Uždaryti

Gyvenimas Kremliaus ritmu: visur ieškodami Rusijos, nustojame ją matyti? [A. Ramonaitės, D. Šlekio ir N. Maliukevičiaus komentarai. Alfa.lt]

Atslūgus „Zapad“ pratybų pakurstytai įtampai, Lietuvoje jau kiek rečiau svarstomi galimi Rusijos karinės agresijos scenarijai. Tačiau Kremlius vis dažniau minimas net ir iš pažiūros nieko bendro su nacionaliniu saugumu neturinčiuose kontekstuose. Ir gal neatsitiktinai į Rusijos grėsmę Lietuvos gyventojai vis dažniau žvelgia pro pirštus – bet kaip to išvengti?

Šios savaitės antradienį Lietuvos rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus pateikė nemenką staigmeną, vadinamąją rusų kortą išsitraukęs po to, kai jo adresu nuskambėjo kaltinimai seksualiniu priekabiavimu. Žymus kūrėjas pareiškė, esą prieš ji nukreipta „kampanija tiesiogiai susijusi su teatro vykdoma kūrybine veikla“ bei Kultūros ministerijos paskelbtu konkursu į teatro vadovo pareigas.

Praėjus vos kelioms valandoms, pasigirdo dar vienas liudijimas apie galimai nederamą J. Vaitkaus elgesį – tai galėjo paskatinti ir jo pasirinkta originali gynybinė taktika.

Socialiniuose tinkluose mažai tebuvo skubančių patikėti režisieriaus J. Vaitkaus užuominomis ir atsakomaisiais kaltinimais. Tačiau situacija priminė praėjusių metų vasarą tuometinį Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorių Petrą Baršauską užgriuvusį skandalą dėl galimai nuplagijuotos monografijos, kai taip pat buvo bandoma kelti klausimą, kad jo pasitraukimas neva būtų parankus Rusijai.

Dar anksčiau, per vadinamąjį „kalafiorų skandalą“ 2016-aisiais, prekybos tinklo „Maxima“ valdytojai į pirkėjų gretose plitusią boikoto idėją reagavo, užsiminę apie galimybę kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir tirti, ar prie to nebus prisidėjusi Rusija. Tiesa, netrukus tokių sumanymų atsisakyta ir net viešai atsiprašyta.

Vis dėlto tendencija, kai svorį visuomenėje turintys fiziniai ar juridiniai asmenys kritinėje situacijoje ima kurstyti įtarimus dėl galimo Rusijos slaptųjų tarnybų įsitraukimo, ryškėja jau ne pirmus metus. Tai neapsiriboja vien politine scena, kur santykių su Rusija klausimas visada buvo viena centrinių problemų ir net padėdavo politologams apibrėžti Lietuvos politinių partijų „kairės-dešinės“ skirtį.

Visuomenei susigyvenus su oficialiais kanalais palaikoma Rusijos grėsmės tema, pavieniams asmenims darosi lengviau ją pritaikyti, siekiant asmeninės naudos, sutaria naujienų portalo Alfa.lt kalbinti politologai.

Apie Rusijos grėsmę – ne laiku ir ne vietoje?

„Mes jau kurį laiką esame perėję nuo Lietuvos pilietinio ir politinio sąmoningumo stiprinimo prie tam tikros isterijos, – naujienų portalui Alfa.lt sakė Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bei Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) dėstytojas Deividas Šlekys. – Tas kalbėjimas duoda šalutinį efektą, kai mes visur imame matyti, kaltinti Rusiją dėl visų problemų arba iššūkių. Kainos kyla – rusai kalti. Prasideda seksualinio priekabiavimo istorija, vėlgi, iš dalies kalta Rusija.“

Politologas pabrėžė, kad Rusijos keliama grėsmė yra visiškai reali ir verta dėmesio, ypač Maskvos kaimyninėse šalyse vykdomos karinės agresijos fone. Tačiau tai, pasak D. Šlekio, nereiškia, kad reikėtų viešojoje erdvėje toleruoti nepamatuotus ir nepagrįstus kaltinimus, arba jais švaistytis situacijoje, kai asmeniškai esi suinteresuotas nukreipti nuo savęs dėmesį.

„Kodėl J. Vaitkus, pavyzdžiui, negalėjo anksčiau kalbėti apie Kremliaus bandymus daryti spaudimą, paveikti teatrą, jei tokių buvo?“ – klausė jis, ir tuo pačiu pabrėžė, kad kategoriškai atmesti tikimybės, kad Rusija vis dėlto gali būti suinteresuota daryti poveikį vietiniam Lietuvos rusų kultūros centrui, nevertėtų. Šiuo atveju teatro vadovo interesas bet kokia kaina apsiginti viską tik dar labiau komplikuojantis.

Politologas Nerijus Maliukevičius, taip pat dėstantis VU TSPMI ir LKA, J. Vaitkaus užuominas apie galimą Kremliaus vaidmenį pavadino „natūralia gynybine reakcija“, kai naudojamasi viešojoje erdvėje plačiai nušviestomis jautriomis temomis.

„Jei nebūtų Rusijos temos, manau, kartais natūraliai būtų skolinamasi kitas aktualias komunikacines temas. Tokia yra viešosios erdvės realybė, – sakė doc. N. Maliukevičius, tuo pačiu išreiškęs abejonę, ar Lietuvos rusų dramos teatro direktoriui pavyks visuomenę įtikinti egzistuojant sąmokslą. – Nereikia įsivaizduoti, kad visuomenė yra buka ir nesugeba įvertinti tokių triukų. Nemanau, kad J. Vaitkaus atveju toks jo argumentavimas palengvino jo situaciją. Manau, kad jis kaip tik komplikavo savo padėtį, panaudodamas tą „Rusijos rankos“ triuką.“

Mikės Melagėlio situacija

Pasak propagandos ir informacinės karybos tyrėjo N. Maliukevičiaus, pačiam Kremliui yra naudingos Lietuvoje taikomos technikos, kai bandoma sudaryti absurdišką vaizdą, kad „viskas yra Kremliaus rankose ir viskas Kremliaus manipuliuojama“. Esą dėl to pernelyg nereikėtų stebėtis ir tokiais viešosios nuomonės tyrimais, kurie rodo Lietuvos gyventojų nuovargį ir tam tikrą atlaidumą Rusijai.

„Tai yra problema, nes Rusijos grėsmė išplaunama, sukarikatūrinama, privedama iki absurdo lygmens, ir gaunasi kaip toje Mikės Melagėlio situacijoje, kai iš pradžių šaukiama, o vėliau, kai grėsmė iš tiesų bus reali, visuomenė bus atbukusi ir netikės tuo“, – sakė N. Maliukevičius.

„Nebemokame vienas kito išgirsti ir išklausyti, tampame nepakantūs arba, kai kuriais atvejais, pradedame piktnaudžiauti, – sakė D. Šlekys. – Atsiranda tam tikra Rusijos sugrėsminimo tematikos infliacija, nes kai visur matai Rusiją, tu niekur nebematai Rusijos. Tai pradeda atrodyti kaip absurdas. Žmonės blokuoja informaciją, nes jos yra per daug ir ji visada tokia pati“, – tvirtino D. Šlekys.

„Apie Rusiją reikia kalbėti, bet žmonės pavargo girdėti apie Rusiją vien tik ta gąsdinančia forma. Galiausiai žmonės atbunka, jie pasidaro pasyvūs ir pradeda informacijos nepriimti“, – pridūrė jis.

Kryptis: nuo grėsmių prie edukacijos

D. Šlekys pasirėmė neseniai pasirodžiusio kolegės Ainės Ramonaitės tyrimo rezultatais, kurie rodantys, kad „yra pakankamai žmonių, kurie ginkluotu ir neginkluotu būdu priešintųsi okupacijai“. Dėl to Rusija, nors ir turėdama pakankamai priemonių karinio konflikto atveju užimti Lietuvos teritoriją, esą galėtų susidurti su rimtais sunkumais, mėgindama ją išlaikyti.

„Tyrimas rodo, kad labiausiai trūksta visuomenės edukacijos, kaip reikėtų priešintis. Viešojoje erdvėje per daug šnekame apie Rusijos grėsmę ir per mažai – apie tai, kaip žmonės galėtų tą grėsmę identifikuoti, kaip galima būtų priešintis tame pačiame feisbuke ir per televiziją, ar dar kažkur. Trūksta visuomenės edukacijos, kokia ta pasipriešinimo forma galėtų būti, koks galėtų būti jos turinys. Mokiniams reikia mokyklose pasakoti. Mes dabar nežinome, kaip suaugusius žmones reikia sąmoninti. Dabar yra tik žinia: viskas, kas rusiška, yra blogai. Bet nėra pasakoma, kaip atsirinkti, kas yra blogai, kaip reaguoti, kada informuoti“, – sakė D. Šlekys.

N. Maliukevičius siūlo panašią išeitį – pirmiausiai ekspertams stengtis daugiau viešai aiškinti, kaip galima „apsisaugoti karinės grėsmės atveju, kaip atsilaikyti šiuolaikinės dezinformacijos akivaizdoje, kokius šaltinius skaityti, kad nebūtum apgautas“.

„Šnekėti reikia, pavyzdžiui, ne tiek apie „Iskander“ raketas Kaliningrade, tarsi čia būtų siurprizas, apie kurį mes nežinojome, bet politikams visuomenei pasakyti, kad mes, NATO, esame pasiruošę reaguoti į tokias karines grėsmes. Reikalingas paprastas atsakymas visuomenei: ar mes saugūs, ar mes turime savo priešraketinės gynybos sprendimus, ar mes tik nuolatos galime šnekėti apie tai, kad esame nesaugūs, – sakė N. Maliukevičius. – Šnekėjimas apie receptus, apie būdus apsisaugoti, suteikti saugumo jausmą pačiai visuomenei – visa tai ugdo atsparumą ir imunitetą.“

Juodai balti pavojai

D. Šlekys įžvelgia ir platesnę problemą, kad Lietuvos gyventojai, ir ypač vadinamieji nuomonės formuotojai, pernelyg linksta pasaulį matyti ne tik per Rusijos prizmę, bet ir supaprastintomis „juoda-balta“ kategorijomis. Tai esą gali būti vienas didžiausių nacionalinio saugumo pažeidumų.

„Pastaruoju metu ir Lukiškių aikštės istorija, ir Rūtos Vanagaitės istorija parodė, kad mes patys tarnaujame Rusijos interesams, netgi patys to nesuvokdami, – sakė VU TSPMI ir LKA dėstytojas. – Lukiškių aikštėje mes iš principo supriešiname Vytį su rezistencijos kovotojais, kas yra absurdas – žmonės turi rinktis tarp dviejų mūsų valstybingumo, tapatybės simbolių.“

D. Šlekys nerimauja dėl Rusijos grėsmės akivaizdoje išaugusio nepakantumo kitokiai, kritinei nuomonei, kas esą sunkiai suderinama su demokratinės valstybės principais. „Aš jau pats esu susidūręs. Kai aš sakau, kad mes per daug isteriškai reaguojame į Rusijos vykdomą politiką ir veiksmus, kai kurių žmonių nuomone, tai gali būti traktuojama, kad esu prorusiškas. O aš nesu prorusiškas“, – sakė jis.

Pasak D. Šlekio, svarbiu veiksniu tampa žmonių gyvenimus keičiančios technologijos. Socialiniai tinklai viešoms diskusijoms suteikiantys neregėto greičio, prie kurio nėra lengva prisitaikyti valstybinėms institucijoms. „Mes turime gebėti labai greitai reaguoti. Per labai trumpą laiką gali viena maža istorija išvirsti į kažką labai didelio ir gąsdinančio, arba labai mus visus plėšančio ir supriešinančio“, – sakė politologas, išreiškęs susirūpinimą dėl tendencijos, kai lietuviškajame feisbuke stichiškai organizuojami „Linčo teismai“, kurie tik dar labiau skaldo visuomenę, nes priešingose pusėse atsiduria po didelę visuomenės dalį.

„Vietoje to, kad būtume labiau sutelkti, per pastaruosius pusę metų Lietuvos visuomenė, ir ypatingai nuomonės formuotojai bei tie, kurie priima sprendimus, dar daugiau susiskaldė. Mes pasitinkame šimtmetį labiau susiskaldę, nes nebemokame tarpusavyje kalbėtis“, – konstatavo politologas.

Pasak D. Šlekio, problemą aštrina tai, kad daug dėmesio sulaukiančios temos yra itin jautrios ir net skaudžios lietuviams, nes niekada nebuvo išsamiai aptartos.

„Nesame normaliai kalbėję apie tą pačią rezistenciją. Nesame normaliai kalbėję apie tą patį tarpukarį, kurio šimtmetį tuoj pradėsime minėti. Kazys Škirpa, Antanas Smetona – tai yra temos, kurios vis sklando, bet mes jas vis nustumiame. Kaip mes kalbėsime, kai ateis 1926 metų perversmo metinės, kaip mes vertinsime A. Smetoną? Mes iki šiol apie tai nesame kalbėję. Mūsų istorikai, net jei ir daro tyrimus, apie juos iki šiol nemoka nei normaliai pasakoti, nei pristatyti“, – tvirtino politologas.

Manipuliacijų įrankis

N. Maliukevičius pritaria, kad Lietuvos gyventojų jautrumas Rusijos grėsmės temai yra viena iš silpnybių, kurią turėtų puikiai suprasti ir mėginti išnaudoti Kremliaus strategai.

„Sovietmečiu tai buvo vadinama „refleksyvios kontrolės strategija“, kai tu gali „iššaukti“ tam tikras reakcijas, kurios tuo momentu būtų naudingos. Jeigu reikia Baltijos šalis parodyti kaip tam tikrus aliarmistus, galima sukelti tam tikrą Rusijos temos bangą, ir mes Vakarų auditorijoje pasirodysime Kremliui naudingoje šviesoje. Šiuo atveju reikia suprasti, kad tai yra vienas iš būdų informaciniame kare manipuliuoti mūsų emocijomis“, – sakė propagandos ekspertas.

Jis pabrėžė, kad ir politikai, ir ekspertai, ir žiniasklaida turėtų suprasti jautrų tokio pobūdžio diskusijų pobūdį.

„Tai yra dvejopa situacija. Manau, kad supratimo iš esmės užtenka, tačiau yra pagunda pasinaudoti tuo renkant sau politinius dividendus, ypač prieš artėjančius rinkimus. Ir čia yra tas iššūkis, kad mes vis dėlto politinėje kultūroje mėgintume mažinti tokių triukų panaudojimo galimybę“, – sakė N. Maliukevičius.

 

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autorių nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.