Uždaryti

Ieva Koreivaitė. Kas ir kodėl vyksta tarp Turkijos ir Sirijos kurdų – Rožavos?

Prieš kelias dienas Turkijos pajėgos, sulaukusios JAV sprendimo trauktis iš regiono, įsiveržė į Šiaurės Siriją, kurią kontroliuoja autonominį darinį sukūrę kurdai. Regione, kur, atrodytų, ir taip visi konfliktavo su visais, įtampa dar padidėjo. Kas ir kodėl čia vyksta?

Turkija Sirijos kurdų regione – Rožavoje – siekia sukurti saugumo zoną, kurios plotis būtų 30 km gilyn į Siriją, ilgis palei visą Turkijos sieną – apie 500 km. Kitaip tariant, šio saugumo koridoriaus teritorija apimtų derlingojo Mesopotamijos pusmėnulio žemes, kuriose yra įsikūrę pagrindiniai kurdų miestai: Alepas, Kobanė, buvusi Islamo valstybės (ISIS) sostinė Raka, Kamišlis ir kiti, bei Rumeilan naftos telkinys. Reikėtų nepamiršti, kad būtent iš šių žemių stumdami ISIS žuvo apie 10 tūkst. kurdų kovotojų. Dar už 10 km nuo planuojamos buferio zonos – apie 40 km gilyn į Siriją nuo Turkijos sienos – prasideda dykuminės žemės.

Kas per darinys yra kurdų Sirijoje sukurta Rožava?

Kurdai, kaip žinia, yra viena didžiausių savo valstybės neturinčių tautų pasaulyje (30-40 mln.). Dauguma jų gyvena keturiose valstybėse – Turkijoje, Sirijoje, Irake ir Irane. Europoje, beje, kurdų taip pat nemažai, bent keli milijonai. Kurdai turėjo mintį savo gyvenamose teritorijose sukurti valstybę – Kurdistaną. Tačiau ilgainiui tokios minties buvo atsisakyta – nuspręsta pasitenkinti autonomijomis. Būtent tokia kurdų autonomija susikūrė Sirijoje – Rožava.

Rožavos idėja skamba ekscentriškai autoritarinio tipo ir fašistinių idėjų prifarširuotame regione (nors daugelis Vidurio Rytų režimų save linkę vadinti kitaip – islamiškomis demokratijomis ir tiesiog demokratijomis). Numatyta, kad Rožava turi būti sekuliari ir demokratiška. Pasisakoma už egalitarizmą (lygybės principais konstruojamą visuomenę), t.y., pirmiausia ginama lyčių lygybė. Kiekvienoje galios pozicijoje ir kiekviename lygmenyje turi būti lygiaverčiai vyrų ir moterų užimami postai. Moterys sudaro daugiau nei trečdalį karinių pajėgų – daugelis turbūt girdėjo apie Kobanės moteris ir jų karinę parengtį, kovojant legendinį mūšį su ISIS.

Beje, dažnai naudojama vėliava yra panaši į lietuviškąją – geltona, raudona ir žalia; todėl nei vienas Lietuvos garbės konsulatas Turkijoje, išskyrus Kapadokijoje, nėra išsikėlęs Lietuvos vėliavos, nes bijoma neigiamos Turkijos reakcijos dėl vėliavų panašumo.

Lygybė Rožavoje taip pat ginama ir per decentralizaciją bei žmonių įgalinimą. Norima, kad nebūtų aiškios galios hierarchijos – autoritarinio dievuko ir jo palydos, tad vykdomosios valdžios organai yra komitetai ir tarybos. Einama iki tokio ekstremumo, kad Konstitucija įpareigoja visus tris Rožavos regionus turėti savo pasirinktas vėliavas. Beje, dažnai naudojama vėliava yra panaši į lietuviškąją – geltona, raudona ir žalia; todėl nė vienas Lietuvos garbės konsulatas Turkijoje, išskyrus Kapadokijoje, nėra išsikėlęs Lietuvos vėliavos, nes bijoma neigiamos Turkijos reakcijos dėl vėliavų panašumo.

Rožavoje pasisakoma už religinį pliuralizmą, kultūrinę įvairovę. Mokyklose turi būti mokoma asirų, arabų, turkmėnų ir kurdų kalbomis (nors Rožava yra kurdiškas regionas, bet turi žymias kitakalbes populiacijas).

Socializmas ir terorizmas Rožavoje

Kartu ir keista, ir kiek kliūva lietuviškam mąstymui, kad Rožavos demokratinė politinė sistema derinama su socialistine ideologija. Kapitalistinė sistema čia matoma kaip išnaudotojiška. Ar tai stebina? Ne, nes Vidurio Rytuose socialistinės idėjos gajos, jaunimas iki šiol skaito Marksą. Revoliuciniam komunizmui konkurenciją sukūrė islamizmas, bet kurdai šios transakcijos neįvykdė, tik revoliucinį komunizmą Kurdistane pakeitė nuosaikus socializmas. Ideologiškai jie antikapitalistai, tačiau kartu nėra agresyvios nacionalizavimo politikos, Konstitucija gina plačias privačios nuosavybės teises.

Apskritai Rožavos idėjos formavimuisi didelės įtakos turėjo JAV politikos filosofo Murray Bookchin idėjos. Prieš keletą dienų jo duktė Debbie Bookchin Rožavos idėją ir visuomenę apibūdino kaip neturinčią atitikmens 21 amžiuje – „akcentuojamos demokratijos, feminizmo ir ekologijos idėjos.“

Ar Rožavos idėja turi įgyvendinimo problemų, ar yra moralinės korupcijos? Taip, savaime suprantama. Patys kurdai neslepia, kad per tokį trumpą laiką (Rožavos Konstitucija ratifikuota 2012 m.) neįmanoma išgyvendinti patriarchalinio mąstymo, gentinių lojalumo ryšių, etninės ir religinės nesantaikos.

Iš esmės Turkijos puolimas prieš kurdus stiprina Rusijos pozicijas Vidurio Rytuose, nes šio konkretaus konflikto metu Sirijos Kurdistanas pereis iš JAV į Rusijos įtakos zoną.

Kitas svarbus klausimas, ar viskas, kas egzistuoja Rožavoje, gali būti siejama su teroristiniais vadinamais Kurdų liaudies gynimo (YPG) būriais. Turkija teigia, kad Rožava yra teroristinis darinys, ir taip bando legitimizuoti savo puolimą prieš Sirijos kurdus – tačiau su tuo sutikti negaliu. Rožava ir jos idėja yra kur kas daugiau nei YPG veiksmai. Ir šiuo metu būtent šiai idėjai kilo reali išlikimo grėsmė. Grėsmė ateina ne tik iš Turkijos, bet ir iš Sirijos centrinės valdžios – Asado režimas pasiūlė apsaugą kurdams (beje, jie yra Sirijos piliečiai), mainais už pamirštą autonomiją.

Sirijos užsienio reikalų ministerijos atstovas pavadino kurdus nuėjusiais klystkeliais ir pasiūlė grįžti į Sirijos tautos glėbį. Tam pritariamai antrina Iranas ir Rusija. Realiai kurdai neturi pasirinkimo, nes pasiūlymas yra toks: arba tautos išlikimas, arba autonomiškos Rožavos idėjos atsisakymas. Iš esmės Turkijos puolimas prieš kurdus stiprina Rusijos pozicijas Vidurio Rytuose, nes šio konkretaus konflikto metu Sirijos Kurdistanas pereis iš JAV į Rusijos įtakos zoną.

Kam Turkijai reikalinga saugumo zona Sirijoje?

Taigi, kodėl vos tik JAV paskelbė apie pasitraukimą, Turkijos pajėgos įžengė į Rožavą – Šiaurės Sirijos teritoriją? Turkija įvardino dvi priežastis.

Pirmoji – turkai siekia perkelti bent 1-2 mln. arabakalbių Sirijos pabėgėlių (tų, kurie bėgo daugiausia nuo islamistų ir Asado režimo, o Turkija dabar sieks juos grąžinti į Asado ir tokių teroristinių organizacijų, kaip „Ahrar al-Sharqiya“, „Sultan Murad“, ISIS ir kitų džihadistų pašonę). Abejočiau, ar šis projektas gali būti sėkmingas – užtikrinti saugumą šioje teritorijoje prireiktų milžiniškų resursų. Visi supranta, kad Turkijai beveik 4 mln. pabėgėlių našta yra didžiulė, o šį supratimą sustiprina dar ir tai, kad Turkijos prezidentas Erdoganas prieš keletą dienų pagrasino atidaryti vartus ir paleisti Sirijos pabėgėlius į ES.

NATO reikalavo Turkijos laikytis tikslui proporcingų veiksmų. JAV prezidentas Dobnaldas Trumpas keliskart pakartojo, kad kurdų puolimas yra „bloga mintis”, toje pačioje žinutėje kurdus klaidingai išvadindamas religine mažuma (iš tikro jie yra etninė mažuma). Ir, žinoma, pro šoną leptelėjo garsiąją frazę, kad kurdai nepadėjo JAV kovoti Normandijoje. Kitaip tariant, Turkijos operacija, kuria planuota atitraukti kurdų karinius dalinius nuo Turkijos sienos (tik ne apie 30 km buvo kalbėta, o apie gerokai siauresnį ruožą) ir apie kurią su amerikiečiais Turkija kalbėjosi dar nuo rugpjūčio, NATO partnerių buvo matoma kaip legitimi.

Tiesa, jau pirmomis dienomis žmogaus teisių stebėjimo agentūros vertino, kad Turkijos veiksmai be gyvenamosios vietos paliks mažiausiai 400 tūkst. Rožavos žmonių, tad turkų sprendimas spręsti humanitarinę pabėgėlių krizę sukuriant naują humanitarinę krizę, iš tikro atrodė tik kaip problemos perkėlimas.

Antroji Turkijos įvardijama priežastis – ji saugumo zonos kūrimą pristatė ir kaip savigyną. Pasinaudojant Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsniu, suformuodama koridorių ir taip atskirdama Turkijos Kurdistaną nuo Sirijos Kurdistano (Rožavos), Turkija teigia, taip besiginanti nuo teroristų.

Ką Turkija laiko teroristais?

Ir čia tampa įdomu – ką Turkija laiko teroristais, o kurias organizacijas jie laiko savo partneriais?

Buvęs Turkijos parlamento narys Ertugrul Kurkcu pastebėjo, kad be pogrindyje veikiančios Turkijos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) įvardijimo teroristine organizacija, Turkijos prezidentas Erdoganas teroristais laiko dar bent 50 tūkst. šios šalies kalėjimuose kalinčių kalinių – visus, kurie, jo manymu, yra nusiteikę prieš šalies lyderį. Anot Kurkcu, Turkijoje veikiančią opozicinę prokurdišką parlamentinę Liaudies demokratijos partiją (HDP) Erdoganas taip pat vadina teroristine organizacija.

Kokių teroristų Erdoganas nelaiko teroristais? Turkija Rožavos puolime remiasi Sirijos laisvosios (dabar žinomos, kaip nacionalinės) armijos pajėgomis. Tai jungtinė sukilėlių prieš Sirijos diktatorių Asadą koalicija, įsitvirtinusi Sirijos šiaurės vakaruose. Į jos sudėtį įeina tokios teroristinės grupės, kaip mano jau minėtos „Ahrar al-Sharqiya“ ir „Sultan Murad“.

Prieš daugiau nei metus Erdoganas jau naudojosi jų pagalba, užimant kurdų miestą Afriną. Tuomet buvo pranešama apie masiškai vykdomus karo nusikaltimus, civilių kankinimą ir žudymą.

Ne paslaptis, kad ir dabar vykstančios Turkijos operacijos metu jungtinės Sirijos sukilėlių ir turkų pajėgos puola ne tik kurdų, bet ir krikčioniškus armėnų kaimus bei krikščioniškus miestų kvartalus. Rožavoje gyvena apie 4 mln. žmonių, iš kurių kurdų yra tik kiek daugiau nei pusė. Tad Turkijos taikiniais neišvengiamai tampa ir kitos etninės bei religinės grupės.

Dar daugiau, kyla klausimas, ar Turkija ISIS laiko teroristine grupuote. Turkijos saugumo pajėgos yra kaltinamos nužudžius amerikietę žurnalistę Serena Shim, kai ji viena iš pirmųjų 2015 m. pradėjo kalbėti apie kiaurą sieną tarp Turkijos ir ISIS kontroliuojamų Sirijos teritorijų. Ši žurnalistė taip pat teigė, kad ISIS kariai ne be Turkijos vyriausybės žinios gali rasti prieglobstį Turkijos teritorijoje. Taip pat buvo kilę skandalų ir dėl ISIS parduodamos bei per Turkiją gabenamos naftos.

Dabar gi pranešama, kad ne tik dėl Turkijos karinių veiksmų kurdų kariai nebepajėgūs saugoti Rožavos kalėjimų (kuriuose kali iki 12 tūkst. ISIS karių), todėl iš jų pabėgo šimtai ISIS kovotojų ir džihadistų artimųjų, bet ir tai, kad patys Turkijos kariai iš Rožavos kalėjimų paleidinėja ISIS kovotojus. Deja tampa akivaizdu, kad Erdoganui ISIS yra mažesnis blogis nei Rožavos autonominio vieneto gyvavimas Turkijos pasienyje.

Turkijos santykis su Turkijos kurdais: viską uždrausti

Ar tokia manipuliatyvi Erdogano terorizmo samprata reiškia, kad Turkijai iš tikro nekyla grėsmė dėl pogrindyje veikiančios Turkijos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) teroristinės veiklos? Deja, irgi ne. Turkijos pietiniuose miestuose PKK prieš Turkijos centrinę valdžią kovoja asimetrinį karą ir vykdo teroristinius išpuolius prieš Turkijos saugumo pajėgas bei civilius.

Kodėl Turkijos ir jos kurdų santykiai tokie abipusiai sudėtingi? Trumpam grįžkime į istoriją.

Kurdams, kaip ir arabams, buvo pažadėta valstybė, bet pažadas neįgyvendintas. Dalis Kurdistano pateko į Turkijos sudėtį, kitos dalys – į dar tris gretimas valstybes.

Šalys Vidurio Rytuose, buvusioje Osmanų imperijoje (kalifatas panaikintas 1924 m.), nesusiformavo natūraliai, kaip tai įvyko tarpukariu Europoje. Vidurio Rytuose jos buvo sukurtos britų ir prancūzų sutarimu, todėl Sirija, Libanas, Jordanija, Irakas – visos jos dirbtinės valstybės ir jų sienos nereprezentuoja etninių, religinių ar gentinių lojalumo ryšių. Kurdams, kaip ir arabams, buvo pažadėta valstybė, bet pažadas neįgyvendintas. Dalis Kurdistano pateko į Turkijos sudėtį, kitos dalys – į dar tris gretimas valstybes.

Nors Ataturko buvo formuojama kaip sekuliari valstybė, Turkijos Konstitucijoje numatytas specifinis mažumų traktavimas. Mažumomis gali būti tik kitos religinės bendruomenės: žydai, armėnai, graikai, bet negali būti etninės grupės, kurios, kaip ir turkai, yra musulmonai. Tai lėmė, kad kurdai Turkijoje negavo mažumos statuso, o tuo pačiu ir apsaugos bei atstovavimo. Turkijoje draudžiama kurdiška tradicinė apranga, folkloras, kurdiški vardai ir jų kalba – kurdiškai dainuojantys, kalbantys ar rašantys kurdai gali būti įkalinti. Galų gale, 1984 m. prasidėjus PKK ginkluotai kovai prieš Turkijos centrinę valdžią, žodis „kurdas” buvo uždraustas ir kurdai turkų kalboje virto „kalnų turkais”.

Kaip minėjau, iš pradžių PKK reikalavo nepriklausomos kurdų valstybės, vėliau reikalavimai apsiribojo lygiomis teisėmis ir autonomija. PKK ideologo Abdullah Ocalan idėjos rėmėsi revoliuciniu socializmu ir kurdų nacionalizmu. Vėliau tos idėjos transformavosi į demokratinio konfederalizmo kryptį, per kurią idėjiškai aiškiai susisieja Turkijos pogrindyje veikiant PKK ir Sirijos Rožava. Ši ideologinė sąsaja dažnai pateikiama kaip argumentas, kad Rožavos kurdai turi reikalų su teroristine Turkijos grupuote.

Turkijoje draudžiama kurdiška tradicinė apranga, folkloras, kurdiški vardai ir jų kalba – kurdiškai dainuojantys, kalbantys ar rašantys kurdai gali būti įkalinti.

Šie ideologiniai PKK ir Rožavos panašumai bei pastarosios sėkmės istorija, neabejotinai, yra tai, kas giliai nervina Erdoganą.

Turkijos tikslas – tik Rožava, ar užmojai didesni?

Kokios dar tarp turkiškų kurdų PKK ir Sirijos kurdų Rožavos atsekamos sąsajos leidžia Erdoganui norėti sunaikinti jas abi? Tarp teritoriškai susijusio Turkijos ir Sirijos Kurdistano vyksta ne tik idėjinė apykaita, bet ir galimai bendras karių rengimas, jų pratybos, ką ir turėtų kažkokiu mistiniu būdu sustabdyti minėtas Erdogano buferinis koridorius.

NATO partnerių pastarųjų dienų reakcija akivaizdžiai parodo, kad Turkijos veiksmus jie vertina kaip prarandančius adekvatumą išsikeltų tikslų atžvilgiu: Vokietija ir Prancūzija apribojo ginklų eksportą Turkijai, o JAV žadamos ekonominės sankcijos, Trumpo teigimu, turėtų sugriauti Turkijos ekonomiką.

Turkijos puolimo kryptis demonstruoja, kad ISIS džihadistų grįžimas šiai valstybei atrodo kaip priimtinas scenarijus: juk pirmiausia tai mirtina grėsmė Rožavos kurdams, o kartu ir jų autonomijai bei galimai pagalbai turkiškajam Kurdistanui susikurti tokią pačią autonomiją Turkijos sudėtyje ir taip galimai pažeisti šios šalies integralumą.

Kai kurie radikalesni tarptautiniai apžvalgininkai linkę eiti dar toliau ir pastebi, jog Erdogano partijos AKP internetiniuose forumuose bei valstybės kontroliuojamoje televizijoje jau senokai demonstruojamos 1918 metų šalies sienos – į Turkiją įtraukiant Šiaurės Siriją ir Šiaurės Iraką atitinkamai su Alepo ir Mosulo metropoliais. Todėl natūralu, kad ne vien tik tiems apžvalgininkams kyla klausimų, ar Turkija tik ginasi, ar visgi tuo pačiu bando įgyvendinti nacionalistinės plėtros ambicijas.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.