Uždaryti

A. Jokubaitis: emigracija iš Lietuvos įgavo ne socialinio reiškinio, bet politinio tvano pavidalą

Dabartinės Lietuvos problemos gali būti išspręstos tik atsibudus suverenui, ir tai jau tautos, o ne politikų reikalas, teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, filosofas ir politologas Alvydas Jokubaitis.

„Jokios save gerbiančios valstybės politikai negali savo noru pradėti kalbėti apie tautos ir valstybės nykimą, net sovietų valdžia kalbėjo apie „lietuvių tautos klestėjimą broliškų tarybinių respublikų šeimoje“. Tai buvo demagogija, tačiau demagogija nesibaigė kartu su Sovietų sąjunga. Šiandien nėra garantijos, kad gudrus istorijos protas su lietuviais nežaidžia jiems iki galo nesuprantamo žaidimo“, – savo pranešime per konferenciją Seime „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“ kalbėjo A. Jokubaitis.

Cituodamas apaštalo Pauliaus žodžius -„aš net neišmanau ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“, filosofas teigė, kad jeigu politikai nedarytų to, ko nekenčia, jiems nereikėtų gyventi žodžių ir darbų atitrūkimu.

„Jie sako pasiruošę aukoti gyvybę už tėvynę, bet iš tikrųjų nepažįsta net elementaraus dosnumo. Sako mylintys laisvę, bet priklauso nuo Mamonos. Kuria švietimo reformas, bet žmonių sielose darosi tamsiau. Žada sveikatos reformas, bet visi žinome, jog tai stebuklinės pasakos variantas“, – teigė A. Jakubaitis.

Pasak filosofo, politikos iracionalumas yra begalinis – net nusikaltimus padarę politikai yra racionalios būtybės, nes sugeba rasti protingas priemones neprotingiems tikslams pasiekti.

„Ne ką protingesni ir eiliniai piliečiai, ten kur jie balsuoja už politikus, iš tikrųjų yra balsavimas už įspūdžius. Demokratija pasiduoda palenkiama į visas puses. Kartais demokratai būna karštais nacionalizmo šalininkais, kartais pasidaro jo kritikais. Viskas priklauso nuo politinių aplinkybių“ – sakė A. Jokubaitis.

Filosofas aiškino, kad dėl demokratijai būdingo nepastovumo neturėtų stebinti, kad tautinės valstybės šalininkai šiandien sau kelia kitus reikalavimus negu prieš šimtą ir daugiau metų – demokratija ne tik įsitvirtino kartu su tautiniais sąjūdžiais, bet ir gali būti pagrindinė juos naikinančia jėga.

„Lietuvos ateitis priklauso ne nuo demokratijos procedūrų, bet nuo jomis besinaudojančių piliečių. Klydo visi pokomunistinio laikotarpio mąstytojai, kalbėję apie tautos ir demokratijos nesuderinamumą. Jeigu demokratijos sąlygomis nyksta tauta, tai kalti tautiečiai, o ne demokratija. Lietuvių politinis elitas paskutinius tris dešimtmečius vengė rimtai kalbėti apie tautą“, – konstatavo A. Jokubaitis.

Pasak filosofo, integracija į Europos Sąjungą (ES), kaip nenumatytą šalutinį poveikį, įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją didesnių veikėjų.

„Šiandien susiduria dviejų rūšių Donkichotai – vieni gyvena nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities utopijomis“, – sakė A. Jokubaitis.

Emigraciją prilygina tvanui

Siekiant apmąstyti Lietuvos ateitį pranešėjas siūlė pasitelkti vokiečių filosofo Guentgerio Anderso pasiūlytą biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus nustebino pasirodydamas gedulo rūbais, žmonės jį klausinėjo, kas mirė, ir Nojus atsakydavo, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir jį dabar klausinėjančius.

Kada jie sunerimę klausdavo apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakydavo: „rytoj“, pridurdamas, anot filosofo, šiam pasakojimui svarbius žodžius, „poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja, nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų“. Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti.

Parėjęs namo Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius ir pasakė: „padėsiu tau statyti arką, ir gal tai tavo pranašystę padarys klaidingą“.

„Pritaikius dabartinei Lietuvai verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus – kai gyvensime po tautos, nebus kam apraudoti tautos. Ir antra, reikia rimtai mąstyti apie ateitį be mūsų, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą. Emigracija iš Lietuvos įgavo ne įprastinio socialinio reiškinio, bet politinio tvano pavidalą. Niekas nežino skaičiaus, kurį pasiekus bus pasakyta, jog tai ne dėsningumas, bet katastrofa“, – kalbėjo A. Jokubaitis.

Pasak filosofo, taip reikia mąstyti ne todėl, kad lietuvių politikai yra blogesni už kitų tautų politikus.

„Reikalas kitas – ne ranka per silpna, bet ginklas per sunkus. Kaip mokslininkai negali apsaugoti nuo jų sukurtų ginklų nešamų katastrofų, taip politikai nėra apsaugoti nuo jų pačių ribotumo . Jie yra ne tik iškylančių problemų sprendėjai, bet ir jų kūrėjai. Dabartinės Lietuvos problemos gali būti išspręstos tik atsibudus suverenui, ir tai – jau tautos, o ne politikų reikalas“, – teigė A. Jokubaitis.

Pergalė rinkimuose negali padaryti autoriteto

Samprotavimus apie tai, kad politikai negali pastebėti artėjančios katastrofos, pasak filosofo, reikia pradėti nuo jų, kaip politikų, atsiradimo istorijos.

„Demokratinės visuomenės piliečiai politikais tampa per rinkimais vadinamą loteriją. Demokratiniai rinkimai nustojo būti rimta piliečių atstovų atranka ir tapo panašūs į karnavalą ir burtų metimą. Pagal atstovaujamosios demokratijos idėją turi būti išrinkti geriausi, tačiau to dažniausiai neatsitinka, nes į valdžią ateina jos išbandymų nepatyrę žmonės“, – kalbėjo A. Jokubaitis.

Filosofas pažymėjo, kad pergalė rinkimuose negali padaryti autoriteto, nes viskas – priešingai, rinkimai tik patvirtina autoritetus.

„Dabartinės Lietuvos piliečiai žino, kad kiekvienas turi teisę sėsti prie valstybės vairo, todėl valstybė tapo viena iš tarnybų – šalia komunalinės ir priešgaisrinės. Parlamentarai leidžia įstatymus, ministrai juos vykdo, mokytojai moko vaikus, gydytojai gydo pacientus, tačiau niekas nemato tautos ir valstybės gyvenimo visumos. Net, jeigu vadovaujantis funkcinio mąstymo logika būtų įsteigtas Lietuvos tautos ir valstybės išnykimo rizikos departamentas, pastarasis nematytų visumos, nes būtų tik departamentas“, – teigė A. Jokubaitis.

Pasak filosofo, politikai neranda pagrindo rimtoms kalboms apie Lietuvos tautos ir valstybės ateitį – vieniems atrodo, kad ateitis turi priklausyti tautai, o kiti savo viltis sieja su liaudimi.

„Du šimtus metų trunkantis tautininkų ir liaudininkų ginčas nėra lengvai išsprendžiamas. Savo dabartiniu pavidalu ES yra ne tik šio ginčo sprendimas, bet ir jo skatinimas. Liaudininkų noras pajungti ir pažeminti tautininkus, ir analogiškas tautininkų noras pajungti ir pažeminti liaudininkus, baigėsi sovietų ir nacių socializmais. Kol kas nepavyko rasti pusiausvyros tarp tautos ir liaudies“, – konstatavo A. Jokubaitis.

Filosofo vertinimu, mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri, kaip vieną iš daugelio asmeninio gyvenimo pasirinkimų, šalia specialybės, pomėgio, gyvenamosios vietos ir automobilio.

„Mokytojai moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet per visų įsitraukimą į darbus gali visiškai sunykti bendrumo dvasia, kuri šiandien jau net nevadinama dvasia, bet moksliškai apibūdinama, kaip tapatumas. Lietuvių kultūrinis ir polinis tapatumas šiandien yra asmeninio skonio reikalas, kaip apsilankymas teatre ar muziejuje“, – kalbėjo A. Jokubaitis.

Pasak filosofo, tautos solidarumas yra keistas dalykas, nes jo neįmanoma paaiškinti, kaip individų susitarimo.

„Solidarumas pirmiau yra faktas, tai yra jį turime arba neturime, ir tik po to gali būti aiškinamas kaip pareiga, jausmas ar tauta. Galima sakyti, kad ne lietuviai valdo savo solidarumą, bet solidarumas valdo juos“, – teigė A. Jokubaitis.

Tautos ateitį aiškina per požiūrį į šeimą

Pasak filosofo, dabartinis lietuvių požiūris į šeimą rodo požiūrį į tautos ateitį.

„Šiandien jau net Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) teisėjams neaišku, kas yra šeima. Tai, ką KT pasakė apie šeimą gali būti pasakyta apie tautą ir valstybę“, – teigė A. Jokubaitis.

Filosofas pasiūlė padaryti eksperimentą – vietoj KT nutarime esančio žodžio „šeima“ įrašyti „tauta“. Gaunasi toks teiginys: „tautos samprata, grindžiama jos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Tai yra santykių turiniu. O šių santykių išraiškos forma konstitucinei valstybės sampratai esminės reikšmės neturi“.

„Labiausiai stebina paskutinis nutarimo sakinys apie turinio ir formos santykį, atrodo, kad lietuvių gyvenimas šiandien turi turinį, bet neturi formos. Tai dabartinių šalies problemų pagrindas. Įsigalėjo klaidinga tautos turinio ir formos samprata“, – sakė A. Jokubaitis.

Pasak filosofo, valstybė, kaip ir bet kuris kitas žmogaus kūrinys, prasideda nuo formos, šalia gimtosios kalbos mandagumo taisyklės yra pirmas ir galbūt net pats svarbiausias žingsnis į moralės, teisės ir politikos pasaulį.

„Tauta ir valstybė prasideda nuo vaikų tapatinimosi su suaugusiųjų geru ir gražiu pripažįstamu elgesiu. (…) Politika prasideda nuo tėvų reikalavimo netriukšmauti, nemeluoti, nepertraukti, nesikeikti. Iš primityvių elgesio taisyklių susiformuoja valstybės tapatumas. Bandymas iš elgesio pašalinti formą tolygus siekiui pašalinti žmogiškumą. Apie tai net nepatogu priminti, bet atrodo, kad artėja paprastų dalykų prisiminimo metas“, – sakė A. Jokubaitis.

Pasak filosofo, ištikimybė yra viena svarbiausių dorybių, be kurios neįmanomos kitos dorybės.

„Be ištikimybės teisingumui neįmanoma būti teisingam. O puikybė reiškia neištikimybę nuolankumui. Lietuvos valstybės ateitis taip pat pirmiausia reikalauja ištikimybės. Tai reiškia ne ištikimybę valdžiai ar istorijos vadovėlių tekstams, bet asmeninį įsipareigojimą tautos nepalikti pačiomis blogiausiomis aplinkybėmis“, – kalbėjo A. Jokubaitis.

Filosofo vertinimu, nėra geras ženklas ištikimybei tai, kad dabartinis politinis mąstymas yra orientuotas į ateitį.

„Ištikimybei reikia pirmiau jos esančios priesaikos ir pasižadėjimo. Gėdingiausi praeito amžiaus nusikaltimai padaryti vardan ateities. (…) Šiuolaikiniam žmogui sunku būti ištikimam, nes jis nuo pirmos klasės pratinamas prie mokslinės pasaulio sampratos, su jos požiūrio hipotetiškumu, realityvumu ir vertybiniu neutralumu. Tautinė valstybė reikalauja vidurio kelio tarp mokslo ir tikėjimo“, – teigė A. Jokubaitis.

Pasak filosofo, patriotizmas yra paremtas ne tik pažinimu, bet ir atmintimi bei ištikimybe – ten, kur į tautą žiūrima tik kaip į pažinimo objektą dingsta jos moralinės prasmės suvokimas.

„Tauta ir valstybė išlieka tik patriotizmą pripažinus dorybe. Žinant dabartinę lietuvių moralinės savivokos būklę, kai nei vienas universitetas neturi moralės filosofijos katedros ir bažnyčia vienintelė nuosekliai bando formuoti moralinę savivoką, o visos kitos tradicijos yra užsiėmusios jos kritika, nėra pagrindo dideliam optimizmui dėl Lietuvos ateities“, – teigė A. Jokubaitis.

Pasak jo, politikai šiame svarbiame darbe negali nuveikti ką nors reikšmingesnio, nes to neleidžia politika. Dabartinė Lietuvos valstybė, pasak filosofo, yra neutrali ir agnostiška, vardan politinio teisingumo valstybė nesikiša į piliečių moralinius, religinius ir filosofinius ginčus.

„Dabartinė Lietuvos valstybė bijo žodžių, nes tai dvasios bruožas. Žodžius valstybei turi suteikti politikai, tačiau jie bijo savo žodžių, nes turi atstovauti juos išrinkusių piliečių žodžius. Tai neregėtu mastu įtvirtina technokratinį mastymą, kuris tautinę valstybę pakerta iš pašaknų, nes ji, kaip ne viena kita valstybės forma, išaugo iš kultūros ir tautinės dvasios. Nereikia budinti nepadoraus ir visiems atgrasaus nacionalizmo, tačiau reikia prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti už valdžios pinigus“, – kalbėjo A. Jakubaitis.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.