Uždaryti
VU TSPMI / Emilės Indrašiūtės nuotrauka

A. Jokubaitis. Tauta ir politikų bejėgiškumas

Jokios save gerbiančios valstybės politikai negali savo noru pradėti kalbėti apie tautos ir valstybės nykimą. Net sovietų valdžia kalbėjo apie lietuvių tautos klestėjimą broliškų tarybinių respublikų šeimoje. Tai buvo demagogija. Tačiau demagogija nesibaigė kartu su Sovietų Sąjunga. Šiandien nėra garantijos, kad gudrusis istorijos protas su lietuviais nežaidžia jiems iki galo nesuprantamo žaidimo. Apaštalas Paulius sakė: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ (Rom 7:15). Jeigu politikai nedarytų to, ko nekenčia, nebūtų atotrūkio tarp jų žodžių ir darbų. Jie sako pasiruošę aukoti gyvybę už tėvynę, bet iš tikrųjų nepažįsta net elementaraus dosnumo, sako mylintys laisvę, bet priklauso nuo Mamonos, kuria švietimo reformas, bet žmonių sielose darosi tamsiau, žada sveikatos reformas, bet visi žinome, jog tai stebuklinės pasakos variantas. Politikos iracionalumas yra begalinis. Net nusikaltimus padarę politikai yra racionalios būtybės, nes sugeba rasti protingų priemonių neprotingiems tikslams pasiekti. Ne ką protingesni ir eiliniai piliečiai. Ten, kur jie balsuoja už politikus, iš tikrųjų yra balsavimas už įspūdžius. Demokratija pasiduoda palenkiama į visas puses. Kartais demokratai būna karštais nacionalizmo šalininkais, kartais pasidaro jo kritikais. Viskas priklauso nuo politinių aplinkybių. Dėl demokratijai būdingo nepastovumo neturėtų stebinti, kad tautinės valstybės šalininkai šiandien sau kelia kitus reikalavimus negu prieš šimtą ir daugiau metų. Demokratija ne tik įsitvirtino kartu su tautiniais sąjūdžiais, bet ir gali būti pagrindine juos naikinančia jėga. Lietuvos ateitis priklauso ne nuo demokratijos procedūrų, bet nuo jomis besinaudojančių piliečių. Klydo visi pokomunistinio laikotarpio mąstytojai, kalbėję apie tautos ir demokratijos nesuderinamumą. Jeigu demokratijos sąlygomis nyksta tauta, tai kalti tautiečiai, o ne demokratija. Lietuvių politinis elitas tris pastaruosius dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpinimąsi tauta, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą kaip nenumatytas šalutinis poveikis įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją didesnių veikėjų. Šiandien susiduria dviejų rūšių donkichotai – vieni gyvena nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities utopijomis.

Vokiečių filosofas Güntheris Andersas paliko apmąstymams apie Lietuvos ateitį svarbią biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus visus nustebino pasirodydamas gedulo rūbais. Žmonės jį klausinėjo: „Kas mirė?“ Nojus atsakydavo, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir jį dabar klausinėjančius. Kada jie sunerimę klausdavo apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakydavo „rytoj“, pridurdamas prie šio pasakojimo svarbius žodžius: „Poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja, nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų.“ Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti. Tačiau tai dar ne šio pasakojimo apie žmonijos ateitį pabaiga. Parėjęs namo, Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius ir pasakė: „Padėsiu tau statyti arką, ir gal tai tavo pranašystę padarys klaidingą.“ Pritaikius dabartinei Lietuvai, verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus: (1) kai gyvensime po tautos, nebus kam apraudoti tautos, (2) reikia rimtai mąstyti apie ateitį be mūsų, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą. Emigracija iš Lietuvos įgavo ne įprastinio socialinio reiškinio, bet politinio tvano pavidalą. Niekas nežino skaičiaus, kurį pasiekus bus pasakyta, jog tai ne dėsningumas, bet katastrofa.

Jeigu mokslininkai ir statistikos departamentai surinktų duomenis apie galimą Lietuvos išnykimą, tai netaptų gyvenimo pagrindu, nes tuo neįmanoma patikėti. Mokslininkai kalba apie globalinį klimato atšilimą, tačiau kol kas niekas nestato arkos, bet tik diskutuoja apie mokslininkų prognozių nepatikimumą. Skaičiai negali kalbėti apie artėjančią katastrofą, kurios žmonės dar niekada nepatyrė. Net pateikus pakankamai duomenų, žmonės netiki tuo, ką mato. Jie mano, kad, kol jie dar gyvi, niekas neturi teisės kalbėti apie tautos pabaigą. Tai moralinių įsitikinimų, o ne empirinių duomenų analizės reikalas. Jeigu dabartiniai Lietuvos politikai imtų įrodinėti žiną tautos ateitį, jais nebūtų galima tikėti, nes niekas nežino ateities. Nėra ateities mokslo ir patikimų garantijų, kad nedarome kažko, ko neturėtume daryti. Taip reikia mąstyti ne todėl, jog lietuvių politikai yra blogesni už kitų tautų politikus. Reikalas kitas – ne ranka per silpna, bet ginklas per sunkus. Kaip mokslininkai negali apsaugoti nuo jų sukurtų ginklų nešamų katastrofų, taip ir politikai nėra apsaugoti nuo jų pačių ribotumo. Jie yra ne tik iškylančių problemų sprendėjai, bet ir jų kūrėjai. Dabartinės Lietuvos problemos gali būti išspręstos tik atsibudus suverenui, ir tai jau tautos, o ne politikų reikalas.

Samprotavimus apie tai, kad politikai negali pastebėti artėjančios katastrofos, reikia pradėti nuo jų kaip politikų atsiradimo istorijos. Demokratinės visuomenės piliečiai politikais tampa per rinkimais vadinamą loteriją. Demokratiniai rinkimai nustojo būti rimta piliečių atstovų atranka ir tapo panašūs į karnavalą bei burtų mėtymą. Pagal atstovaujamosios demokratijos idėją, turi būti išrinkti geriausieji, tačiau to dažniausiai neatsitinka, nes į valdžią ateina jos išbandymų nepatyrę žmonės. Pergalė rinkimuose negali padaryti autoritetu, nes viskas priešingai – rinkimai tik patvirtina autoritetus. Dabartinės Lietuvos piliečiai žino, kad kiekvienas turi teisę sėsti prie valstybės vairo. Todėl valstybė tapo tik viena iš tarnybų, šalia komunalinės ir priešgaisrinės. Parlamentarai leidžia įstatymus, ministrai juos vykdo, mokytojai moko vaikus, gydytojai gydo pacientus, tačiau niekas nemato tautos ir valstybės gyvenimo visumos. Net jeigu vadovaujantis funkcinio mąstymo logika būtų įsteigtas „Lietuvos tautos ir valstybės išnykimo rizikos departamentas“, pastarasis nematytų visumos, nes būtų tik departamentas. Politikai neranda pagrindo rimtoms kalboms apie Lietuvos tautos ir valstybės ateitį. Vieniems atrodo, kad ateitis turi priklausyti tautai, o kiti savo viltis sieja su liaudimi. Du šimtus metų trunkantis tautininkų ir liaudininkų ginčas nėra lengvai išsprendžiamas ginčas. Savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga yra ne tik šio ginčo sprendimas, bet ir jo skatinimas. Liaudininkų noras pajungti ir pažeminti tautininkus ir analogiškas tautininkų noras pajungti ir pažeminti liaudininkus baigėsi sovietų ir nacių socializmais. Kol kas nepavyko rasti pusiausvyros tarp tautos ir liaudies. Lietuviai kenčia nuo griežto kalbinio tautos ir liaudies terminų atskyrimo. Lietuviškai pradėjus keikti tautą, nacionalizmas gali būti keikiamas, užmirštant apie jo ryšį su liaudimi. Dėl skirtingų tautos ir liaudies terminų lietuviai negali naudotis volk arba people dviprasmybe. Sovietmečiu rusišką narod lietuvių patriotai perskaitydavo kaip tautą, dabar mielesnė liaudis.

Mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri kaip į vieną iš daugelio asmeninio gyvenimo pasirinkimų šalia specialybės, pomėgio, gyvenamosios vietos ir automobilio. Mokytojai moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet per visų įsitraukimą į darbus gali visiškai sunykti bendrumo dvasia, kuri šiandien jau net nevadinama dvasia, bet moksliškai apibūdinama kaip „tapatumas“. Lietuvių kultūrinis ir politinis tapatumas šiandien yra asmeninio skonio reikalas, kaip apsilankymas teatre ar muziejuje. Tai, kas ankstesniais laikais buvo suvokiama kaip duotybė, šiandien tapo asmeninio pasirinkimo reikalu. Tautos solidarumas yra keistas dalykas, nes jo neįmanoma paaiškinti kaip individų susitarimo. Solidarumas pirmiau yra faktas, t. y. jį turime arba neturime, ir tik po to gali būti aiškinamas kaip pareiga, jausmas ar tauta. Galima sakyti, kad ne lietuviai valdo savo solidarumą, bet solidarumas valdo juos. Lietuva nėra mokslininkų, teisininkų, ekonomistų ir politikų kūrinys, bet atsirado kaip už juos didesnio būtinumo dalis. Tautai reikia universitetų, aukšto bendrojo vidaus produkto, aukštųjų technologijų ir net tam tikrų meno formų, tačiau jų neįmanoma pagaminti kaip automobilio. Šiais visuotinio projektų rašymo laikais solidarumas nėra projektas. Modernioji Lietuva atsirado kaip tikėjimas. Sunku iki galo suprasti, kaip žemo luomo, menko išsilavinimo, šiurkštaus charakterio ir net gramatikos neturinčios kalbos žmonės sugebėjo tapti tauta. Kai politikai kalba apie tautos ateitį, jie mato tik pagerintą dabartį, tačiau ateitis nėra tik pagerinta dabartis. Ji kaip Anderso aprašytoje biblinio siužeto parabolėje reikalauja gedėti dėl dabarties. Ne todėl, kad būtume pesimistai ir netikėtume ateitimi, bet todėl, kad ateitis mums nepriklauso. Dauguma lietuvių išpažįstamų religijų moko galvoti apie žmogaus gyvenimą po mirties.

Jeigu Lietuvos solidarumą būtų galima suvesti tik į teisingumą, lygybę ir socialinę gerovę, tai ji taptų nereikalinga. Visus šiuos dalykus galima užtikrinti kaimyninėje valstybėje, kur nors Latvijoje, Lenkijoje arba dar Europos Sąjungos nare buvusioje Didžiojoje Britanijoje. Politikų ir politikos mokslininkų surinkti empiriniai duomenys gali rodyti valstybės augimą, tačiau tuo pat metu gali vykti tikra tautinio solidarumo ryšių erozija. Vien todėl, kad dvasios erozija skiriasi nuo cheminės erozijos. Ten, kur dingsta kasdieniais veiksmais įtvirtinamas tautinis solidarumas, galima rengti daugybę bendrų renginių, tačiau jie jau nebekuria solidarumo. Dabartinis lietuvių požiūris į šeimą rodo požiūrį į tautos ateitį. Šiandien jau net Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjams neaišku, kas yra šeima. Tai, ką Konstitucinis Teismas pasakė apie šeimą, gali būti pasakyta apie tautą ir valstybę. Padarykime eksperimentą. Vietoj Konstitucinio Teismo nutarime esančio žodžio „šeima“ įrašykime „tauta“. Iš to išeina teiginys: „Tautos samprata grindžiama jos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei valstybės sampratai esminės reikšmės neturi.“ Labiausiai stebina paskutinis nutarimo sakinys apie turinio ir formos santykį. Atrodo, kad lietuvių gyvenimas šiandien turi turinį, bet neturi formos. Tai dabartinių šalies problemų pagrindas. Įsigalėjo klaidinga tautos turinio ir formos samprata.

Konstitucinio Teismo nutarimas rodo, kad šiais save pažangiais suvokiančiais laikais pradėjome užmiršti elementarius dalykus. Polemizuojant su teisininkais norisi priminti, kad moralė, politika ir teisė prasideda nuo formalių mandagumo taisyklių. Kitais žodžiais, Lietuva, kaip ir bet kuri kita tauta bei valstybė, prasideda nuo į vaikų lūpas įspraustų žodžių „ačiū“, „prašau“ ir „atsiprašau“. Vaikai neturi gilaus moralės supratimo, tačiau verčiami išmokti formalias mandagumo taisykles, kurios yra tik vienas iš elgesio formalizmo pavyzdžių. Mandagumo taisyklės verčia pamėgdžioti gero elgesio formą, ir tik šis formos pamėgdžiojimas atveria kelią giliau suprasti moralę. Turinys nesiskiria nuo formos, bet sudaro vientisą visumą. Mandagumo taisyklės vaikus įveda į ritualo, ceremonijos, protokolo ir politikos pasaulį. Valstybė, kaip ir bet kuris kitas žmogaus kūrinys, prasideda nuo formos. Šalia gimtosios kalbos, mandagumo taisyklės yra pirmas ir galbūt net pats svarbiausias, žmogaus žingsnis į moralės, teisės ir politikos pasaulį. Tauta ir valstybė prasideda nuo vaikų tapatinimosi su suaugusiųjų „geru“ ir „gražiu“ pripažįstamu elgesiu. Jaunimas nemėgsta mandagumo, nes jam nepatinka formalus elgesys, ir jauni žmonės dabar kartu būna tik tol, kol trunka jausmai. Tačiau valstybė neįmanoma be formos pajautimo. Politika prasideda nuo tėvų reikalavimo netriukšmauti, nemeluoti, nepertraukti ir nesikeikti. Iš primityvių elgesio taisyklių susiformuoja valstybės tapatumas. Bandymas iš elgesio pašalinti formą tolygus siekiui pašalinti žmogiškumą. Apie tai net nepatogu priminti, tačiau atrodo, kad artėja paprastų dalykų prisiminimo metas. Paprasti kaimo žmonės panašiais atvejais sakydavo, kad iš didelio rašto pradedame išeiti iš krašto.

Valstybė prasideda nuo formos suvokimo, todėl aiškiai skiriame demokratiją ir diktatūrą, respubliką ir imperiją, Lietuvos Respubliką ir Lenkijos Respubliką. Ištikimybė yra viena svarbiausių dorybių, be kurios neįmanomos kitos dorybės. Be ištikimybės teisingumui neįmanoma būti teisingam, o puikybė visada reiškia neištikimybę nuolankumui. Lietuvos valstybės ateičiai taip pat pirmiausia reikia ištikimybės. Tai reiškia ne ištikimybę valdžiai ar istorijos vadovėlio tekstams, bet asmeninį įsipareigojimą tautos nepalikti pačiomis blogiausioms aplinkybėmis. Dabartinis politinis mąstymas orientuotas į ateitį, ir tai nėra geras ženklas ištikimybei, kuri orientuota į praeitį. Ištikimybei reikia pirmiau jos esančios priesaikos ir pasižadėjimo. Gėdingiausi praeito amžiaus nusikaltimai padaryti vardan ateities. Nors ištikimybė nėra savaiminis gėris ir nesunkiai gali atsidurti blogio tarnyboje, be jos neįmanoma tautos ir valstybės ateitis. Šiuolaikiniam žmogui sunku būti ištikimam, nes jis nuo pirmos klasės pratinamas prie mokslinės pasaulio sampratos – su jos požiūrio hipotetiškumu, reliatyvumu ir vertybiniu neutralumu. Tautinei valstybei reikia vidurio kelio tarp mokslo ir tikėjimo. Patriotizmas paremtas ne tik pažinimu, bet ir atmintimi bei ištikimybe. Ten, kur į tautą žiūrima tik kaip į pažinimo objektą, dingsta jos moralinės prasmės suvokimas. Tauta ir valstybė išlieka tik patriotizmą pripažinus dorybe. Žinant dabartinę lietuvių moralinės savivokos būklę, kai nė vienas universitetas neturi moralės filosofijos katedros ir Bažnyčia vienintelė nuosekliai bando formuoti moralinę savivoką, o visos kitos tradicijos užsiėmusios jos kritika, nėra pagrindo dideliam optimizmui dėl Lietuvos ateities. Politikai šiame svarbiame darbe negali nuveikti ką nors reikšmingesnio, nes to neleidžia politika. Dabartinė Lietuvos valstybė yra stato neutrale e agnostico. Dėl politinio teisingumo valstybė nesikiša į piliečių moralinius, religinius ir filosofinius ginčus. Dabartinė Lietuvos valstybė bijo žodžių, nes tai dvasios bruožas. Žodžius valstybei turi suteikti politikai, tačiau jie bijo savo žodžio, nes turi atstovauti juos išrinkusių piliečių žodžiams. Tai neregėtu mastu įtvirtina technokratinį mąstymą, kuris tautinę valstybę pakerta iš pašaknių, nes ji kaip nei viena kita valstybės forma išaugo iš kultūros ir tautinės dvasios. Teoriškai valstybė gali būti aiškinama kaip mechanizmas, tačiau tada iškyla klausimas apie politikos prasmę. Anderso parabolės Nojus kalbėjo apie tautą, o ne politinį mechanizmą. Nereikia budinti nepadoraus ir visiems atgrasaus nacionalizmo, tačiau reikia prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt