Uždaryti
2020-07-04 14:52:20
2020-06-01 00:00:00
Gegužės 21 d. prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/magistrasinfo
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Ieva Koreivaitė. Qasem Soleimani nužudymas: kas jis, kodėl jis ir kas toliau?

Po pastarųjų įvykių Irake, kurie sutraukė viso pasaulio susidomėjimą, politikos apžvalgininkas britas Mehdi Hassan priminė 2015 metų tuometinio dar tik kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo radijo interviu su Hugh Hewitt, kuomet Trumpas paklaustas, ką galvoja apie generolą Qasem Soleimani, jo nežinojo, taip pat nežinojo ir Quds pajėgų, supainiojo su kurdais (Quds ir Kurds – panaši fonetika) ir išreiškė apgailestavimą, kad su šia etnine grupe prastai elgiamasi. Soleimani nužudymas neabejotinai praplėtė daugelio akiratį apie Iraną ir jo karinę strategiją Vidurio Rytuose. Įdomu tai, kad per šį įvykį galima pamatyti visą spektrą interesų, įtakos linijų ir baimių, išgyvenamų Vidurio Rytuose.

Kaip iraniečiai ir pasaulis vertina Qasem Soleimani nužudymą?

Šių dienų vaizdo reportažuose iš Irano galima matyti minias juodai vilkinčių žmonių, kurie dalyvauja oficialiose trijų dienų gedulo ceremonijose. Dėl Soleimani praeities įvaizdžio Irane galima ginčytis, bet po 2014-2015 m. situacija keitėsi. Didelės dalies Irano visuomenės jis laikomas didvyriu, nes jo vesta karinė kampanija prieš ISIS (Islamo valstybės organizaciją) Irake ir Sirijoje sulaikė sunitų džihadistų agresiją prieš šyitinį Iraną ir apsaugojo Irano šyitams svarbias piligrimines vietas Irako centrinėje dalyje.

Neabejotinai, JAV drono ataka prieš Suleimani pažeidė nacionalistinius iraniečių jausmus. Irano prezidentas pavadino JAV kriminaliniu nusikaltėliu ir kvietė Vidurio Rytų tautas sukilti prieš JAV priekabiavimą (ang. bullying). Teherano penktadienio pamaldų vedėjas ajatola Ahmad Khatami pasakė, kad pagaliau atėjo laikas išvalyti regioną nuo JAV dalyvavimo. Socialinių tinklų pro-režiminių internautų paskyrose pasirodė Franz Ferdinand nuotraukų, lyginančių I ir galimai III pasaulinio karo pradžios aplinkybes.

Kitokio tipo Soleimani nužudymo neigiamo vertinimo priežastį įvardijo Irano išeivijos JAV žurnalistė Negar Mortazavi. Twitter paskyroje ji rašė, jog Irano reformistai (t.y. nuosaikiosios Irano jėgos) nuogąstauja, jog Soleimani nužudymas sustiprins Irano konservatorius, toliau saugumizuos Irano politinę aplinką ir skatins militaristinį mąstymą. Anot jos, tai pažeidžia demokratinį procesą Irane. Iš esmės, tai dažnai pasikartojantis liberalistinis diskursas, kurį palaikė ir JAV prezidentas Barackas Obama. Jo nuomone, mažiau spaudžiamame, atviresniame Irane yra daugiau galimybių susiformuoti pilietinei visuomenei ir Iranas neišvengiamai politiškai normalizuotųsi. Tokį požiūrį reprezentavo ir Obamos inicijuotas branduolinis susitarimas su Iranu. Tad kardinaliai priešinga Trumpo politika matoma kaip tolimesnės Irano radikalizacijos prielaida.

Brighton universiteto profesorius Kamran Matin minėtą Mortazavi nuomonę pavadino savęs apgaudinėjimu arba pigia Irano Islamo Respublikos propaganda. Matin nuomone, spaudimas Iranui ilgainiui pasiteisins: Irano režimas sieks išlikti bet kokia kaina, stipriai spaudžiamas jis gali nusilenkti JAV vien dėl šio tikslo. Tai Trumpo pozicija, kurios efektyvumu, mano pačios suvokimu, galima abejoti. Žmogaus teisių lygmenyje Matin savo teigiamą vertinimą argumentavo tuo, kad Soleimani buvo vienas tų, kurie savo charizma užkurdavo Irano entuziazmą drastiškai susidoroti su protestais ir stipriai laikyti visuomenės varžtus. Soleimani stovėjo už lapkričio viduryje įvykusio kruvino susidorojimo su protestais dėl pakilusių benzino kainų (taip pat galima prisiminti 1999 m., kuomet valdant prezidentui Khatami ir prasidėjus studentų maištams Teherane, Soleimani buvo vienas iš pasirašiusiųjų laišką, kuriuo kariuomenė įspėjo prezidentą, kad, jei jis nenumalšins maištų, tai padarys kariuomenė. Jie taip pat grasino pašalinti ir šalies prezidentą). Tiesa, du Lietuvoje gyvenantys iraniečiai gerokai susipešė Facebooke, nes vienas iš jų Soleimanį vadino vaikų žudiku, o kitas matė didvyrį.

Koks Irako, ES ir Rusijos požiūris į JAV ataką?

Kadangi Soleimani sprogdinimas įvyko Irake ir aukšti Irako politikai bei dvasiniai vadovai tai traktavo kaip Irako suvereniteto pažeidimą, pranešama apie parlamentines sesijas bei aukšto lygio pasitarimus, kuriuose bus sprendžiama apie JAV pajėgų buvimą Irako teritorijoje (šiuo metu Irake yra dislokuota apie 5 tūkst. karių). Irako premjeras Adel Abdul-Mahdi pastebėjo, kad JAV buvimas Irake yra apribotas Irako pajėgų paruošimu vykdyti antiteroristines operacijas ir JAV, pasikėsindama į Soleimani, peržengė savo misijos Irake įgaliojimus.

Su Iranu susijęs Irako šyitų vienas iš įtakingiausių dvasininkų Muqtada al-Sadr nužudymą apibūdino dramatiškiau, kaip pasikėsinimą į džihadą Irake prieš sunitų radikalus, kaip smūgį opozicijai (suprask, priespaudinėms jėgoms pasaulyje) ir revoliucinei valstybės dvasiai ir t.t. Na ir, aišku, pasipiktinimą sekė pažadai iš skirtingų militaristinių grupių (šiuo atveju, Al-Nujaba judėjimo Irake) liūdesį dėl Soleimani mirties paversti “entuziazmu, pykčiu ir revoliucija”.

Neabejotinai, tokia nuomonė Irake nėra vieninga. Iki šiol vykstančių protestų metu irakiečiai protestuoja prieš Irano įtaką Irako vyriausybei, tad toks JAV veiksmas sustiprino jei ne jų pozicijas (tikėtina, kad Irako valdžia turės rinktis tarp JAV ir Irano įtakos šalyje ir daug šansų, kad pasirinks Iraną. Be to, jei protestai atsinaujins, jie vyks stipriau autoritariniame kontekste), tai bent entuziazmą.

Neigiamą požiūrį į JAV ataką išreiškė Europos Sąjunga. Krizė Vidurio Rytuose ES reiškia pabėgėlių bangas ir dar didesnę priklausomybę nuo pabėgėlius į ES grasinančio paleisti Turkijos prezidento Erdogano. Rusijos pozicija taip pat buvo agresyvi. Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova Facebooke parašė, kad toks JAV veiksmas tik sukels įtampą regione ir tai paveiks milijonų žmonių gyvenimus. Taip pat ji kvestionavo JAV veiksmo legalumą (beje, šis klausimas aptariamas ir JAV institucijose). Kaip žinia, Rusija po trijų dešimtmečių pertraukos grįžta į Vidurio Rytų žaidimą ir tai daro būtent per koaliciją su Iranu, Sirija ir kitomis su Iranu susijusiomis valstybėmis.

Nužudymo rytą susirašiau žinutėmis su vienu pažįstamu profesoriumi iš Teherano universiteto ir jis nustebino savo spėjimu, kad amerikiečiai greičiausiai suklydo, ir tiesog bandydami nukauti Irako militaristinių grupių vadus, kurie gerokai erzina ne vien amerikiečius, bet ir pačius irakiečius, užsirovė ant Soleimani. Tiesa, Trumpo tweet’as tik su JAV vėliava, kabėjęs pusę dienos, neatrodė, kaip aiškios pozicijos pristatymas. Po pietų pozicija buvo formuluojama, bet tai neįvyko iškart. Kiek žinau, tai buvo pirmas kartas, kai JAV išdrįso nusitaikyti į tokio aukšto rango Irano oficialų asmenį. Tikėtina, kad šį kartą Trumpas žinojo ir Quds pajėgas, ir ką daro. CBS News reporterio nacionalinio saugumo klausimais David Martin teigimu, Soleimani nužudymas buvo suplanuotas gerokai prieš JAV ambasados Irake apgultį.

Kas yra Quds pajėgos ir kas buvo generolas Soleimani?

Nors humanizuoti teroristine veikla kaltinamus asmenis (Quds pajėgas, kurioms vadovavo Soleimani, balandį JAV pavadino teroristine organizacija) yra neįprasta, Qassem Soleimani po jo nužudymo pasaulio spaudoje buvo apibūdinamas, kaip religingas, tylus, niekas neatsimena jį pakėlus balsą, atkaklus, gabus, garsėjo drąsa, palaikė artimus ir šiltus santykiu su savo kariais. Bendražygių tarpe buvo vadinamas hadži Qassem (pagarbos titulas, pažodžiui, hadži terminas apibūdina žmogų, atlikusį piligriminę kelionę į Meką). Kariniuose sluoksniuose vakariečiai regione vadino jį Šešėlio vadu. Čia nereiktų apsigauti, jis nebuvo šešėlyje Irane ir nebuvo tik karinis lyderis – jis priklausė Irano politiniam establišmentui.

Laikomas antru pagal galingumą žmogumi Irane, pasirodydavo šalia Irano aukščiausiojo lyderio Ali Khamene’i. Manoma, kad jis buvo tikrasis Irano strategijos Vidurio Rytuose kūrėjas ir įgyvendintojas. Du kartus – 2013 ir 2017 m. – Irano konservatoriai kalbino jį balotiruotis Irano prezidentiniuose rinkimuose.

Qassem Soleimani vardas siejamas su Irano Revoliucijos sargų gvardija (RSG; Irane populiariai vadinama Sepah) ir jos dalimi – Quds pajėgomis. Soleimani į RSG įstojo iš karto po Irano Islamo revoliucijos 1979 metais. 1998 m. jis tapo Al-Quds (tai arabiškas Jeruzalės pavadinimas) pajėgų vadu.

RSG – tai elitinės Irano saugumo pajėgos, sukurtos iš karto po Irano Islamo revoliucijos. Ir tai nėra reguliarioji Irano kariuomenė. Šiuo metu RSG yra itin galinga, beveik autonomiška organizacija, kontroliuojanti strategines Irano ekonomikos sritis, priimanti politinius sprendimus, turinti įtakos edukacinei sistemai. Šiai organizacijai priklauso ir Basidž pajėgos (Priespaudoje gyvenančių mobilizacinės pajėgos) – apie 100 tūkst. parengtyje esančių savanorių vyrų ir moterų, kurie prižiūri Irano viešąją tvarką, išvaiko protestus, skundžia, seka ir kitaip persekioja Irano visuomenę. Manoma, kad Basidžams priklauso apie 10 mln. savanorių, o tai yra kas aštuntas Irano gyventojas. RSG turi sausumos, oro ir jūrų pajėgas. Jie kontroliuoja Irano strateginius ginklus, balistinių raketų sistemas, kurias JAV įvardija kaip didžiausias Vidurio Rytuose. RSG kontroliuoja Hormuzo sąsiaurį, kuriuo keliauja 20 proc. pasaulio naftos, ir turi itin efektyvią apie 130 tūkst. kariuomenę.

Irano kariuomenės misija šalies Konstitucijoje apibrėžiama, kaip Irano sienų ir vidaus tvarkos saugojimas, tuo tarpu RSG turi saugoti Irano islamišką politinę sistemą. Tokia RSG misija atitiko 1979 m. post-revoliucinio Irano mesianistinę užsienio politikos kryptį, apibūdinamą per Revoliucijos eksporto doktriną. O dar labiau atitiko naujai susikūrusio islamistinio režimo išlikimui nepalankią regiono situaciją. 1980 metais JAV paskatino kaimyninį Iraką pulti ką tik susikūrusį Iraną ir teikė visakeriopą pagalbą. Karui tęsiantis 8 metus, Iraką rėmė 72 šalių koalicija. Tuo pat metu JAV pradėjo taikyti Iranui sankcijas, kurios buvo vadinamos žudančiomis. JAV prognozavo, kad naujai susikūręs Irano režimas turėtų atlaikyti apie dvi savaites.

Strateginė situacija – sąjungininkų nebuvimas, sankcijų veikiama karybos ir ekonominės sritys, regiono režimų, susijusių su JAV, priešiškumas – nepaliko Iranui kitos išeities, kaip tik kurti nekonvencinės įtakos sklaidos ir karybos strategiją Vidurio Rytuose. Iš esmės Quds pajėgos atlieka būtent šią Iranui gyvybiškai svarbią funkciją. Quds sudaro apie 3-5 tūkst. karių. Jie atsakingi už slaptas operacijas už Irano ribų.

Vienas pagrindinių Quds tikslų ir Soleimani užduočių buvo rekrūtuoti ar sukurti bei treniruoti įvairias militaristines grupes visuose Vidurio Rytuose. Iranas laikosi pan-islamistinės politikos. Tai reiškia, kad Iranas siekia savo įtakos zonon patraukti tiek šyitines, tiek sunitines grupes ir režimus, nors sekmingesni yra šyitinių militaristinių judėjimų tarpe. Išimtis būtų sunitiniai kurdų pasipriešinimo judėjimai bei sunitinės lokalaus džihadizmo organizacijos Palestinos Hamas, Islamic Jihad ir kitos grupės, sudarančios Palestino pajėgų aljansą.

Atitinkamai, Quds kovos strategija buvo asimetrinio nekonvencinio tipo. Žinoma, kad Quds vykdė dešimtis operacijų, tarp jų ir teroristinių prieš JAV pajėgas ir personalą regione, prieš Izraelio ir Saudo Arabijos interesus. Vien Irake Quds yra atsakingi už apie 600 Irake tarnaujančių amerikiečių žūčių (t.y. 17 proc. visų žūčių kare). Quds vardas buvo pasirodęs žiniasklaidoje, kuomet 2011 metais šios pajėgos manomai surengė pasikėsinimą į Saudo Arabijos ambasadorių JAV, išsprogdindami restoraną Vašingtone.

Prieš Soleimani tapimą Quds vadu 1998 m., šios pajėgos jau vykdė sėkmingas operacijas Libane, čia įsteigė ir palaikė Hezbullah veiklą. Taip pat sukūrė Hezbullah Turkijoje. Soleimani vadovaujant Quds išplėtė savo pasiruošimą žvalgybos, finansų ir politikos srityse už Irano ribų. Vis tik lūžio momentas, kurį Soleimani išnaudojo ir atvedė Iraną į visiškai naują įtakos ir galios etapą Vidurio Rytuose, buvo 2003 m. ir JAV invazija į priešišką Irano režimui Sadamo Huseino, Iraką.

Po JAV invazijos į Iraką ir 2005 m. sukūrus vyriausybę, Soleimani įtaka išsiplėtė į Irako politiką. Iš esmės Irano islamiškos revoliucijos idėjos ir ambicijų po 2003 m. JAV vestos invazijos į Iraką niekas nebestabdė. Irako Badr šyitų politinei partijai bei paramilitaristinei organizacijai (su kuria kontaktą dar Irano-Irako karo metu 1980-1988 m. užmezgė pats Soleimani) atiteko dviejų ministerijų – vidaus ir transporto – portfeliai. Per Badr Soleimani įėjo į Iraką, o tolimesnis Irako politinis vystymasis buvo tampriai susijęs su Soleimani valia. Komentuojama, kad Irako premjeras Nuri al-Maliki (2006-2014 m.) be Soleimani paramos vargiai būtų išrinktas į postą, o 2014-2018 m. Irako vyriausybei vadovavęs Haider al-Abadi vargiai būtų suformavęs savo ministrų kabinetą.

Irako rytiniuose šyitų gyvenamuose regionuose aplink Kerbelą šalis panašėja į Iraną. Čia Iranas yra sukūręs apsaugos zonas (pirmiausia, nuo ISIS ir sunitų ekstremizmo) bei rūpinasi infrastruktūra aplink Iranui svarbius piligriminius Nadžafo ir Kerbelos miestus, kuriuose palaidoti Irano šyitų imamai (7 a. šyitų bendruomenės religiniai lyderiai).

Kitas Irano įtakos augimo etapas buvo ISIS iškilimas, kuomet jau du režimai regione – tiek Irako vyriausybė, tiek Sirijos Bašaro Asado režimas – tapo priklausomi nuo Irano pagalbos.

Irake, iškilus ISIS, ta pati Badr organizacija, taip pat ir vienas didžiųjų Irako religinių vadovų ajatola Al-Sistani kvietė šyitus formuoti Liaudies mobilizacines pajėgas (Hashd al-Shaabi), kurios kovotų greta reguliariosios kariuomenės. Šios pajėgos susidėjo iš daug skirtingų militaristinių grupių, kurių pagrindą sudarė šytitinės grupės, tačiau buvo ir sunitinių bei krikščioniškų. Liaudies mobilizacinės pajėgų karinės grupės paklūsta skirtingiems vadams, o daugelis jų turi ryšių su Iranu. Vienas iš jų Abu Mahdi al-Muhandis buvo nužudytas kartu su Soleimani. Jis vadovavo Kataib Hezbullah (arba Irako Hezbullah). Beje, Liaudies Mobilizacinės pajėgos yra laikomos atsakingomis už neseniai vykusią JAV ambasados apgultį Bagdade. Pentagonas mano, kad Soleimani žinojo ir greičiausiai pritarė tokiai apgulčiai.

2011 metais prasidėjęs Sirijos pilietinis karas Irane buvo suvoktas, kaip Irano nacionalinio saugumo klausimas. Sirijos režimas Iranui svarbus, nes tarnauja kaip tiltas tarp Irano ir Libano Hezbullah. Soleimani išsiuntė dalį Irako šyitinių militaristinių grupių, priklausančių Liaudies mobilizacinėms pajėgoms, į Siriją ginti Assado Basharo režimo. Čia Soleimani taip pat pradėjo nuoseklią netiesioginę Sirijos politinę kontrolę. Po Sirijos pilietinio karo šis režimas tapo ne tik Irano tiltu, bet ir marionete.

Soleimani padėjo mobilizuoti, ginkluoti, treniruoti Irako ir Sirijos pajėgas kovoje prieš ISIS bei siuntė savo pajėgas kovoti Sirijos teritorijoje. Lankantis Irane ant miesto sienų ir pakelėse galima matyti šahidų nuotraukas. Šahidai – tai Irano kankiniai, kariai arba civiliai, žuvę Islamo revoliucijos ar Irano-Irako karo metu. Šiuo metu galima pamatysi šviežių nuotraukų būtent iš konflikto su ISIS ir JAV pajėgomis regione. Pats Soleimani taip pat paskelbtas Islamo Respublikos kankiniu.

Paskutinėje savo viešoje kalboje Soleimani pranešė, kad jam pavyko išplėsti islamišką pasipriešinimą (suprask, prieš JAV) puse milijono kv. km. Jis minėjo Iraką, Siriją, Libaną. Anot Londone įsikūrusio tarptautinio strateginių studijų instituto (IISS) ataskaitos, šiose šalyse (plius Jemene) Iranas turi kontroliuojančio lygmens įtaką.

Soleimani sukurto nekonvencinės karybos tinklo žvalgybiniais ir koviniais pajėgumais neleidžia abejoti ir tai, kad visi JAV prezidentai yra slapta kreipęsi į Iraną vienokios ar kitokios pagalbos.

2001 m. po Rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių JAV vyriausybės departamento delegacija keliavo į Ženevą susitikti su Irano diplomatais, vadovaujamais Soleimani, derinti bendradarbiavimo veiksmų su Iranu sunaikinant Talibano režimą. Iranas padėjo savo operatyvine informacija nustatyti taikinius ir neutralizuoti al-Qaeda operatyvininkus. Beje, Al-Qaeda ir ISIS daug kartų kėsinosi į Soleimani, tačiau tik JAV pavyko padaryti tai, ko šios grupės labiausiai norėjo.

2014 metais JAV prezidentas Barackas Obama slaptu laišku kreipėsi į Irano aukščiausiąjį lyderį ajatolą Khamene’i su prašymu JAV ir Quds pajėgoms formuoti jungtinį frontą kovoje su ISIS. Nors tiek 2001 m., tiek 2014 m. Quds buvo lygiai tiek pat teroristinė, kaip ir 2019 pavasarį, kai tokia pavadinta oficialiai. Iranas tuomet atsisakė koordinuoti atakas su JAV, motyvuodamas tuo, kad JAV Vidurio Rytuose yra priespaudinė galia.

Įvykis regiono kontekste

Manau, kad į šį įvykį verta žiūrėti iš regioninės perspektyvos. Donaldui Trumpui kalbant apie pasitraukimą iš Vidurio Rytų, geostrateginė kova tarp lokalių galių stiprėja. Jų pastangos užsiimti Įtakos zonas regione iš esmės yra susijusios su išlikimu.

Jau nuo XX a. 8 dešimtmečio Iranas ir Saudo Arabija Vidurio Rytuose kariauja Šaltąjį karą. Vis tik pastaruoju metu tai, kas buvo nusistovėję, keičiasi. Pirma, vis daugiau pasitikejimo ir ekspansionistinių ambicijų įgauna Turkija. Erdogano prezidentinėse kalbose atsiranda Osmanų imperijos prarastos didybės naratyvas. Prieš savaitę Turkija į Libiją išsiuntė savo pajėgas, kalbėdama apie tai, kad Libija buvo paskutinė šalis, kurią Osmanai prarado, ir kad modernios Turkijos įkūrėjas Kemal Atatiurkas čia būdamas jaunas karys patyrė sužeidimą. Turkijos tikslas Libijoje yra apsaugoti Jungtinių Tautų remiamą Libijos vyriausybę, su kuria yra sudariusi politinius ir ekonominius susitarimus. Turkija nori dalyvauti resursų dalybose, ir šis tikslas įkvėpė ją konfrontuoti su generolo Khalifa Hifter koalicija, kurią remia Rusija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija.

Tikėtina, kad Turkija regione gali tapti trečia dėl įtakos ir teritorijų besivaržanti jėga su alternatyvia ideologija (Saudo Arabijos radikaliam vahabizmui ir Irano šyitinio profilio islamizmui).

Antras naujas faktorius yra Rusijos grįžimas į regioną. Nusistovėjusi tvarka Vidurio Rytuose nuo Šaltojo karo pabaigos, t.y. jau tris dešimtmečius – laimi tie, kuriuos paremia JAV, kiti (kaip Iranas) eina į pogrindį arba tyli. Alternatyvios galios atsiradimas (šiuo metu kalba eina apie Rusiją, bet klausimas , kiek ilgai regione nebus Kinijos) gali reikšti, kad valstybės, kurių ideologijos ar interesai neatitiko JAV interesų, gali turėti šansų stiprėti ir tai reikštų JAV pozicijų silpnėjimą. Tad Vidurio Rytuose vyksta ar bent artėja stambūs pasiskirstymai, kuriuose, beje, Europos Sąjunga neturi galios, bet stipriai jaučia įvykių pasekmes.

Kaip tokiame kontekste galima matyti Soleimani nužudymą?

Tiek Turkijos, tiek Rusijos, o kartu su ja ir Irano augantis vaidmuo regione, neabejotinai, JAV partnerių yra matomas, kaip grėsmė. Tad Soleimani nužudymas gali būti puikus ėjimas JAV traukiantis iš regiono: jis siunčia žinutę JAV partneriams regione Saudo Arabijai ir Izraeliui nenuogąstauti dėl partnerystės įsipareigojimų, anti-iranietiškiems protestams Irake tai padrąsinimas ir tikimasi, kad Iranas per savo militaristinių grupių regione tinklą atsakys ne iškart. Jei rezultatas toks ir liks, tuomet JAV išlošė.

Iranas savo ruožtu, jei nedalyvaus regiono varžytuvėse ir nesieks atgrasinti JAV bei nedarys to agresyviai, jis neturi galimybės išlikti. Jei Iranas nuspręs reaguoti aktyviais veiksmais, gali būti, kad Rusija bus priversta ar paskatinta labiau įsitraukti į Vidurio Rytų politiką, ir tai gali tapti itin svarbia Rusijos korta Europos politikoje. Vėlgi klausimas, ar šitokios situacijos neišnaudotų Kinija, apie kurios minkštosios galios transformaciją į karinę ir momentą, kada tai įvyks, jau seniai kalbama.

Ar Iranas keršys ir ką darys JAV?

Pirmasis klausimas, ar Irano reikia bijoti? Jau minėtas Tarptautinis strateginių studijų intitutas (IISS) savo ataskaitoje paskelbė, kad nepaisant Vakarų paramos Saudo Arabijai, didžiąja dalimi D. Britanijos ginkluotės bei intensyvios vahabizmo sklaidos regione, Iranas, nors nuo Saudo Arabijos atsilieka konvencinėmis pajėgomis, tai kompensuoja asimetrinėmis priemonėmis, geografiškai plačiu militaristinių grupių tinklu, kuris per 40 metų laikotarpį nuo islamo revoliucijos yra nuolatos finansiškai maitinamas, treniruojamas, rekrutuojamas bei lojalus, ir kurį aktyvizuodamas Iranas gali gyvybiškai pažeisti JAV interesus regione, destabilizuoti patį regioną bei grasinti SA ir kitoms konkuruojančioms šalims. Iranas yra pajėgus atakuoti JAV bazes ir kitus taikinius regione raketomis, rengti dronų atakas, kibernetines atakas, apsiausti JAV pajėgas Irake ir t.t.

Vienas iš Irano įtakos pavyzdžių yra 2011 m. Arabų Pavasario metu Irano pastangos aktyvizuoti šyitų bendruomenes sunitų daugumos Persų įlankos valstybėse. Pavyzdžiui, Bahreine Iranas paskatino šyitų protestus bei apginklavo šyitines militaristines grupes. Panašus scenarijus atsikartojo ir Saudo Arabijoje.

Soleimani sukurtas nekonvencinės karybos tinklas laikomas itin pavojingu. Vyresnysis Tarptautinės krizių grupės (International Crisis Group (ICG)) analitikas Ali Vaez teigia, kad JAV karo su Iranu atveju Afganistano ir Irako karai atrodys kaip pasivaikščiojimai parke.

Kitas klausimas, ar Iranas nori ir ar ryšis keršyti? Tai ideologiškai užsihaipinęs režimas, kuris išgyvena nuolat eskaluodamas situacijas, pozicionuodamas save kaip JAV ir kitų priespaudinių režimų spaudžiamą teisingą valstybę, kuri turi rodyti pasipriešinimo pavyzdį. Bent jau visiškai tyliai šis Soleimani nužudymas neturėtų praeiti.

Irano aukščiausiasis lyderis patiria didelį spaudimą iš visų pagrindinių politinių Irano institucijų keršyti. JAV pasikėsinimas į Soleimani matomas kaip diplomatijos tarp šių šalių mirtis. Jei prieš šį įvykį dar buvo manoma, kad galima reabilituoti santykius po JAV pasitraukimo iš 2018 m. Branduolinio susitarimo, tai šis įvykis atėmė galimybę iš nuosaikių Irano politinių jėgų spausti Irano vyriausybę judėti link susitaikymo diplomatijos. Trumpas dar kartą pademonstravo, kad jo politikos tikslas Irano režimo pakeitimas, o ne bandymas taikytis su dabartiniu režimu.

Tikėtina, kad Iranas įsivertins savo pajėgumus ir nesiryš atviram konvenciniam konfliktui. Vis tik, manau, kad sieks, jog JAV buvimo regione kaštai tiek išaugtų, kad JAV turėtų trauktis. Tiesa, kur Iranas mato ribą ir kiek arti karo ribos balansuos, bus matyti artimiausiomis dienomis. Taip pat artimiausiomis dienomis bus daug piktų kalbų ir grasinimų viešajame diskurse, nes kiekviena pusė sieks atgrasinti priešininkus.

Šiandien pasirodė JAV prezidento tweet’as, kuriame jis grasina smogti ne tik į Irano karinius objektus, bet ir į kultūrinius. Nesenoje praeityje tik viena karinė grupė naikino kultūrinius objektus ir tai buvo ISIS. Vis tik tikėtina, kad šiame etape, tokia Trumpo retorika reiškia Irano atgrasinimą nuo atsakomojo keršto už Soleimani nužudymą.

 

Vis tik įtampos mažėjimo scenarijus vargiai tikėtinas ne tik iš Irano pusės, bet ir iš JAV.

Regione JAV partneriai jau seniai spaudžia JAV pradėti atvirą konfliktą su Iranu. Trumpo išrinkimas, artėjantys nauji rinkimai bei pastaroji situacija yra vienas žingsnis arčiau karo scenarijaus. Vis tik sunku prognozuoti, kas vyks toliau, nes šiuo metu visos pusės skaičiuoja. Nepanašu, kad ir JAV yra pasiryžusi mokėti per didelę kainą. Šiuo metu JAV ambasados personalui bei amerikiečiams civiliams, esantiems Irake, buvo patarta išvykti iš šalies.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.