Uždaryti

K. Girnius. Pliki papai ir žiniasklaidos bėdos

Savo cri de coeur „Pliki papai ir geri žurnalistai: kas gi griauna šią valstybę?“ Indrė Makaraitytė apibūdino Lietuvos žiniasklaidos padėtį, iššūkius, žurnalistų darbą sunkinančias aplinkybes.

Ji lietė daugelį temų, bet komentuosiu tik kelias jos pastabas. Makaraitytė skundžiasi, kad Karbauskis atsisako dalyvauti jos laidoje. Jis nėra vienintelis politikas, kuris vengia žiniasklaidos. Pasak Makaraitytės, „nei S. Skvernelis, nei R. Karbauskis, nei V. Pranckietis, nei D. Grybauskaitė – nė vienas nedega noru kalbėti su žiniasklaida taip, kaip norėtų su jais kalbėti žurnalistai.
Nesvarbu, kad jie žada pradžioje atvirumą, atsakingumą, bendravimą ir neužsisklendimą, vėliau jie savo nuomonę pakeičia ir toliau gyvena pagal patikrintas tiesas.“ Daugelis žmonių nesupranta žiniasklaidos svarbos, nepasitiki ja. O kitus tiek piktina interneto portaluose vaizduojami pliki papai ir kriminalai, kad jie neįvertina žiniasklaidos pastangų juos informuoti.

Makaraitytė pažymi, kad „posovietinė Lietuvos visuomenė, ne, ne visi, bet vis dar dauguma, dažniau stoja valdančiųjų, o ne žurnalistų pusėn“.

Galima prieštarauti šiam teiginiui. Nors žiniasklaida turi kritikų, ji yra gerokai populiaresnė negu valdžia, labiau ja pasitikima. Pagal rugsėjo mėnesio BNS/RAIT apklausą, žiniasklaida yra populiaresnė negu teismai, Vyriausybė, Seimas, politinės partijos. 4 proc. apklaustųjų visiškai nepasitiki žiniasklaida, 14 proc. nepasitiki, 46 proc. pasitiki, 6 proc. visiškai pasitiki. Tauta gerokai skeptiškiau vertina Seimą. Visiškai nepasitiki – 7 proc., nepasitiki – 35 proc., pasitiki – 16 proc., visiškai pasitiki – 1 proc.

Apibendrinant, 52 proc. apklaustųjų pasitiki ar visiškai pasitiki žiniasklaida, o Seimu tik 17 proc. Jei Seimu nepasitiki ar visiškai nepasitiki 42 proc., tai tik 18 proc. panašiai neigiamai vertina žiniasklaidą. Būtų įdomu ištirti, kodėl žiniasklaida tebėra santykiniai populiari, ir klausti, kiek tas pasitikėjimas pagrįstas.

Makaraitytė mano, jog atsakingiausi Lietuvos politikai mažai bendrauja su žiniasklaida, ir tai daro nenoriai. Man susidaro kitas įspūdis, būtent, kad pokalbiai su premjeru ir kitais ministrais yra itin dažni. Skvernelis kas savaitę dalyvauja Žinių radijo ir Lietuvos radijo laidose.

Kai jis Lietuvoje, Pranckietis beveik kas trečiadienį duoda interviu Žinių radijui, kuris kas savaitę skiria laidą opozicijai. Politikai beveik niekada neatmeta kvietimo į „Dėmesio centrą“, ir net prezidentė, kuri itin retai rengia spaudos konferencijas, kartą ar du per mėnesį duoda interviu LRT. Per rinkimus nesiliauja debatai – užuot turėję kelis, kaip užsienyje, esame baudžiami penkiais ar šešiais. Korespondentai laisvai vaikštinėja po Seimą ir Vyriausybės rūmus, kartais apsupa Seimo nario kabinetą, beveik paversdami jį belaisviu.

Ne visi pokalbiai ir interviu yra prasmingi ir informatyvūs. Makaraitytė pažymi, kad per Lietuvos radiją su premjeru A. Butkevičiumi buvo tęsiama sena gera tradicija tapusi tema „Kas geresnio, premjere?“ Esu girdėjęs, kad su prezidente derinami ne tik platūs klausimų laukai, bet ir konkretūs klausimai, kartais net leidžiama prezidentūrai pateikti klausimus.

Esą priešingu atveju nebus interviu su prezidente. Jei tai tiesa, tai žiniasklaida tampa prezidentės spaudos tarnybos padaliniu. Kad prezidentūra gal manipuliuoja žiniasklaida, verčia manyti Grybauskaitės pokalbis su Latvijos žiniasklaida, kai prezidentė pasipiktino ir nutraukė interviu, nes latvis korespondentas klausė nesuderintų klausimų. Žurnalistams, ne politikams, tenka atsakomybė už šį žurnalistikos iškraipymą.

Politikai mielai bendrautų su žiniasklaida, jei vyrautų „Kas geresnio, premjere?“ pobūdžio klausimai. Bet to nėra, ir dėl to laurai priklauso korespondentams. Bet dažnai pereinama į kitą kraštutinumą. Kalbama ne apie svarbiausius šalies reikalus, bet apie politikų klaidas, trūkumus, nusižengimus. Buvo svarbu pranešti apie Kildišienės automobilį ir dosnų jos patroną, nes daug ką pasakė apie Karbauskio charakterį ir politinės nuovokos stoką.

Po to buvo pertempta styga. Gal žurnalistus džiugino jų gebėjimas susekti ir paviešinti slaptą Karbauskio ir Kildišienės susitikimą Vilnius pastate, vaikišką Karbauskio slapstymąsi. Bet tai nereikšmingas įvykis, tema bulvarinei spaudai ir plikais papais besigardžiuojantiems portalams.

Nors Karbauskio slapstymasis buvo kraštutinis atvejis, žurnalistai dažnai stengsis atskleisti politiko asmenines silpnybes, negebėjimą susigaudyti, net tiesiog jį sudirbti. Kartais to reikia.
Bet nesunku suprasti, kodėl šiomis sąlygomis neskubama bendrauti su žurnalistais. Be to, žurnalistai ieško „naujienų“, o paprastai rimta svarbios politikos problemos analizė nėra laikoma „naujiena“; „naujiena“ – tai neatsargi politiko pastaba, klaidingas teiginys, nesusigaudymas. Nenuostabu, kad žurnalistų ir politikų santykiai kartais įtempti, net priešiški.

Vakarų politikai nėra taip lengvai prieinami žiniasklaidai. JAV prezidentai gana retai bendrauja su spauda, nors daugiau negu Grybauskaitė. Per savo kadenciją Obama kas mėnesį surengdavo 1,72 spaudos konferenciją, Bušas jaunesnysis ir Clintonas apie 2, vyresnysis Bušas beveik tris, Reiganas ir Niksonas turėdavo tik vieną spaudos konferenciją kas du mėnesius. Prezidentai nevaikštinėja į autorines laidas. Prezidentai turi savo spaudos atstovus, kurie kasdien surengia spaudos konferenciją ir „kovoja“ su žiniasklaida. „Kovos“ metafora tinka. Žurnalistai neturi tiesioginės prieigos prie prezidento ir kitų aukštų pareigūnų, į jų klausimus atsako atstovai spaudai.

Po Arūno Valinsko įvestų apribojimų reporterių ir fotografų skaičiui Seime, Aušra Maldeikienė straipsnyje „Žurnalistų solidarumas: už ką kovojame, broliai ir sesės?“ pažymėjo, kad apribojimai galėtų būti naudingi, jei priverstų žurnalistus pasitempti ir rašyti rimtesnes analizes, o ne tenkintis nuolatiniu „budėjimu“ ir draugystėmis su parlamentarais. Galėčiau pridurti, kad jie, išskyrus diskusijų laidų vedėjus, neturėtų skirti pirmenybės gauti interviu su politiku.

Nėra lengva būti geru žurnalistu, nebus lengviau ateityje. Politikų priešiškumas ar abejingumas nėra pagrindinė nepasitikėjimo žurnalistais priežastis. Pasak Vaidoto Benušio, jį lemia keturi dalykai: „1. žiniasklaida prarado monopolį, jos įtaka sumenko; 2. kiekybė žiniasklaidoje tapo svarbiau už kokybę; 3. emocija tapo svarbiau už faktus; 4. daug žurnalistų tapo ne objektyviais stebėtojais, o politiniais aktyvistais“. Verta šias pastabas giliau apmąstyti, nes minėtos tendencijos veikiausiai stiprės.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt