Uždaryti
VU TSPMI / Vyto Nevieros nuotrauka

K. Girnius. Ar lietuviai buvo sovietų genocido auka?

Mėnesio pradžioje JTO tyrimo komisija dėl Sirijos pareiškė, kad Islamo valstybė jau trejus metus vykdo genocidą prieš jazidų mažumą Irake. Nurodoma, kad tūkstančiai jazidų vyrų ir berniukų yra dingę be žinios, teroristų grupuotė toliau laiko ir terorizuoja 3000 jazidų moterų ir merginų.

2004 m. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai vienbalsiai priėmė nutarimą, kuriame teigiama, kad Srebrenicos vyrų gyventojų žudymas buvo genocidas. Po trejų metų Tarptautinis Teisingumo Teismas pritarė sprendimui, nurodė, kad apie 25 000 – 30 000 bosnių moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių priverstinis perkėlimas ir vyrų žudymas buvo genocidas.

Skaičiuojama, kad po 1944 metų sovietai per dešimtmetį suėmė ir įkalino beveik 200 tūkst., ištrėmė daugiau nei 100 tūkst. žmonių, nukovė per 20 tūkst. su sovietų okupacija kovojusių partizanų ar jų rėmėjų. Pridėjus lietuvius, kurie nukentėjo per pirmąjį bolševikmetį, galima tvirtinti, kad gal koks dešimtadalis lietuvių tapo sovietų teroro aukomis, gerokai daugiau negu jazidų ar bosnių. Tad kodėl nemažai žinovų nenori laikyti sovietų veiksmus genocidu? Yra gerų ir ne itin gerų priežasčių.

Silpniausias argumentas yra šis: sovietų nusikaltimų įvardinimas genocidu sumenkintų Holokaustų. Šoa išskirtinumas iš tiesų būtų sumenkintas, jei sovietų nusikaltimai prieš lietuvius būtų sutapatinami ir sulyginami su Lietuvos žydų išnaikinimu. Bet paprastai šie įvykiai yra palyginami, o ne sulyginami, nuosekliai pabrėžiant skirtingą jų apimtį, vykdymo būdus, kitus skirtumus. Genocidas prieš lietuvius būtų panašesnis į tą genocidą, kurį pergyveno jazidai ir bosniai. Genocidų yra įvairių, Holokaustas – vienas, bet „mažieji“ genocidai, jeigu mes norime juos tokiais vadinti, vis dėlto yra genocidai. Baimė sutapatinti žydų ir lietuvių likimą priveda prie gal politiškai reikalingų, bet moksliškai absurdiškų sprendimų. Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2012 m. dekrete dėl tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (esu Komisijos narys) rašoma, kad „siekiant nubrėžti takoskyrą tarp nacių okupacinio režimo ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų, sudaromos dvi atskiros ir nepriklausomos pakomisės.“ Bet neįmanoma suprasti, kas vyko per nacių okupaciją, neatsižvelgus į pirmąjį bolševikmetį, kaip ir negalima suprasti pokario metų įvykių, neįvertinus nacių okupacijos.

Esama įvairių, giminingų genocido apibrėžimų, bet plačiausiai paplitusį nustatė 1948 m. JTO konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Konvencija laiko genocidu „veiką, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.“ (Preambulėje rašoma, kad per visą istoriją dėl genocido žmonija patyrė daug nuostolių).

Jei pedantiškai laikomasi šio apibrėžimo, nebuvo vykdomas lietuvių genocidas, nes ne dėl šių priežasčių lietuviai pateko į Stalino taikiklį. Jis neturėjo ypatingos antipatijos lietuviams, arba ne daugiau negu daugeliui tautų, kurios bent kiek priešinosi jo užmačioms. Lietuviams buvo vietos tarybinių tautų „brolijoje“, kol jie buvo paklusnūs, pasiryžę įgyvendinti jo nurodymus, uoliai vykdyti trėmimus ir kitus nusikaltimus prieš savo tautiečius. Ir kiti sovietinių vadovai aukštai vertino Antaną Sniečkų, tą šaunų „internacionalistą“, kuris paprašė Maskvos neleisti lietuviams partizanams grįžti į Lietuvą gyventi. Tarybiniai lietuviai rašytojai buvo raginami lietuvių kalba jam rašyti ditirambus, LTSR mokslų akademijos visuotiniame susirinkime lietuviškai buvo sveikinamas „pažangiausio pasaulyje mokslo genialus kūrėjas ir įkvėpėjas.“ Katalikų bažnyčia buvo persekiojama daugiau negu daugelis religijų, bet ne tiek dėl tikėjimo turinio, kiek dėl to, kad ji atsisakė atsiriboti nuo Vatikano ir smerkti partizanus. Ji buvo persekiojama politiniais sumetimais, kitaip negu jazidai, kuriuos Islamo valstybė laiko klaidatikiais ir atskalūnais.

Gerokai daugiau lietuvių tapo sovietų teroro aukomis negu bosniai serbų. Bet lietuviai niekada nebuvo žudomi kaip buvo žudomi bosniai, kurių apie 8 tūkstančiai buvo sušaudyti per kelias dienas. Nebuvo lietuviškos Katynės. Kartais nurodoma, kad daugelis tremtinių, išskyrus tuos, kurie buvo išvežti 1941 m., liko gyvi ir ilgainiui grižo Lietuvon, jei to norėjo. Tai joks sovietų nuopelnas. Stalinui ir Berijai, Sniečkui ir Gedvilai nerūpėjo jų likimas, nė vienas nebūtų išliejęs nė vienos ašaros, jei daugelis ištremtųjų „liaudies priešų“ būtų mirę.

Lietuviai buvo persekiojami politiniais sumetimais, bet kitaip nei etninės, rasinės ar religinės grupės, politinės grupės nėra minimos JTO konvencijoje. Tai nėra atsitiktinumas. JTO buvo siūloma genocidu laikyti masinius žudymus, grindžiamus religinėmis, rasinėmis, „politinėmis ar bet kokiomis priežastimis.” Sovietai pasipriešino, suvokdami, kad pagal tokį genocido supratimą, būtų galima juos kaltinti genocidu. Sovietai aiškino, kad „politinės ir kitos grupės“ buvo pernelyg sudėtingos apibrėžti, nors jie labai lengvai atpažino, baudė ir trėmė „buožes“.

Dešimtmečio pradžioje Stanfordo universiteto profesorius Normanas Naimarkas aiškino, kad nors yra priežasčių, dėl kurių nenorima pavadinti Stalino nusikaltimų genocidu, kitaip negalima vadinti sisteminių masinių žudynių, kurias sąmoningai planuoja ir vykdo valstybės elitas. Tuo jos skiriasi nuo pogromų, terorizmo ir kitų smurto proveržių. Platesnis genocido supratimas, kuris aprėptų ketinimus naikinti politines ir socialines grupes, išplėstų genocido supratimą, padidintų jo istorinį naudingumą. Genocidas turi būti tyčinis žudymas. Sunku įrodyti, kad Maskva sąmoningai ketino nužudyti tiek daug pabaltijiečių, nors tai nėra neįmanoma. Pasak Naimarko, Estijos teismai, atsižvelgdami į tarptautinių tribunolų precedentus, aiškina, kad ketinimus galima įžvelgti, įvertinus įvykių eiga, aukų skaičių, valdžios veiksmus, nustačius, ar areštai ir trėmimai atitiko tuometinius teisės standartus, ar juos ženklino neapykantos kurstymas, ypatingas baudėjų nuožmumas.

Lietuvoje trėmimai buvo nuožmūs, buvo sudaryti atsarginiai tremiamųjų sąrašai, kad vieniems pasislėpus, jo vietas vagonuose ir „planuose“ užimtų kiti. Neapykanta buvo sąmoningai kurstoma. Antai 1948 m. gegužės 26 d. „Literatūros ir meno“ 20 numeryje, kuris buvo išleistas praėjus keturioms dienoms po masinio 40 000 žmonių trėmimo, žinomi rašytojai be jokių išlygų ragino susidoroti su „priešu“. Nors jie tiesiogiai neminėjo trėmimo ar ištremtųjų, o keikė partizanus „žudikus“, pasisakymų spausdinimo aplinkybės leido visiems suprasti, kad prakeikimai taikomi ir tremtiniams. Juozas Baltušis rašė, kad Lietuva „negali toliau kęsti niekšingųjų šliužų.“ J. Butėnas tvirtino, kad Lietuvos liaudis „reikalauja apsivalyti nuo visų šlykščiųjų parazitų“. Biologinėmis metaforomis pasikliovė ir Vladas Mozūriūnas savo eilėraštyje rašydamas, kad „Jus laimina tokie kaip jūs bedvasiai, sutanomis apvilkti kirminai.“

Sovietai skelbė, kad jie kovojo su nacionalistais, banditais, ir buožėmis, bet peršasi išvada, kad represijų apimtimi, kova su religija, praeities iškreipimu ir klastojimu, inteligentijos perauklėjimu, priverstine kolektyvizacija ir kitomis priemonėmis buvo siekiama sunaikinti arba bent degraduoti lietuvių kultūrą ir tradicinį gyvenimo būdą. Tai labai panašu į genocidą.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt