Uždaryti

K. Girnius. Saldus valstybės miegas

Prieš kurį laiką buvo pranešta, kad Užsienio reikalų ministerija (URM) konsultuojasi su užsienio partneriais, kokius Rusijos pareigūnus įtraukti į „juodąjį sąrašą“ dėl korupcijos, pinigų plovimo ar žmogaus teisių pažeidimo, Seimui priėmus vadinamąjį Magnickio įstatymą.

Didžiuojamasi įstatymu, nors jo poveikis bus kuklus. Palanga ir Vilnius nėra Monakas ir Londonas, tad netikėtina, jog aukšti Kremliaus pareigūnai veržte veržtųsi atvykti į Lietuvą. Lietuvos nutarimas nepaskatins daugelio kitų šalių priimti panašų įstatymą.

Vašingtonui priėmus įstatymą prieš penkerius metus, net Lietuva neskubėjo sekti jo pavyzdžiu. Gal Magnickio įstatymas reikalingas, bet jis stiprina įspūdį, jog Lietuva tebėra „vieno klausimo“ šalis, kuri rūpinasi tik Rusija.

Kadaise Lietuvos ambicijos buvo gerokai didesnės. Ji siekė būti regiono lyderė, vykdyti savą, reikšmingą užsienio politiką. Siekis buvo ambicingas, bet įmanomas. Lietuva turėjo tokią politiką 1990–1996 m., kai ji davė pavyzdį, kaip galima taikiai siekti laisvės, tiesti magistralę į Vakarus, išvengdama konfliktų su Rusija. Šveicarija ir Skandinavijos šalys seniai turi savitą politiką, kuri dažnai erzina jos partnerius, ypač JAV.

Aštuntame–devintame dešimtmetyje Danija skeptiškai vertino Amerikos ir NATO saugumo politiką, siekė paversti Europos šiaurę zona be branduolinių ginklų. Reikalaudama, kad kiekvienas įplaukiantis laivas viešai paskelbtų neapsiginklavęs branduoliniais ginklais, ji faktiškai uždraudė NATO laivams naudoti jos uostus, nes NATO nekomentuodavo savo laivų ginkluotės. Valdžia galėjo tai daryti, nes ją palaikė itin stiprus taikos sąjūdis.

Antra vertus, beveik tiek pat danų laikė uostų politiką neatsakingu nuolaidžiavimu SSSR, o ne morališkai sveikintinu bandymu riboti branduolinius ginklus.

Kaip praneša dienraštis New York Times, dabartinė Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Wallstrom vykdo savitą politiką.

Ji pasmerkė žmogaus teisių padėtį Saudo Arabijoje, nors šalis yra viena pagrindinių Švedijos prekybos partnerių. Rijadui atšaukus savo ambasadorių, tik Švedijos karaliaus laiškas Saudo Arabijos valdovui sušvelnino Rijado įtūžį.

Nepaisydama NATO ir JAV Gynybos ministro J. Mattis įspėjimų, Wallstrom pritarė Jungtinių Tautų organizacijos sutarčiai, kuri draudžia branduolinius ginklus.

Per jos kadenciją Švedija pripažino Palestiną kaip valstybę, taip ant savęs užsitraukdama Izraelio rūstybę. Kontrastas su Lietuva akivaizdus. Lietuva buvo viena iš tik 14 pasaulio šalių, kuri balsavo prieš Palestinos narystę UNESCO. Net neįsivaizduojama, kad Lietuva nepaisytų JAV ar Mattiso įspėjimo.

Danija, Švedija, Šveicarija yra turtingos valstybės, kurios gali sau leistis tai, apie ką Vilnius nedrįsta svajoti. Būtų nenaudinga ir neveiksminga mesti iššūkį JAV.

Bet nereikia būti JAV, NATO, ar ES klapčiuku, nuolankiai pritariant tam, ką „viršūnės“ nutaria, ypač šiais laikais, kai galima abejoti ES vadovų kompetencija.

Iš pirmo žvilgsnio padėtis ES pagerėjo. Įveiktos euro ir Graikijos finansų krizės, ūkiai vėl auga, sulėtėjo pabėgėlių srautai, dešinieji populistai patyrė pralaimėjimų rinkimuose, gana vieningai ir veiksmingai reaguojama į Rusijos grėsmę. Bet esama nerimą keliančių reiškinių.

Vyksta Brexit. Mažėja Vokietijos kanclerės Angelos Merkel įtaka, naujausias ir rimčiausias to ženklas – nesugebėjimas susitarti su trimis kitomis politinėmis partijomis dėl naujos koalicinės vyriausybės.

Jei ir pasiseks išvengti naujų rinkimų, Merkel saulė leidžiasi, kaip ir turėtų leistis – beveik nedora norėti šaliai vadovauti daugiau negu 12 metų. Jos silpnėjimas veikiausiai reikš Vokietijos įtakos mažėjimą.

Prancūzijos prezidentas E. Macronas yra dabartinis Europos vunderkindas, siekiąs pertvarkyti ne tik Prancūziją, bet ir ES bei pasaulį.

Pastarosiomis dienomis jis perėmė vadovaujantį vaidmenį, siekdamas stabilizuoti padėtį Artimuosiuose Rytuose. Jis nuvyko į Saudo Arabiją, pakvietė atsistatydinusį Libano premjerą Saadą Hariri atvykti į Prancūziją, kad nustatytų, ar jis įkaitas, bando tarpininkauti tarp arabų šalių ir Irano.

Macrono planai Europai dar ambicingesni, ir nebūtinai Lietuvai naudingi. Jis nori sustiprinti centrines ES institucijas. Jis siekia, kad euro zonos šalys turėtų bendrą biudžetą, finansų ministrą ir parlamentą. Vėl daroma užuominų apie įvairių greičių Europą.

Bendrų eurozonos institucijų steigimas sukurtų dar kitą sluoksnį pareigūnų, kurie galėtų nurodinėti, ką reikia daryti, kaip rinkti ir leisti pinigus. Skeptiškai vertinu didesnę ūkio integraciją (nors galėčiau su ja sugyventi), bet nuogąstauju, kad tai gali būti pirmas žingsnis susivienijimo ir federatyvinės valstybės, a la JAV, kūrimo linkme.

ES yra Lietuvai gyvybiškai svarbi, tai gyvybiškai svarbu, kad Lietuva pati žinotų, ko ji nori, kokios gali būti galimos kelių greičių Europos kūrimo pasekmės mažoms ES narėms, kiek reikšmės reikia skirti ūkio integracijai, kokia ES politinė ir ūkinė architektūra būtų Lietuvai naudingiausia. Ir kad Lietuvos diplomatai kovotų dėl šios vizijos įgyvendinimo.

Macronas, kaip ir jo pirmtakai, pasiryžęs kovoti su tuo, ką vadina „le dumping social“ (mokant mažesnius atlyginimus užsieniečiams, tuo kenkiant vietos darbuotojams) ir „le dumping fiscal“ (bendrovių polinkį steigti savo filialus šalyse, kuriose itin maži mokesčiai verslui).

Atlyginimų ir mokesčių verslui sulyginimas gali pakenkti Rytų Europos šalių interesams, nes panaikintų arba neutralizuotų du faktorius, kurie stiprina jų konkurencingumą – pigią darbo jėgą ir žemus mokesčius.

Spalio pabaigoje ES ministrų taryba nusprendė, jog užsienyje laikinai dirbantiems darbuotojams turi būti mokamas priimančios šalies vidutinis atlyginimas, o komandiruotės laikas būtų apribotas iki 12 mėnesių. Tai naudinga darbuotojams, bet ne vežėjams.

Mėginimai didinti integraciją, taikyti vieningas taisykles turės realias pasekmes Lietuvai ir kitoms Rytų Europos šalims.

Nėra vieningos nuomonės, kaip reaguoti, dažnai net toje pačioje šalyje, nes darbdaviai ir darbininkai bei jų reikalais besirūpinančios ministerijos skirtingai vertina įvairius pokyčius.

Lietuva turi susikaupti, pradėti intensyvias diskusijas su kitomis šalimis ir, jei įmanoma, kurti bendrą frontą savo interesams ginti. Neverta skirti pirmenybės įstatymams, kuriais siekiama paveikti Putino draugų kelionės planus.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt