Uždaryti

Kęstutis Girnius. Dar viena audra stiklinėje

Kai nuobodžiauji ar nežinai, ką daryti, ieškai kaip praleisti laiką; jaunimas – pramogų, Lietuvos politikai – tikrų ar menamų skandalų, kuriais būtų galima pliekti oponentus ir priešus. Praeitą savaitę Seimas dirbo išsijuosęs. Dėmesio centre buvo prezidentės D. Grybauskaitės elektroniniai laiškai buvusiam liberalų partijos vadovui E. Masiuliui. „Lietuvos ryto“ skelbtuose susirašinėjimuose prezidentė rašė, kad korespondentas T. Dapkus „kalba nesąmones“ apie kandidatą į generalinius prokurorus Evaldą Pašilį ir pasiūlė „perduoti linkėjimus“ LNK televiziją valdančio koncerno „MG Baltic“ vadovui Dariui Mockui, „kad patrauktų savo skaliką“.

Vos paskelbus šią informaciją, kilo pasipiktinimo banga. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė A. Širinskienė deklaravo, jog paskelbtas susirašinėjimas rodo, kad prezidentė derino kandidatūrą su verslo koncernu „MG Baltic“, o tai esą netoleruotina teisinėje valstybėje ir kelia labai daug klausimų. Seimo narė pasakė, kad gal reikėtų atlikti parlamentinį tyrimą. Tai nebuvo balsas tyruose. Jos partijos lyderis R. Karbauskis pareiškė, kad pirmiausia bus siekiama nustatyti, ar susirašinėjimas yra autentiškas, o atsakymus tikisi gauti iš Seimo serverių. Pagal principą, kad kuo daugiau, tuo geriau, jis pasakė, kad gali būti prašoma ne tik Masiulio, bet ir kitų politikų laiškų. Į pastabas, kad susirašinėjimas yra privatus, Karbauskis atsakė, kad laiškų siuntėjai yra oficialūs asmenys. Nežinojau, kad oficialūs asmenys neturi teisės į privatumą. Karbauskis dar būtų galėjęs pridėti, kad jei žmogus nenusidėjo, nepažeidė įstatymų, jei jis yra nekaltas, jam neturėtų rūpėti, jei jo laiškai kitų skaitomi, nes jis neturi ko slėpti. Kadaise taip buvo teisinami KGB veiksmai. Į chorą įsitraukė LSDP frakcijos seniūnas Juozas Olekas. Jo partija galvoja, kad reikėtų atsakyta į kylančius klausimus, nes susirašinėjimas nėra privataus pobūdžio. Pasak Oleko, kai kurie korespondencijoje vartoti pasakymai „peržengia moralės ribas“. Pasipiktinimą sukėlė žodžio „skalikas“ pavartojimas. Iš Oleko pasisakymo galėtum manyti, kad arba jis turi labai jautrų, lengvai pažeidžiamą pagarbos jausmą, arba mano, kad prezidentė turėtų visada kalbėti kaip vienuolė ar vaikų darželio mokytoja.

Bet Olekas nėra toks naivus. Kodėl taip jaudinamasi dėl „skaliko“? Skalikai juk nėra šunėkai ar kokie gatvės šunys. Tai kilni šunų veislė, Lietuvoje naudojama medžioklei nuo 16 amžiaus bei minimi Antrajame Lietuvos Statute. Be to, skalikas yra užsispyręs, atkakliai siekia savo tikslo, nesileidžia būti nuviliojamas į šalį. Anglų kalboje yra net toks terminas „dogged reporting“, taikomas korespondentams, kurie atkakliu darbu išknisa tai, ko jų kolegos negeba. Pats Dapkus nepyko dėl prezidentės žodžio, teisingai palaikė juos pagyrimu. Antra vertus, interviu apie laiškus Grybauskaitė tvirtino, kad, „deja, yra žurnalistų, kurie tampa įrankiais arba interesų grupių atstovais, lobistais“ ir „peržengia žurnalistinės etikos ribas“. Jei šios pastabos buvo taikomos Dapkui, jis galėtų įsižeisti, nes duodama suprasti, kad jie nesąžiningai dirba, vykdo kitų įsakymus. Akivaizdu, kad nėra ko tirti, nes prezidentė nieko blogo nedarė, nors elgėsi neatsargiai. Nėra jokio pagrindo, juolab jokių įrodymų, kad būtų galima įtarti, jog „buvo derinama generalinio prokuroro kandidatūra su interesų grupėmis“, kad buvo prašoma koncerno „MG Baltic“ paramos, kaip teigia Širinskienė.

Reikia laikyti prezidentės siūlymą „perduoti linkėjimus“ Mockui, vienkartine pastaba, o ne mėginimu Masiulį paversti savo bendrininku, siekiant paveikti Mockų.
Į padėtį reikėtų rimčiau reaguoti, jeigu atsirastų kitų laiškų, pavyzdžiui, parašytų po kelių savaičių, kuriuose būtų klausiama Masiulio, ar jis perdavė linkėjimus Mockui, kaip reagavo Mockus, ar Mockus linkęs atsižvelgti į raginimus ir t. t. Bet kol kas tokių laiškų nerasta ir esu gana tikras, kad jų nebuvo ir nėra. Vis dėlto šis išpūstas, dirbtinis skandalas šį tą pasako apie prezidentę. Stebina, jog Grybauskaitė kreipėsi į Masiulį elektroniniu paštu. Ji turi puikiai žinoti, kad elektroniniai laiškai yra amžini, kad vieną kartą juos išsiuntus, negali jų sunaikinti, nes juos išsaugoti gali laiško gavėjas, atitinkami serveriai ir nežinia dar kas. Šiuo atžvilgiu telefono pokalbiai irgi turi trūkumų. Jie gali būti klausomi (prezidentė puikiai apie tai informuota), pašnekovas gali juos slapta įrašyti.

Jei nori užtikrinti konfidencialumą, geriausia tiesiog kalbėti su žmogumi, juolab iš jo reakcijų gali suvokti, kaip jis reaguoja į pastabas ir pasiūlymus. Paprasčiausias būdas ką nors Masiuliui pasakyti, tai iškviesti jį į prezidentūrą ir nuoširdžiai su juo pasikalbėti. Juk tuo metu jis nebuvo raupsuotasis. Prezidentė to nedaro, ne toks jos būdas. Ji minimaliai bendrauja su politikais. Gal ji nemėgsta jų, laiko beveik visus juos nekompetentingais, gal ji mano, kad valstybės galvos orumas reikalauja laikytis atokiau, gal apskritai ji sunkiai arba nenoriai bendrauja su žmonėmis. Kartais susidaro įspūdis, kad jos pasaulis – tai Daukanto aikštė ir namas Turniškėse. Įspūdis gal ir klaidingas, bet jei klystu, tai klystu ne vienas. Jos ryšiai su politikais nėra nei normalūs, nei nuoširdūs. Dėl to sumažėjo jos kaip prezidentės veiksmingumas, taigi ir valstybės valdymas. O neatsargiai suformuluotas elektroninis laiškas sukėlė skandalą, į kurį Grybauskaitė reagavo įprastai. Iš pradžių ji įpareigojo savo patarėją kalbėti jos vardu, ir, tik kilus nepasitenkinimui, teikėsi duoti interviu. Jei prezidentės elgsena nepuošė jos, tai Širinskienė ir jos kolegos verčia gėdytis parlamentarais. Šalyje yra tiek neišspręstų problemų, tiek neatliktų, degančių darbų, tiek dar neįgyvendintų rinkiminių pažadų, o jie užsiima paskutiniais menkniekiais. Ko gero dėl to, kad nieko kito negeba.

Perspausdinta iš Delfi.lt