Uždaryti

Kęstutis Girnius. Ar Nausėdai rodoma nepagarba?

Premjero Sauliaus Skvernelio nutarimas skubiai neatleisti susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus sukėlė kritikos bangą. Buvęs prezidentas Valdas Adamkus, kuris paprastai nekomentuoja dienos įvykių, pareiškė, kad Narkevičiaus padėtis rodo, jog Lietuvos politikoje tvyro anarchija, kad Lietuvoje nėra politinės kultūros.

„Valstybė, kuri turi visas galimybes tvarkytis pagal jau pasaulyje egzistuojančią tvarką, savo tarpe negali susitvarkyti.“ Pagal „šimtmečius priimtą tvarką“, prezidentui pareiškus nepasitikėjimą, „normalioje demokratinėje valstybėje pareigūnai turi pasitraukti ir užleisti vietą kitiems. Pas mus ne“.

Konservatorių partijos vadovas Gabrielius Landsbergis, kuris beveik viską komentuoja, tvirtino, kad Skverneliui „esminis dalykas – atimti iš prezidento nepasitikėjimo instrumentą“. Pasak Landsbergio, Skvernelis ne tiek kovoja už Narkevičių, kiek prieš Nausėdą, siekdamas įgyti imunitetą sau ir kitiems ministrams. Narkevičiaus nepašalinimas sukurtų precedentą nepaisyti ir kitų prezidento nepasitikėjimo pareiškimų.

Prezidento patarėjas J. Neverovičius reagavo santūriau. Narkevičiaus atleidimo klausimą reikia traktuoti „kaip tam tikrą politinės brandos, atsakomybės ir moralės egzaminą“.

Neverovičius mano, kad premjeras vis dėlto atleis susikompromitavusį ir nekompetentingą susisiekimo ministrą.

Nereikia sureikšminti Narkevičiaus minidramos. Nepritarimas Nausėdos prašymui nereiškia, kad Lietuvoje suklestėjo anarchija, ar kad pažeidžiamos šimtmečius galiojusios taisyklės ir normalių demokratinių valstybių normos.

Ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti šimtmečius klestėjusias demokratijos. Nėra ir demokratijoms vieningų normų, kurios lemia prezidento, premjero ir ministrų santykius.

JAV išvis neturi premjero, prezidentas gali atleisti ministrus bet kada ir dėl bet kokios priežasties. Prancūzija irgi turi galingą prezidentą, kuris tiesiogiai skiria premjerą, paprastai deputatą, nors jis gali paskirti, ką jis nori. Lietuvos prezidentas turi svaresnį vaidmenį negu Estijos ir Latvijos prezidentai, kurių vykdomoji galia yra ribota. Jie labiau simboliniai valstybės vadovai.

Prezidento pageidavimai paprastai gerbiami, bet ne visada. Jei Nausėda pareikštų nebepasitikįs V. Šapoka ar L. Linkevičiumi, nenurodęs konkrečių priežasčių, Seimas turėtų pareigą atmesti jo prašymą, tuo neatvertų durų į anarchiją.

Landsbergio priekaištai grindžiami spėliojimais apie Skvernelio siekius, esą jis nori sumenkinti prezidento galias, kad apsisaugotų nuo galimo atleidimo. Man neaišku, kaip Landsbergis pasiekė šią „įžvalgą“, nes abejoju, kad Skvernelis jam praneša apie savo ketinimus. Be to, kol kas prezidentas palaiko premjerą, ko gero, laiko jį savotišku stabilumo garantu, kuris bent iš dalies atsveria R. Karbauskio kaprizus ir užgaidas. Artėjant parlamento rinkimams, kai Lietuvos žmonės pagaliau įvertins valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės darbą, nereikia dirbtinių valdžios krizių ar dramų.

Jei Skvernelis nepašalintų Narkevičiaus, tai nebūtų pirmas kartas, kai Seimas ignoruoja prezidento norus. Laimėję 1996 m. rinkimus, konservatoriai ištisus metus nepaisė prezidento Brazausko, elgėsi lyg jis neegzistavo, arba bent kad jis nebuvo pirmuoju valstybės žmogumi. Ministrai aiškino neturintys laiko su juo susitikti, Vyriausybė tik minimaliai su juo bendravo ir konsultavosi. Iš esmės Brazauskas buvo boikotuojamas, ir tai prisidėjo prie jo nutarimo nesiekti antros kadencijos.

Adamkus teigė, kad būdamas Nausėda, jis „nesitrauktų nė žingsnio“, bet diena iš dienos reikalautų, kad būtų priimta jo išreikšta valia, sprendimas. Kilnūs sentimentai, bet Adamkus pats patyrė, kad valios negana. Pirmaisiais savo pirmosios kadencijos metais jis siekė priversti valdančiąją konservatorių partiją tenkinti jo norus, dažnai ir viešai konfliktavo su premjeru G. Vagnoriumi, kreipimaisi į tautą ir kitomis priemonėmis siekė mobilizuoti rinkėjus daryti spaudimą Seimui ir Vyriausybei. 1999 m. pavasarį jis pareiškė nepasitikėjimą Vagnoriumi, bet Seimas palaikė ne jį, bet premjerą. Vagnorius netrukus atsistatydino, bet ne dėl Adamkaus priešiškumo, o dėl vidaus nesutarimų konservatorių gretose.

Adamkus nesudėjo rankų. Per 2000 m. Seimo rinkimus jis sutelkė ir palaikė vadinamosios „Naujosios politikos“ partijas, siekdamas užsitikrinti solidų užnugarį ir palaikymą Seime. Šios pastangos buvo nesėkmingos.

Konstitucija nesuteikia prezidentui ypatingų įgaliojimų vidaus politikoje, bet nėra ir formalių draudimų joje aktyviai dalyvauti. Gamta nemėgsta tuštumos, tas pats galioja politikoje. Jei Seimas ar teismai laikosi pasyviai, prezidentas gali perimti dalį jų galių. Bet ir atvirkščiai, ką rodo Brazausko patirtis.

Nuo pirmųjų prezidentavimo dienų D. Grybauskaitė sakė, kad ji turės tiek galių, kiek Seimas leis jai imti. Seimas buvo dosnus, dažnai nusileisdavo jos norams, pirmą kartą atmetė jos veto tik po pustrečių prezidentavimo metų. Jos nepaprastai didelis populiarumas bei griežtumas šiek tiek įbaugino Seimo narius, bet nemažesnį vaidmenį suvaidino jos atsargumas bei nutarimas kuo mažiau veltis į vidaus politiką, ypač į klausimus, kurie lietė pensijas, mokesčius, dotacijas ir kitus klausimus, tiesiogiai veikiančius žmonių kišenes.

Nausėda yra gerokai ambicingesnis, bet ir mažiau patyręs politikas negu Grybauskaitė. Jis ketina aktyviai dalyvauti vidaus politikoje, kurti „gerovės valstybę“. Šiai vizijai tyliai, bet atkakliai priešinsis įtakingi Lietuvos gyventojų sluoksniai, nes jos įgyvendinimas neįmanomas, ženkliai nepadidinus mokesčių. Kartais susidaro įspūdis, kad Nausėda gana naivokai mano, kad prezidentui išreiškus savo nuomonę, politikai ir visuomenė skubės ją paversti tikrove. Taip nėra ir nebus. Geriausiu atvejų reikės daug jėgų ir laiko sutelkti jo nuostatas remiančių Seimo narių daugumą.

Svarbu, kad jis neiššvaistytų sukauptos geros valios, siekdamas prastumti antraeilius planus, kurie neturi palaikymo. Du jo veto jau atmesti. Ar jis ir jo patarėjai tai numatė, ar numatę nesėkmę vis dėlto nutarė žaisti va banque? Narkevičius turi būti pašalintas, bet ar vieši, kategoriški reikalavimai geriausias būdas to siekti. Vėl reikia klausti, kiek buvo tartasi su valdžia, o nesant palaikymo, ar nebūtų buvę protingiau labiau parengti dirvą Narkevičiaus pašalinimui.

Grybauskaitė labai atkakliai tausojo savo politinį kapitalą, juo nerizikavo, net jei dėl to nukentėdavo šalies interesai. Nausėda drąsesnis, bet išeikvojęs savo kapitalą neapgalvotais veiksmais, jis negebės įgyvendinti savo planų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.