Uždaryti

K. Girnius. Nereikia mėgti Landsbergio, bet nedora nepripažinti jo nuopelnų

Vėl svarstoma, ar suteikti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT) pirmininkui Vytautui Landsbergiui prezidento ar valstybės vadovo statusą. Ir vėl priešinamasi. 2012 m. Seimas atmetė tokį ketinimą. 2015 m. pabaigoje Seimas nepritarė siūlymui Landsbergiui suteikti Laisvės premiją, tuo įrodydamas gėdingą smulkmeniškumą. Premija buvo suteikta kitais metais, bet ji buvo netekusi savo vertės, nes buvo paversta smulkių politikų politiniu futbolu. Šį kartą yra didesnė tikimybė, jog Landsbergiui bus suteiktas valstybės vadovo, jei ne prezidento statusas.

Landsbergis yra kontroversiška asmenybė, jis kietai gina savo pozicijas, vengia kompromisų, tyčiojasi iš savo oponentų, neslepia savo paniekos. Suprantama, todėl turi daug priešų, kodėl taip nemėgstamas. Bet populiarumas yra vienas dalykas, istorinis vaidmuo kitas. Akivaizdu, kad joks kitas žmogus tiek neprisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkovojimo. Jis yra vienintelis žmogus, kurį, neklastojant istorijos, galima laikyti antrosios nepriklausomos Lietuvos „tėvu“. Ne jis vienas atkovojo nepriklausomybę, reikšmingu įnašu prisidėjo kiti Sąjūdžio veikėjai, buvę disidentai, ir tie šimtai tūkstančių eilinių lietuvių, kurie savo dalyvavimu Sąjūdžio renginiuose užkirto kelią KGB ir kompartijos pastangoms sužlugdyti veržimąsi į laisvę.

Šiuo atžvilgiu smarkiai klysta R. Žemaitaitis, kuris, įvardijęs kelis žinomus disidentus, teigia, kad „galėjo pasitaikyti ant scenos, bet kuris galėjo būti ir bet kuris galėjo tą pasiekti“. Landsbergis buvo tiesiog nepakeičiamas vadovas. Įsitikinęs, jog Lietuva turi būti laisva, jis siekė šio tikslo be jokių svyravimų, kitaip nei A. Brazauskas, kuris ilgai dar abejojo, ar nepriklausomybė pasiekiama. Landsbergis, kaip ir daugelis Sąjūdžio vadovų, gebėjo bendrauti su žmonėmis, išjudino juos savo kalbomis. Oratorių buvo su kaupu, bet ir labiausiai jaudinančia retorika nekuriama valstybė. Retas vadovas buvo toks ištvermingas, o dar mažiau galėjo pedantiškai įsigilinti į problemas, redaguoti pareiškimo, sutarties ar įstatymo tekstą, tinkamai pasveriant kiekvieną žodį. Gerbiu Terlecką ir Sadūnaitę, bet jie nebūtų gebėję to daryti. Nemažiau vertinu pagrindinį Landsbergio „varžovą“ Sąjūdžio gretose, Romualdą Ozolą, bet jis stokojo deramos politinės nuovokos, kuo gali įsitikinti visi, kurie netingi perskaityti jo kalbas, skaitytas per televiziją 1990 m., kai buvo ministro pirmininko pavaduotojas.

Žemaitaitis pridūrė, kad laisvės iškovojimas „yra visos valstybės pergalė, o ne vieno kažkokio V. Landsbergio“. Landsbergis to nepaneigtų. Antra vertus, ne vien L. Walensa laimėjo laisvę Lenkijai, ne tik V. Havelas Čekoslovakijai, ne tik G. Washingtonas JAV. Bet visi jie su pagrindu tapo tų kovu simboliais, todėl išskirtinai minimi ir gerbiami, nors gal mažiau savo šalyse negu svetimuose kraštuose. Verta pažymėta, kad 2015 m. V. Andriukaitis, priešindamasis Laisvės premijos suteikimui, argumentavo panašiai kaip Žemaitaitis – atseit premiją būtų buvę galima skirti 6000 laisvės kovų dalyvių. Daug kam galima skirti premiją, bet tuo metu buvo svarstoma Landsbergio, o ne jų, kandidatūra.

A. Sysas stengiasi viską nuleisti juokais. „Istorijos nesuklastosi. Jei jis buvo tuo metu Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, tai jis ir buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, o ne prezidentas. Aišku, mes galime pavadinti ir imperatoriumi ką nors.“ Panašiai galvoja R. Karbauskis, bet jis ištraukia sunkiąją artileriją, Konstitucinio teismo (KT) nutartį. 2002 m. KT, svarstydamas pensijos įstatymo pataisas, pabrėžė, kad prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus ir skiriasi nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso. Esą 1990–1992 metais dirbusio AT pirmininko statusas nėra tapatus 1992 metais Konstitucijoje įtvirtinto prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui.

KT sprendimas mažai ko turi bendro su valstybės vadovo statuso suteikimu Landsbergiui. Lietuvos Konstitucija negaliojo kai Landsbergis vadovavo AT, taip pat mūsų valstybei. Jis nebuvo valstybės vadovas, kai buvo išrinktas AT pirmininku, nes tuo metu nebuvo Lietuvos valstybės, tik Lietuvos TSR. Valstybė dar buvo kuriama. Landsbergis, kaip ir kiti AT deputatai, buvo renkami pagal tuo metu galiojančius Sovietų Sąjungos įstatymus, kitaip sovietai nebūtų leidę rinkimams įvykti, tad bent laikinai reikėjo paisyti jų. AT galios ir įgaliojimai buvo kitokie negu Lietuvos Seimo, nes LTSR, kaip ir visos TSRS, valdymo struktūra buvo kita, nebuvo prezidento pareigybės, nes tariamai buvo atsisakyta tokių buržuazinės tvarkos atgyvenų.

Neginčytina, kad Lietuvos Konstitucija suteikia prezidentui ypatingą statusą, bet nesvarstoma, ar reikėtų kurį nors eilinį Seimo pirmininką, pvz., A. Valinską, sutapatinti su prezidentu. Atsakymas į tą klausimą yra aiškus ir nedviprasmiškas. Lietuvos valstybė neprasidėjo su 1992 m. Konstitucija, ne vien jos nuostatomis vertiname praeitį, juolab išsivadavimo laikotarpį, patį sunkiausią ir sudėtingiausią, kai buvo priimami lemtingiausi sprendimai. Ar norime teigti, kad niekas nevadovavo Lietuvai, kadangi AT taisyklės nepripažino valstybės vadovo statuso, kad neįvardijus vadovo statuso, nėra vadovo? Ir kad klydo Vakarų valstybės, taip pat ir Kremlius, laikydami Landsbergį Lietuvos vadovu. Landsbergis vienas neiškovojo nepriklausomybės, bet jis buvo bene visuotinai pripažintas primus inter pares. Gėda ir smulku to nepripažinti.

Landsbergio istorinio vaidmens nepakeis nė kvapo didžiadvasiškumo ir valstybinio mąstymo neturinčių politikų priešiškumas ir mėginimai neigti šį vaidmenį. Bet šitokios nuostatos yra kenksmingos. Bus sunku pasiekti pageidaujamos vienybės bei bendrų sprendimų didėjančių iššūkių, ypač migracijos ir socialinio teisingumo akivaizdoje, jei vis grįžtame prie tų pačių senų ginčų. Ir koks tai pavyzdys jaunimui, kurio patriotizmą neva siekiame ugdyti? Nereikia mėgti Landsbergio, bet nedora nepripažinti jo nuopelnų.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt