir dominavimui. Nors ES ir mėgsta prisistatyti kaip „vertybių“ sąjunga, tampa vis sunkiau tų vertybių turinio bendrumą paaiškinti. Net euroskeptiškai nusiteikusios šalys per Brexit derybas laikėsi Briuselio linijos, nes supranta, kad jų ekonominiai ir strateginiai interesai nukentėtų, jei ES žlugtų. ES vis labiau elgiasi kaip bendrais interesais grindžiamas aljansas, negu kaip vertybių sąjunga. Pasak Rachmano, ES privalumai yra tokie akivaizdūs, kad mažai tikėtina, jog Briuselį kritikuojančios šalys, kaip antai Lenkija ir Vengrija, rizikuotų pasitraukti iš ES. Jos veikiausiai pasiliks, net kai nebegaus milžiniškos finansinės paramos, nes, kaip rodo Brexit, net tos šalys, kurios daugiau įmoka į bendrąjį biudžetą, negu iš jo gauna lėšų, nukenčia, jei palieka sąjungą.

Pritariu Rachmano analizei. Interesai, didele dalimi ūkiniai, vienija ES šalis ir laiduoja tolesnį jos egzistavimą, interesai, ne vertybės, yra pagrindiniai šiandienės Europos ir ES klijai. Tokia padėtis gali gluminti tuos, kurie mano, jog materialiniai interesai yra perdėm savanaudiški, kad sudarytų tvirtą pagrindą tvariai sąjungai, arba kurie apgailestauja, kad nyksta idealai, kurie davė postūmį naujos Europos kūrimui. Jų nuomone, nevalia susitaikyti su interesų viešpatavimu, būtina imtis priemonių atgaivinti vertybių Europą, kad ji vėl taptų kelrodžiu kitoms šalims. Europa be savo vertybių nesanti tikroji Europa, tad reikia priešintis populistinėmis ir kitomis jėgomis, kurios neigia svarbiausias vertybes.

Dabartiniai vertybių gynėjai dažniausiai turi omenyje tokias vertybes ir idealus kaip demokratija, teisinė valstybė, pagarba žmogaus teisėms, autonomijos skatinimas, tolerancija. Turbūt perdėm neklysčiau teigdamas, kad europiečiai labiau nei kai kurių kitų žemynų gyventojai yra linkę manyti, jog šios vertybės yra itin svarbios asmens klestėjimui ir kad Europa istoriškai labiau jas puoselėjo, – bent žodžiais, jei nei darbais. Šiuo atžvilgiu šios vertybės vienija europiečius, tiksliau, daugelis europiečių taip mano. Arba mano, kad turėtų manyti, jog tai yra vertybės, kurias jie turėtų gerbti ir įgyvendinti. Antra vertus, pakankamai aukštame abstrakcijos lygmenyje šioms vertybėms pritaria beveik visi. Rusija ir Kinija skelbiasi esančios demokratijos, – nurodyk valdžią, kuri prisipažins, jog pažeidinėja žmogaus teises, be pagrindo persekioja mažumas.

Realiame pasaulyje vertybės dažnai skatina susiskaldymą, nesantaiką ir nesutarimus. „Kultūros karai“ JAV ir mažesniu mastu Europoje yra aiškūs destabilizuojančio vertybių poveikio pavyzdžiai. Ne vienas apžvalgininkas yra pastebėjęs, kad yra daug įmanomų kompromisų dėl mokesčių politikos, sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos, ginkluotųjų pajėgų finansavimo. Ginčai gali būti aštrūs ir aistringi, kai kurie debatų dalyviai lieka giliai nepatenkinti pasiektais kompromisais, juos gal net laiko principų išdavyste. Bet dauguma susitaiko su rezultatu, juolab kad žino, jog šie klausimai vėl bus svarstomi po naujų rinkimų. Vertybiniai klausimai yra sudėtingesni, jie nėra imlūs kompromisams ar nuolaidoms. PVM gali sumažinti nuo 21 iki 19 arba iki 18% per metus ar trejus. Tačiau arba pritari mirties bausmei, arba ne negalima nuteistam kaliniui taikyti mirties bausmę pusiau. Tas pat galioja eutanazijai. Arba palaikai moters teisę į savo kūną, arba  negimusios gyvybės teisę gyventi, nors, valdžiai įteisinus abortus, dar galima stengtis apriboti aplinkybes, kuriomis jis leistinas.

Vertybes galima įvairiai apibūdinti ir klasifikuoti. Viena įtakingesnių schemų – tai JAV sociologo Ronaldo Ingleharto pasiūlyta klasifikacija, kuri pabrėžia dvi dimensijas: vertybės yra (1) tradicinės arba sekuliarios-racionalios, (2) išlikimo (survival) arba saviraiškos. Sekuliarios-racionalios vertybės apima saviraiškos laisvę, toleranciją kitoms socialinėms grupėms ir lytinėms preferencijoms, pabrėžia individo autonomiją, puoselėja lankstesnį požiūrį į abortus ir eutanaziją (pats žmogus turi teisę spręsti), skeptiškiau vertina autoritetą ir religijos svarbą. Tradicinės vertybės pabrėžia religijos ir tradicinių šeimų svarbą, pagarbą valdžiai, besąlygiškas dorovės normas. Neigiamai žiūrima į skyrybas ir abortus, didžiuojamasi tauta ir šalimi. Išgyvenimo vertybės pabrėžia ekonominį ir fizinį saugumą, jos susijusios su labiau etnocentrine perspektyva, ribota tolerancija. Saviraiškos vertybės skiria pirmenybę individualiai nustatomai gerovei, saviraiškai, aplinkos apsaugai, didesniam atvirumui užsieniečiams, lyčių lygybei, augančiam poreikiui dalyvauti politikoje. Pasak Ingleharto, sekuliarių vertybių įsitvirtinimas reiškia religijos ir prietarų pakeitimą mokslu ir biurokratija, perėjimą prie saviraiškos vertybių lydi perėjimas iš pramonės į postindustrinę visuomenę.

Nesigilinsiu į Ingleharto teoriją, kurią gerokai supaprastinu, bet ją laikau pavyzdžiu teleologinių teorijų, kurios įsitikinusios, jog esama aiškios vertybių piramidės (vienos yra pažangesnės už kitas), ir kad laikui bėgant pažangesnės vertybės darosi vis įtakingesnės, tad žmonija tobulėja. Manau, kad neįmanoma pagrįsti ir pateisinti šitokio optimistinio scenarijaus, juolab vertybių piramidės. Inglehartas netiesiogiai pritaria polinkiui nuvertinti tradicines religines vertybes kaip skatinančias nepakantumą ir dogmatizmą. Bet tikintysis, įsitikinęs, kad visi žmonės yra sukurti pagal imago Dei, manys, jog visi yra verti pagarbos ir globos, o ne abejingumo. Popiežius Pranciškus bene nuosekliausiai ragina europiečius priglausti pabėgėlius. Verta priminti, kad žengiant į šviesųjį postmoderniųjų vertybių rojų, išsivystė sunkiai suvokiama ir nepateisinama socialinė nelygybė. JAV stipriausieji 0,1% namų ūkių dabar turi tiek pat turto, kiek 90% silpniausiųjų. Stulbinanti nelygybė nėra svetima daugeliui Europos šalių. Net tokios neginčijamos vertybės kaip Prancūzijos revoliucijos skatinamos laisvė, lygybė, brolybė yra sunkiai tarpusavyje suderinamos. Brolybė ir lygybė labiau klesti, kai laisvė, bent ekonominė, yra ribojama. Kadangi šios vertybės nedera viena su kita, visuomenės ir žmonės turi jas lyginti ir sverti, nutarti, ar skirti pirmenybę laisvei ar lygybei, tiksliau tariant, nustatyti, koks laisvės ir lygybės kiekis yra optimalus. Skirtingais laikais prieinama prie skirtingo atsakymo.

Vertybių Europos gynėjai nusigręžimą nuo pažangiųjų vertybių traktuoja kaip nusigręžimą nuo vertybių apskritai. Nerimą kelia populistinių jėgų stiprėjimas Vakarų, o ypač – Rytų Europoje, su juo siejamas nepakantumas, rasizmas, abejingumas demokratijai, euroskepticizmas. Yra pagrindo rūpintis, kovoti su šiomis tendencijomis. Bet negana smerkti, reikia ir suprasti jų šaknis. Tai nėra vien „blogiečių“ maištas prieš demokratiją. Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ judėjimo dalyviai protestuoja prieš valstybės etatizmą, valdžios polinkį priimti sprendimus, neatsižvelgus į jų poveikį paprastiems, ypač kaimo, gyventojams. Nestebina Italijos populistų sėkmė rinkimuose, prisiminus, kad realios pajamos vienam gyventojui, taigi ir gyvenimo lygis yra maždaug toks pat, kaip prieš dvidešimt metų. Ir kad pernai lapkritį jaunimo nedarbo lygis buvo 31,6%. Graikijos padėtis dar blogesnė, gyvenimo lygis yra smarkiai smukęs, valstybės įsiskolinimai yra milžiniški. Pagal kai kuriuos skaičiavimus, vos penki procentai tų 215,9 milijardų dolerių, skirtų padėčiai stabilizuoti, pateko į Graikijos biudžetą, dauguma jų buvo pervesti Vokietijos ir Prancūzijos bankams Graikijos skoloms padengti. Paprastam Graikijos piliečiui sunku laikyti Briuselį demokratijos ir teisingumo tvirtove.

Praėjo Europos ūkio aukso amžius, žmonės nujaučia, kad jis nesugrįš, nuogąstauja, kad, spartėjant technologijos pažangai ir vis labiau diegiant robotus, padėtis tik blogės. Tai nėra vienintelė nusivylimo priežastis. Traukiasi demokratija. Šalių parlamentų galios menkėja. Jas perima technokratų ir ekspertų žinybos bei komisijos, kurios priima įvairias sritis reguliuojančias ir privalomas taisykles, nepriklausomi centriniai bankai, Europos Komisija ir kitos Briuselio institucijos. Taip pat Konstituciniai teismai, kurie gali paversti parlamentų ir vykdomosios valdžios nutarimus niekiniais, juolab kad jų sprendimai neapskundžiami, bei tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio Prekybos Organizacija. Globaliame pasaulyje šie pokyčiai neišvengiami, turbūt ir naudingi, bet jų negali įtakoti eilinių piliečių balsai rinkimuose. Ta prasme demokratija tampa vis labiau deklaratyvia, piliečiai – bejėgiais stebėtojais.

Nors populizmas bei iššūkiai demokratijai ir liberalioms vertybėms apima visą Europą, ypatingą susirūpinimą kelia Rytų Europa, kur šios tendencijos esančios gilesnės ir platesnės. Sausio pabaigoje Europos parlamentas priėmė nutarimą, pagal kurį sankcijų, tarp jų ir ES finansinės paramos sustabdymo, turėtų sulaukti vyriausybės, nesilaikančios teisės viršenybės, besikišančios į teismų darbą, taip pat nesugebančios išspręsti sukčiavimo ir korupcijos problemų. Nutarimas, kurį dar reikia suderinti su ES Taryba, labiausiai taikomas Lenkijai ir Vengrijai, kurios atvirai nepaiso ES normų, bet gali kliūti Bulgarijai ir Rumunijai dėl negebėjimo įveikti korupcijos.

Prisiminus, kad po SSRS žlugimo Lenkija ir Vengrija buvo laikomos bene pažangiausiomis Rytų Europos šalimis, jų flirtas su autoritarinėmis tendencijomis yra nelauktas, juolab kad nei viena, nei kita nepergyveno didesnių ūkio krizių. Čekijoje ir Slovakijoje pasireiškia nerimą keliančios tendencijos, bet kol kas jos neįgavo pagreičio. Baltijos šalyse ksenofobija suvaldoma, dešiniujų radikalų įtaka minimali, nors kai kurie įsitikinę (manau, klaidingai), kad po ramiu paviršiumi tvirtėja radikalios nuotaikos.

Kaip paaiškinti tikrą ar menamą Rytų Europos išskirtinumą, kuris kai kuriais atžvilgiais primena anksčiau įsitvirtinusį įsitikinimą, jog nacionalizmas Rytų Europoje buvęs gerokai agresyvesnis negu kitur. Prieš 50 metų juodkalniečių kilmės britų profesorius Johnas Plamenatzas straipsnyje „Two Types of Nationalism“ aiškino, kad XIX a. italai ir vokiečiai kultūros požiūriu nebuvo atsilikę nuo prancūzų, britų ir kitų tautų, kurias politiškai stengėsi imituoti ir pasivyti. Jų aukštoji kultūra nebuvo menkesnė, jie jautėsi lygūs. Slavų padėtis buvo kita, jie buvo atsilikę ir tai žinojo. Rytų Europos tautinio atgimimo šaukliai suprato, kad jiems brangi protėvių kultūra nėra pritaikyta sėkmingai varžytis pagal tarptautinius standartus. Siekdami įveikti savo atsilikimą, jie turėjo transformuoti save ir savo gimtąją kultūrą. Jie dvipramiškai vertino kitataučius, nusigręžė nuo jų kaip įsibrovėlių, bet kartu ir mėgdžiojo, siekdami juos pralenkti pagal jų pačių standartus. Panašiai dvilypis buvo jų požiūris į protėvių kultūrą, kuri branginta ir puoselėta kaip tapatybės pamatas, bet taip pat laikyta kliūtimi pažangai ir įsijungimui į modernų gyvenimą. Vyžoti valstiečiai turėjo išmokti skaityti ir valdyti traktorių. Pasak Plamenatzo, mėgdžiojantis ir konkuruojantis rytietiškas nacionalizmas labiau linkęs pasukti autoritarizmo linkme, nors ir gerina savųjų gyvenimą.

Žlugus sovietų imperijai, rytų europiečiams, kaip ir jų protėviams, buvo nuolat kartojama, kad jie turi mėgdžioti Vakarus, jei nori tapti visateisiais modernaus pasaulio piliečiais. Jie turi įdiegti vakarietišką demokratiją ir kapitalistinį ūkį, įsisavinti Vakarų mąstymo būdą ir vertybes. Sėkmingos reformos esą užtikrins narystę ES ir NATO, taigi gerovę ir saugumą. Senos tradicijos buvo nuvertinamos, traktuojamos kaip praeities atgyvenos, kurių reikią atsikratyti. Buvo duodama suprasti, kad pertvarkyta visuomenė ir politika bus naujo, tobulesnio žmogaus kalvė. Šitokio netiesioginio žeminimo aplinkybėmis augo menkavertiškumo jausmas, pyktis bei ressentiment, taigi ir kontrareakcijos pamatai. Paaiškėjus, kad žadėta gerovė bus kuklesnė ir ateis gerokai lėčiau negu skelbta, plačiuose gyventojų sluoksniuose ne tik išblėso noras mėgdžioti Vakarus, bet ir sutvirtėjo įsitikinimas, kad vakarietiškas gyvenimo supratimas žalingas, nes griauna tradicinį, bet tebevertingą gyvenimo būdą.

Galima ginčytis dėl Plamenatzo teorijos, kaip ir dėl jos pritaikymo dabartinėms sąlygoms. Reikia ją traktuoti kaip laikiną hipotezę, kuri atkreipia dėmesį į kai kuriuos reiškinius ir gali padėti nustatyti veikimo gaires. Bet jei ji iš dalies tiksliai apibūdina dabartinę padėtį, tai šiuo metu nereikėtų energingai diegti europietiškų vertybių Rytų Europoje, ko gero, ir Vakaruose, nes jų propagavimas aštrins nesutarimus, įpils žibalo į kultūros karus, ypač jei skatinamos vertybės yra kovingai sekuliarios. Laikas pasikliauti subsidiariumo principu. ES lygmenyje reikia ginti demokratiją ir teisinės valstybės principus, bausti tas nares, kurios jų nuosekliai nepaiso. Negalima pakęsti mažumų persekiojimo. Bet reikia leisti atskiroms valstybėms spręsti kitus vertybinius klausimus savo tempu. Kas galioja Švedijoje, nebūtinai turi galioti Lenkijoje, ir tikrai neturi būti primetama iš viršaus. Tolerancija negali būti vienos krypties gatvė.

Gali būti priekaištaujama, kad toks siūlymas nedera su sekuliariomis liberaliomis vertybėmis. Gal ir ne, bet europinės vertybės nėra vien sekuliarios. Galima įvairiai įsivaizduoti ir interpretuoti Europą ir jos istoriją, bet kiekvienas rimtas vaizdavimas ir istorinis pasakojimas turi įkomponuoti krikščionybę, pripažinti jos svarų vaidmenį formuojant Europą.

Katalikybės ir krikščionybės įtaka pastaraisiais metais smarkiai smuko. Bet beveik visi ES tėvai – Jeanas Monnet, Konradas Adenaueris, Alcide’as De Gasperis, Robertas Schumanas – buvo tikintieji, kurių religiniai įsitikinimai didele dalimi lėmė jų vertybes, gerokai besiskiriančias nuo tų, kurios paplitusios bien pensant gretose. Kaip ir kiti tų metų žmonės, jie veikiausiai nepritarė abortams, eutanazijai, gėjų vedyboms, vargu ar visi žinojo, kas yra transseksualai.

Jei norima, galima sutapatinti XX a. šeštą dešimtmetį su gūdžiausiais Viduramžiais, kai viešpatavo tamsa ir nepakantumas. Net prieš 25 metus mažai kas gynė dabartines „pažangias“ vertybes. Ne vienas potencialus demokratų kandidatas į JAV prezidentus jau dabar stengiasi paaiškinti ir pateisinti, kodėl jis/ji visai neseniai gynė pozicijas, kurios dabar laikomos bene reakcionieriškomis. Nenoriu neigti, kad kai kurie pokyčiai naudingi ir reikalingi, kad kai kurios tradicinės „vertybės“ nebuvo vertingos, kad seniai reikėjo nutraukti mažumų diskriminavimą. Bet naujieji konvertitai, prisimindami savo ankstesnes nuostatas, turėtų toleruoti tuos, kurie nemadingai nesuskubo atsisakyti savo ankstesnių įsitikinimų, ypač jei jie grindžiami religija ar kita pasaulėžiūrine doktrina. Šiuo metu ES yra interesų sąjunga. Nėra vieningo vertybių supratimo, tikintieji ir Rytuose gyvenantieji labiau linkę pritarti tradicinėms vertybėms, laicistai ir vakariečiai labiau palaiko sekuliarias vertybes. Takoskyra tarp tradicinių ir sekuliarių vertybių nebus lengvai įveikiama, nes turi gilių istorinių šaknų. Dirbtinės trynimo pastangos ją tik sustiprins.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.