Uždaryti

Ieva Giedraitytė. Kodėl vėl dega Lotynų Amerika?

Sekant protestus Honkonge, Katalonijoje, Irake ir Libane, buvo lengva nepastebėti, jog pastarosiomis savaitėmis ne vienoje Lotynų Amerikos valstybėje vyko ir tebevyksta masiniai protestai. Krizes, įsiplieskusias ne tik nestabilumu garsėjančiame Hondūre, bet ir stabiliausioje bei turtingiausioje regiono valstybėje Čilėje skiria daug kas, tačiau vienija nepasitenkinimas korumpuotais elitais, socialine atskirtimi, ir šalyse egzistuojančia demokratija.

Hondūras: sugriauti narko-valstybę (arba emigruoti gyvam)

Kuomet spalio 18 dieną Niujorko teismas paskelbė nuosprendį Juan Antonio Hernandez, retas Hondūro gyventojas nuoširdžiai nustebo – jau seniai sklido gandai, jog dabartinio šalies prezidento Juan Orlando Hernandez brolis yra narkotikų prekeivis, susijęs su didžiausiais Meksikos karteliais ir žymintis kokaino paketus savo inicialais. Vis dėlto, ne visi tikėjosi, kad teismo posėdyje liudininkai atvirai papasakos, kad tie patys karteliai tiesiogiai rėmė prezidento rinkimines kampanijas. Pastarųjų buvo net dvi, nors iki 2015 metų Hondūro konstitucija atvirai draudė prezidento perrinkimą.

„Beveik legaliais“ būdais konstitucija buvo pakeista ir tuometinis prezidentas buvo perrinktas. Dėl rinkimų skaidrumo buvo plačiai abejojama, o juos palydėjo masiniai protestai, numalšinti kariuomenės pagalba ir pareikalavę aukų. Nesunku pastebėti ir tai, jog būtent po šių konvulsijų tampomų rinkimų prasidėjo masiniai migrantų karavanai į JAV.

Vienoje skurdžiausių Lotynų Amerikos valstybių, pasižyminčioje ir milžiniška nelygybe bei žmogžudysčių, tenkančių šimtui tūkstančių gyventojų skaičiumi, migracija į JAV nebuvo naujas reiškinys. Visgi, tokio koordinuoto ir atviro žmonių judėjimo nematė ne tik Hondūras, bet ir aplinkinis regionas. Hondūro prezidentas neigia kaltinimus, teigdamas, jog prieš jį liudija už gerą darbą keršijantys narkotikų baronai. Didžioji kaimynė JAV tyli ir tikriausiai tylės, kadangi Hondūras pasirašė saugios šalies susitarimą, reiškiantį, kad į ją greitai ir efektyviai galima grąžinti migrantus. Gyventojai protestuoja, tačiau protestai čia vyko ir 2015 metais, kuomet paaiškėjo, jog korumpuoti pareigūnai išvogė valstybinį Socialinio draudimo institutą, ir 2016 metais pakeitus konstituciją, ir 2017 metais po prezidento rinkimų.

Ekvadoras: istorinė pergalė prieš… ką?

Dvylika dienų – tiek truko politinė ir gatvių kova, Ekvadorui kainavusi 8 gyvybes, 1340 sužeistųjų ir 1192 sulaikytuosius. Protestai kilo dėl vyriausybės taupymo priemonių, kurių viena pagrindinių buvo 40 metų egzistuojančių subsidijų kurui panaikinimas, turėjęs padėti kasmet sutaupyti 1,4 milijardus JAV dolerių. Tik paskelbus apie subsidijų atšaukimą degalų kainos smarkiai išaugo, pabrangindamos ir visus kitus produktus. Turint omenyje ir kitas taupymo priemones, šalyje, kurioje 20 procentų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, kilo nepasitenkinimas. Pirmieji streiką paskelbė transporto sektoriaus darbuotojai, tačiau situacija tapo rimta ir potencialiai nesuvaldoma, prie jų prisijungus indėnų organizacijoms. Septynis procentus Ekvadoro gyventojų sudarančios etninės indėnų grupės yra itin organizuotos, o jų protestai panašiomis situacijomis jau kainavo postus trims prezidentams.

Protestuotojams iš visos šalies suplūdus į sostinę Quito, o policijai ėmusis vargu ar proporcingų priemonių jiems vaikyti, situacija tapo sunkiai suvaldoma. Paskelbta ypatingoji padėtis, o prezidentas Leninas Moreno buvo priverstas pasitraukti iš sostinės. Visgi, mobilizacijai sugebėjus paveikti ir Ekvadoro naftos gavybą subsidijos degalams grąžintos. Kas bus toliau – neaišku, nes senos skolos ir kritusios naftos kainos tempia Ekvadoro ekonomiką žemyn, paskola, paimta iš Tarptautinio valiutos fondo, turi sąlygas, o vienintelė kuro subsidijų panaikinimui svarstyta alternatyva, pridėtinės vertės mokesčio didinimas, vis tiek paveiktų visas visuomenės grupes. Ekvadore protestus pakeitė nerami tyla.

Čilė: nuo metro kainų prie revoliucijos

Jei protestai Hondūre pastaraisiais metais buvo dažni, o Ekvadore buvo tikėtini, studentų protesto akcijos dėl pakilusių metro kainų Čilės sostinėje virsmas nesibaigiančiais susidūrimais su policija daug ką užklupo netikėtai. Viena stabiliausių ir turtingiausių Lotynų Amerikos šalių, dažnai vadinama regiono sėkmės istorija pažymint puikų ekonomikos valdymą, tad tokio kruvino nepasitenkinimo protrūkio, kuomet per dvi pastarąsias dienas jau žuvo 11 žmonių, daugiau nei tūkstantis sulaikyta, niekas nelaukė. Prie protestuojančių dėl metro bilieto kainos studentų netikėtai prisidėjo vis daugiau žmonių – išplito vadinamieji „cacerolazo“ – masiniai žvanginimai puodais – ir aršūs susirėmimai su policija, pasibaigę gaisrais, ašarinėmis dujomis ir nuniokotomis gatvėmis.

Prezidentas Sebastian Pinera atšaukė metro kainų augimą, tačiau pareiškė, jog Čilė kariauja su organizuotu mėginimu ją destabilizuoti bei paskelbė nepaprastąją padėtį. Šalyje, prisimenančioje karinės diktatūros metus, toks pareiškimas įpylė daugiau žibalo, nei nuramino. Protestai tęsiasi ir toliau, tik ne tik Čilėje, bet ir užsienyje, prie šalies ambasadų, kur, baiminantis represijų, su nerimu stebima, kaip rutuliosis situacija. Protestas dėl kainų virto reikalavimais keisti šalies politinį, socialinį ir ekonominį modelį.

„Tai – ne dėl 30 pesų, o dėl 30 išnaudojimo metų“

Visi šie protestai, jų priežastys ir pasekmės – labai skirtingi. Tačiau kai kuo jie panašūs vienas į kitą. Dažnai kalbama, kad nepasitenkinimą kelia skurdas, ir jis tikrai skatina 60 procentų žemiau skurdo ribos gyvenančių hondūriečių protestuoti (gatvėse, ar kojomis į šiaurę), vis dėlto, Ekvadore žemiau skurdo ribos gyvena apie 20 procentų, o Čilėje – mažiau nei 10 procentų gyventojų. Taigi daugiau nepasitenkinimo kelia šalyse egzistuojanti socialinė nelygybė.

Lotynų Amerikos valstybės yra vienos nelygiausių pasaulyje – turto koncentracija lemia menką socialinį mobilumą ir tai, kad atskiros visuomenės grupės neretai viena kitos nei supranta, nei nori suprasti. Į pirmuosius skundus dėl Santiago metro kainų vienas iš šalies ministrų atsakė patarimu gyventojams keltis anksčiau – ne piko metu bilietas pigesnis.

Remiantis Čilės nacionalinio statistikos instituto duomenimis, tik penktadalio aukščiausias pajamas gaunančių Čilės gyventojų mėnesinės pajamos viršija išlaidas. Tai reiškia, jog absoliuti dauguma šalies gyventojų nuolat priversti „gyventi skolon“ tam, kad padengtų būtiniausias pragyvenimo išlaidas šalyje, kur 1 procentui gyventojų tenka 33 procentų pajamų, o didelė dalis socialinių paslaugų – švietimas, sveikata – yra privačios. Kaip pastebi Santiago universiteto ekonomikos istorijos dėstytojas R. Rivero, dabartiniai protestai yra dešimtmečius egzistuojančio vystymosi modelio, kuris kuria ir išlaiko nelygybę, pasekmė.

Ekvadore įvairios subsidijos atskirų grupių yra matomos kaip mažinančios jų atskirtį ir nelygybę. Dėl panašių priežasčių išlaikoma ir mažumų/etninių grupių mobilizacija – šalyje, kur daugiau nei pusė etninių mažumų gyvena žemiau skurdo ribos, „elitu“ nepasitikima. Galiausiai, nepaisant ekonominio augimo, Hondūras išlieka šalimi, turinčią mažiausią vidurinę klasę regione (apie 11 procentų gyventojų), nematančią galimybių ką nors pakeisti, kuomet politines ir ekonomines institucijas valdo sąlyginai nedidelė ir, panašu, kad su nusikaltėliais susijusi grupė.

Taigi, nelygybė, socialinė atskirtis ir chroniškas mobilumo nebuvimas pakerta tikėjimą, kad gyventojų poreikiai ir reikalavimai yra girdimi. O kai jų negirdi, telieka šaukti.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.