Kas įvyko Kazachstane? Nazarbajevas turi gudrų planą. Konstantino Andrijausko komentaras

Vakarykštė žinia apie Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo atsistatydinimą sutikta, kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Amžinųjų padišachų“ valdomoje Centrinėje Azijoje to dar nėra buvę.

Pirmiausia, Nursultanas Nazarbajevas nepasitraukė nuo valdžios – jis lieka faktiniu valstybės vadovu, o prezidento postą perleido sūnėnui (kaip teigia Rusijos žiniasklaida) Kasimui Žomarui Tokajevui, kurį Senato pirmininko poste pakeitė Nazarbajevo dukra Dariga.

Anot LŽ kalbinto politologo ir regiono eksperto Konstantino Andrijausko, Kazachstano prezidento žingsnis tikrai nėra spontaniškas ir netikėtas. Nursultanas Nazarbajevas įgyvendina nuoseklų planą. Suplanuotas ir sklandus valdžios perdavimas turėtų padėti išvengti galimos suirutės ir užtikrinti Nazarbajevų klano saugumą po to, kai vieną dieną nebeliks jo galvos.

Matome ilgai ir kruopščiai planuoto projekto pradžią. Veikiausiai, Nazarbajevo, nuomone, ilgai ruoštos institucijos pribrendo ir galima pradėti valdžios perdavimo procesą.

– Ką padarė Nursultanas Nazarbajevas?

– Matome ilgai ir kruopščiai planuoto projekto pradžią. Veikiausiai, Nazarbajevo, nuomone, ilgai ruoštos institucijos pribrendo ir galima pradėti valdžios perdavimo procesą. Neturime apsigauti ir tikėti, kad Kazachstanas pajudės link demokratizacijos. Nursultano Nazarbajevo politinis vaidmuo liko labai stiprus: jis lieka valdančiosios partijos vadovu, Saugumo tarybos vadovu ir taip toliau.

– Tai nėra scenarijus, panašus į Boriso Jelcino atsistatydinimą 1999 metais. Nursultanas Nazarbajevas liko faktiniu valstybės vadovu.

– Ne, tai tikrai nėra Boriso Jelcino scenarijus ir labiau primena tris dešimtmečius Singapūrą valdžiusio Lee Kuan Yew variantą. Pasitraukęs iš valstybės vadovo postą jis taip pat visą likusį gyvenimą išlaikė didžiules galias.

Kodėl būtent dabar? Spekuliuojama apie prastą Nursultano Nazarbajevo sveikatą, tačiau atrodo, kad šiuo atžvilgiu jam taip pat nėra taip blogai, kaip kadaise Borisui Jelcinui, sakiusiam „Aš pavargau. Aš išeinu“.

Visgi, Nazarbajevas supranta, kad negyvens amžinai ir šitaip siekia išvengti nepageidaujamų scenarijų. Jis rizikuoja ir bando išvengti tokių Centrinės Azijos šalių, kaip Turkmėnistanas ir Uzbekistanas buvusių vadovų scenarijų ir iki pat mirties tvirtai laikytis įsitvėrus valdžios.

– Mirus Uzbekistano prezidentui Islamui Karimovui, naujoji valdžia tuojau pat atsisuko prieš jo šeimą. Nursultanas Nazarbajevas siekia išvengti tokio scenarijaus ir apsaugoti artimuosius? Kam konkrečiai jis mėgina perduoti valdžią?

– Kam galiausiai atiteks valdžia, kol kas galime tik spekuliuoti. Kaip matėme, vakar tai buvo padaryta vadovaujantis konstitucija ir prezidento pareigas iki rinkimų perėmė parlamento pirmininkas. Negaliu patvirtinti informacijos, kad Kasimas Tokajevas yra Nazarbajevo giminaitis, tačiau tai labai tikėtina prielaida, nes valdančiojo klano atstovai yra visur.

Jau anksčiau nemažai kalbėta apie tai, kad Nursultanui Nazarbajevui sunkiai sekėsi rasti įpėdinį. Tačiau gana akivaizdu, kad Uzbekistano pavyzdys suveikė ir Nazarbajevas neketina visko palikti likimo valiai ir paleisti proceso „sava eiga“, o nori jam pats vadovauti.

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Kazachstane politinė sistema yra kur kas labiau institucionalizuota, nei kitose Centrinės Azijos šalyse, kuriose viską lemia klaninė politika.

– Regiono specifiką atitinkanti problema – Nursultanas Nazarbajevas turi 3 dukras, bet nė vieno sūnaus. Ar šiuo metu galėtume įvardyti kokius nors tikėtinus įpėdinius?

– Sūnaus neturėjimas iš tiesų sukėlė sunkumų. Manau, kad norint identifikuoti galimą įpėdinį, reikia žvalgytis į tuos, kas dabar užima svarbiausius politinius postus, kuriuose bet kuriuo atveju sėdi atsistatydinusio prezidento aplinkos žmonės. Galima atsižvelgti į giminystės ryšius, biografijų faktus, kaip pavyzdžiui, kaip seniai ir kokiomis aplinkybėmis jie pateko į Nazarbajevo aplinką.

Visgi, manau, kad svarbiausias kriterijus – šiuo metu užimami postai. Kaip rodo Uzbekistano pavyzdys, dabartinis prezidentas Šavkatas Mirzojevas taip pat ilgą laiką ėjo ministro pirmininko pareigas. Tai yra, įpėdinis turi būti visuomenei žinomas žmogus, negaliu patikėti, kad įpėdiniu netikėtai taptų koks nors niekam nežinomas asmuo.

Uzbekistano pavyzdys suveikė ir Nazarbajevas neketina visko palikti likimo valiai ir paleisti proceso „sava eiga“, o nori jam pats vadovauti.

– Traukiantis Borisui Jelcinui, Rusijos valdžios viršūnėse buvo sudarytas susitarimas, kad jo aplinka ir šeima neliečiamos. Vėliau matėme, kaip jie vienas po kito neteko turėtų galių, o kai kurie ir turtų. Gal Nazarbajevas ir turi planą, bet po jo mirties gali prasidėti kovos klano viduje. Ar Kazachstane gali kilti suirutė?

– Autoritarinėse sistemose visada yra suirutės tikimybė. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Kazachstanas – didžiulė valstybė, ne tik teritorijos, bet jos svarbos požiūriu. Nepamirškime ir gausios bei kompaktiškai gyvenančios rusų bendruomenės. Rusija ir Kinija tikrai stebės, kas vyksta ir mėgins daryti įtaką procesams Kazachstane.

Tačiau išorinius veiksnius Nursultanas Nazarbajevas taip pat puikiai supranta ir pasikartosiu, dabartiniams veiksmams ruošėsi ilgai ir nuosekliai.

– Vladimiras Putinas pavadino Nursultaną Nazarbajevą Kazachstano nepriklausomybės garantu, o kiek anksčiau viešai reiškė abejones dėl to, ar kazachai – tikra nacija. Ar Kremliui nekils pagundos nukreipti ekspansines ambicijas į kazachų pusę?

– Vladimiras Putinas „pagyrė“ Nazarbajevą už tai, kad šis neva sukūrė kazachų valstybę, kurios niekada nebuvo. Tai netiesa: prieš maždaug 550 metų kazachai turėjo savo klajoklišką imperiją. Bet kuriuo atveju, kazachai labai rimtai pažiūrėjo į šiuos pareiškimus. Žinoma, kad tokia Kremliaus retorika sukelia palyginimus su Donbasu.

Manau, kad nerimas dėl galimų Rusijos veiksmų galėjo būti vienu iš svarbiausių veiksnių, paaiškinančių Nazarbajevo inicijuotą procesą.

Visgi, nemanau, kad Kremlius ryžtųsi tokiems veiksmams. Santykiai su Kazachstanu yra labai geri ir būtų tiesiog sunku suprasti, kam reikėtų juos gadinti agresyviomis provokacijomis. Be to, Rusijos vaidmuo Kazachstane ir šiandien yra gana reikšmingas.

Kazachstanas Kinijai yra labai svarbus ir Pekinas visiškai nesuinteresuotas šios šalies destabilizavimu. Prieš imantis bet kokių veiksmų, Maskva turės derinti savo planus su Kinija.

– Matyt, kad Pekinas nesėdėtų sudėjęs rankų, jei Rusija imtųsi agresyvių veiksmų prieš Kazachstaną. Ar galima Kiniją traktuoti, kaip Rusiją sulaikančią jėgą regione?

– Be jokios abejonės. Kazachstanas yra labai svarbus Kinijos partneris: tiesiogiai dalyvauja „Šilko kelio“ projekte, iš Kazachstano į Kiniją tiekiamos ne tik kazachiškos, bet ir kitų Centrinės Azijos šalių nafta ir dujos, iš Kazachstano kinai importuoja metalų rūdas ir tokius strateginius išteklius, kaip uranas.

Taigi, Kazachstanas Kinijai yra labai svarbus ir Pekinas visiškai nesuinteresuotas šios šalies destabilizavimu. Manyčiau, kad prieš imantis bet kokių veiksmų, Maskva turės derinti savo planus su Kinija. O jei vesime analogijas su Ukraina, galime konstatuoti, kad Kinijos „svoris“ Kazachstane yra nepalyginamai didesnis, nei Vakarų vaidmuo Ukrainoje 2013 – 2014 metais.

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.