Uždaryti
2020-08-08 23:15:15
2020-06-01 00:00:00
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiūtę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Eglė Daunienė. Lyderystė krizės metu

Žinutė, kad sustabdomos paskaitos, pasiekė vakar. Po to ėmė pasiekti žinutės iš klientų, kad nukeliami mokymai. Tada atšaukė gražų vakaro renginį. Greit paaiškėjo, kad ir į filmą nueiti negalėsiu. Po 5-os panašios žinios, nusprendžiau, kad dabar nedarysiu nieko.

Kai nežinom, ką daryt, nieko ir nedarom. Taip nieko nedarydami kai ką vis tik darome. Laukiam ir stebim. Neigiam ir prieštaraujam. Sau įrodinėjam, kad situacija yra daug paprastesnė ir mums patiems nereikia imtis jokios lyderystės. Nes dabar atėjo VALDŽIOS lyderystės metas.

Bet jei atskiri valdžios darbą (beje, LABAI svarbų, tokį kaip žinoti veiklos kryptį, apsaugoti nuo išorės grėsmių, pasirūpinti tvarka ir pasitelkti tinkamus ekspertus, kad išspręstų technines problemas), nuo lyderystės darbo (t.y. mobilizuoti pačius žmones keisti savo įpročius ir įsitikinimus, kad spręstųsi bendrai žmonėms svarbūs dalykai), tai kaip tik LYDERYSTEI DABAR ATĖJO METAS.

Lyderystės, kurios dėka žmonės susitelkia, susiburia ir imasi darbo patys, labiausiai reikia tada, kai aplink tiek daug baimės ir nežinios, kai įprasta tvarka ir pusiausvyra suardyta. 

Krizės metu labai įprasta garsiai kritikuoti ir skųstis tuo, „ką daro JIE“. Skundimasis valdžios veiksmais yra ryškiausias ir garsiausias visuomenės/ bendruomenės/ komandos simptomas, rodantis, kaip smarkiai norisi atsiremti į valdžią ir kaip mažai toje komandoje/ bendruomenėje ir visuomenėje lyderystės. Norime, kad jie viską „sutvarkytų“, paskubėtų, mus nuramintų, viską iš karto išspręstų tinkamai, kad žinotų. Šiaip yra visai teisėta tikėtis, kad valdžioje esantys matys ir žinos daugiau, nei kiekvienas pilietis. Juk valdžiai greičiausiai pasiekiami ekspertai ir resursai.

Tuo pačiu turime pripažinti, kad gyvename situacijoje, kurioje niekas dar nėra gyvenęs. Dar niekada žmonija negyveno pasaulinės pandemijos laikais. Tai pirmasis mūsų visuomenės sveikatos eksperimentas pasauliniu mastu. Realiu laiku, ne laboratorijoje. Veiksmų pasekmės tik nuspėjamos, bet nežinomos. Eksperimento sąlygos aiškėja pakeliui. Loginiai algoritmai ir ryšiai, kas su kuo ir kaip susijęs, kas kam daro įtaką geriausiu atveju gyvena mokslininkų modeliuose, kuriuos realybė, t. y. mes gyvendami, va dabar pat ir patikrinsime.

Kai kyla baimė ir neapibrėžtumas, jie sukelia „nuostabią“ bendrą NEVEIKLUMO audrą. Ji apima daugelį žmonių tada, kai labiausiai reikia ramiai ir tvirtai laikytis to, kas iš tikrųjų svarbu: vienas kito, mūsų bendruomenių ir bendraminčių, kur sunkiai dirbome, kad susiburtume, susidirbtume, suderėtume. Mūsų bendradarbių ir verslų, kurie turi išgyventi, klestėti ir demonstruoti užsispyrimą imtis lyderystės.

Lyderystės reikia tam, kad permąstytume sau įprastus kasdienius įpročius: paspausti ranką? Eiti į sporto varžybas? Eiti į „Kino pavasario“ filmą? Atsilaužti duonos riekės gabalėlį rankomis kavinėje? Kaip naudotis tomis kasdienybės struktūromis, iš kurių susideda gyvenimas: mokyklomis, biurais, kavinėmis, pilnomis prekių lentynomis?

Pati situacija reikalauja greitos adaptacijos prie permainos.

Permainai mes nesipriešiname. Labiausiai mes priešinamės praradimams.

Ir šiuo metu visi drauge gyvename milžiniškų praradimų laike. Kadangi esame įpročių būtybės, mes susikuriame įpročius ir rutinas, kurios mums tinka. Iš jų susikuria mums patinkanti pasaulio tvarka. Kai ji suardoma, labiausiai esame linkę tą tvarką atkurti. Mažiausiai norime galvoti ir kalbėti, kaip tai, kaip iki šiol gyvenome, mus ir atvedė prie šios situacijos. O dar mažiau norime prarasti mums tokį patogų gyvenimo būdą.

Lyderystės veikimui reikia padaryti pauzę, paspausti „stop“ mygtuką ir duoti sau laiko pamąstyti strategiškai.

Tada imi galvoti, kokia gi gilioji adaptyvioji permaina mūsų laukia? Apie ką šita krizė? Apie tai, kaip plinta ligos? Apie tai, kad atėjo metas giliai susimąstyti, kaip esame vieni nuo kitų priklausomi?

Žmonija eksperimentuoja čia ir dabar. 

Kinija – apie tai, kaip suvaldyti ligos protrūkį viename regione. Ji tapo pirmąja žmonijos laboratorija.

Izraelis – visiškai užsidaro nuo pasaulio. Tai sena taktika, taip buvo elgiamasi miestuose viduramžiais maro metu.

Europos šalių vadovai vis dar laiko atviras valstybių sienas. Jie imasi sprendimų riboti judėjimą viduje, uždaryti mokyklas ir didelių susibūrimų vietas, suvaldyti ligos plitimą kviečiant piliečius sąmoningesniam veiksmui patiems pasirenkant. Čia toks jau modernesnis eksperimentas.

JAV – užblokuoja judėjimą iš Europos. JAV situacija ypač įdomi tuo, kad prezidentas kalba beleką. Tuomet lyderystės imasi mokslininkas (dr. Dr. Anthony S. Fauci) ir šį kartą jį išgirsta stambių organizacijų, valstijų, mokyklų, klubų vadovai, kurie imasi iniciatyvos stabdyti žmonių judėjimą atšaukdami ir sustabdydami tai, kas jų galioje.

Lietuvoje šalies vadovai kol kas kaip ir tvarkosi su pastangomis suvaldyti ligos plitimą. Jie visi tai daro pirmą kartą, todėl klaidos neišvengiamos, lieka tikėtis, kad taisys jas greitai. Tačiau turime pripažinti, kad mūsų sveikatos sistema, su visa pagarba mūsų gydytojams ir medicinos personalui, niekada nėra patyrusi tokios apimties streso. Todėl mums reikia imtis lyderystės patiems ir yra bent 5 būdai, ką gali padaryti kiekvienas sąmoningas suaugęs žmogus.

Tapkit kviečiančiu balsu

Pirmiausia, nelaukit, kol kiti pakvies svarbiam ir nepatogiam pokalbiui arba pateiks „veiksmų planą“. Tapkit balsu, kuris kviečia sunkiam pokalbiui, nes tokių pokalbių labai reikia geriems sprendimams. Tokie pokalbiai gali vykti su draugais. Dar su tais, kurie yra rizikos grupėje – vyresnio amžiaus, jau ligų turintys žmonės. Jiems reikia padėti apsispręsti keisti įpročius ir elgesį. „Šitą klausimą spręsime, kai bus daugiau susirgimo atvejų“. Bet „kai“ yra dabar. Dabar mes keičiame elgesį tam, kad išsaugotume savo tėvų ir senelių sveikatą, išsaugotume gyvybes vyresnių žmonių, kurie yra sukaupę „gyvą“ žmonijos patirtį ir žinias. Tai kolektyvinis darbas ir jam reikia kolektyvinio įsitraukimo ir dalyvavimo.

Ar turim bendrą tikslą?

Aišku, galim sakyti, kad dabar mūsų bendras tikslas yra išgyventi. Bet gal atėjo metas savęs paklausti, ar turim bendrą tikslą? Kaip žmonijos dalis? Universitetai perkelia paskaitas į nuotolinę platformą. Atšaukiami lėktuvų skrydžiai. Atšaukiami dideli renginiai. Tai pastangos sukontroliuoti ligos viruso plitimą ir jos tarnauja bendram tikslui: mūsų kolektyvinei sveikatai ir gerbūviui. Paklauskit savęs, o koks mano tikslas šioje situacijoje? Kas yra mano klientai ir ko jiems reikia? Kas yra mano studentai ir ko jiems reikia? Kas yra mano partneriai ir ko jiems reikia? Kaip galiu padėti jiems nugalėti jų baimes ir susiorientuoti? Gal reikia persitarti dėl lūkesčių – ne iš baimės, o iš siekiant bendro tikslo?

Vidinė tvirtybė ir tolimas žvilgsnis

Trečia, saugokit savo vidinę tvirtybę ir žvelkit iš ilgalaikės perspektyvos. Visi esame sudėtingoje situacijoje ir tuo pačiu esam pasaulinio eksperimento dalyviai. Veikimo instrukcijų nėra. Jos kuriamos čia ir dabar. Padarysim klaidų, turėsim jas taisyti eigoje. Visiems pakeliui teks mokytis naujų dalykų. Todėl atjauta padeda. Ne tik vienas kitam, bet ir gydytojams, seselėms, slaugėms ir visiems ligoninėse dirbantiems specialistams. Atjautos reikia ir valdžioje dirbantiems žmonėms, nes jie patiria tikrai milžinišką spaudimą ir beveik viską daro pirmą kartą gyvenime.

Mes, o ne aš

Ketvirta, padarykim ekstra žingsnį pasirūpindami tais, kuriems sunkiau ir sudėtingiau. Lyderystė yra „dirbame“, o ne „dirbu“. Yra daugybė žmonių, kurie gyvena nuo algos iki algos. Jie kuria mūsų organizacijų ir infrastruktūros širdies ritmą ir jiems labai reikalinga parama. Krizė skaudžiausiai paliečia labiausiai pažeidžiamus. Todėl mūsų paramos dabar labiausiai reikia organizacijoms, kurios turi kompetenciją ir žino, kaip pasirūpinti labiausiai pažeidžiamais, tokiems kaip Maisto bankas, Caritas, Maltos ordinas, ….

Nepasiduokim impulsui prisipirkti daugiau, nei mums reikia. Mums pakaks tualetinio popieriaus, jei kiekvienas pirks tiek, kiek jo reikia, o ne „dėl viso pikto“. Kaupimas kuria bendrą trūkumą.

Išeikim į lauką

Ir galiausiai išeikim į lauką. Mes tiek pripratome burtis ir tiktis restoranuose, sporto salėse, bažnyčiose, koncertuose, kad dabar labai gera proga prisiminti, kad turime medžių ir parkų, miškų ir laukų takelių, piliakalnių ir ežerų pakrančių, kur galime susitikti ir kur virusas neišgyvena. Tuo pačiu turime laiko stabtelėti ir susijungti su aplink esančiu pasauliu. Įkvėpti grynesnio oro. Galvoju, gal paskaitą daryt ne nuotoliniu būdu, o ant Trijų kryžių kalno?

Gal to DABAR labiausiai ir reikia, kad pamatytume mūsų taip išsivysčiusio technologinio pasaulio realybę – su visomis jo naujų technologijų galimybėmis ateina metas pergalvoti, kokios gyvenimo kokybės norime dabar.

Perspausdinta iš LinkedIn.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.