Uždaryti
Vyto Nevieros nuotrauka

D. Šlekys. Politinės brandos išbandymas ginklu

Valstybės, kaip ir žmonės, nenoriai išeina iš tikros ar menamos komforto zonos, bet, kai tai įvyksta, prisitaikyti ir užaugti reikia labai sparčiai. Taip nutiko mums 2014 metais, kai Rusijos veiksmai Ukrainoje mus visus išgąsdino. Pripažinkime, tikrai išgąsdino, ir karo galimybė mus privertė labai stipriai išeiti iš komforto zonos. Per gana trumpą laiką buvo susitarta didinti gynybos biudžetą, parengti ir pakeisti daugelis teisinių dokumentų, sugrąžinti šauktiniai, pradėti stambaus masto kariniai įsigijimai, sėkmingai vykdoma lobistinė veikla įtikinėjant sąjungininkus, išaugęs visuomenės susidomėjimas nacionalinio saugumo temoms. Turiu pripažinti, kad buvau nustebęs dėl tokios politinės ir pilietinės brandos. Kai reikia, galime ir įstatymus greitai priimti, ir lėšų papildomų rasti, o ir visuomenė pasirodo turėjo iki tol nepastebėtą savanoriškumo ir patriotiškumo potencialą. Gal ne visi sprendimai buvo iki galo apgalvoti ir dėl skubos padaryta viena ar kita klaida, bet apskritai Lietuva ir jos piliečiai pademonstravo labai didelę politinę brandą. Kažkur giliai viduje net atsirado viltis, kad gal pagaliau išmokom veikti valstybiškai, mąstyti strategiškai ir užmiršti smulkius politinius, buitinius nesutarimus sprendžiant esminius klausimus.

Tačiau stebint pastarųjų mėnesių politinius pranešimus ir diskusiją viešojoje erdvėje atrodo, kad gal ir paskubėta džiaugtis esamu, o gal tariamu politiniu brandumu. Pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau kalbų ir svarstymų, kad šalies gynybos biudžetui 2018 m. peržengus 2 BVP proc. ribą tolesnio didinimo nereikia. Pirmą abejonės šūvį paleido Seimo pirmininkas V. Pranckietis, po to sekė dviprasmiški premjero pasisakymai, o galiausiai savo poziciją labai aiškiai išsakė socialdemokratų lyderis G. Paluckas. Akivaizdu, kad keletą metų trukęs gynybos politikos „medaus mėnuo“ eina į pabaigą, ir prasideda tikrasis mūsų politinio brandumo išbandymas.

Pirmiausia visi yra pavargę nuo kalbėjimo apie Rusijos grėsmę, karą Ukrainoje. Nuolatinė baimės, laukimo ir parengties būklė vargina. Ne veltui karinėse pajėgose tas pats karinis vienetas negali išbūti ilgą laiką aukščiausios parengties, nes kariai psichologiškai ir fiziškai išsenka. Tai ko norėti iš paprastų civilių, kurie 2014 m. tiesiog buvo pastatyti prieš faktą ir paraginti mobilizuotis. Garsiai nuskambėjęs „verktinių“ epizodas puikiai iliustruoja neparengtos visuomenės reakciją. Todėl ir pradėjome kalbėti apie pilietinio ir patriotinio ugdymo stiprinimą, visuomenės atsparumą (resilience-angl.). Tačiau sunku mobilizuoti, įtikinti visuomenę, kuri yra nusivylusi, pavargusi, nuskurdusi.

Lietuvos banko rengtos konferencijos metu pateikti duomenys apie socialinės atskirties didėjimą, skurdo lygį kelia nerimą ir verčia susimąstyti. Nieko nuostabaus, kad politikai pradeda kalbėti apie tai, jog prioritetas turi būti šios problemos sprendimas ir kad gynybos biudžeto didinimas iš dalies pats taps nacionalinio saugumo grėsme, nes suvalgys pinigus, skirtus stiprinti socialinę gerovę. Argumentas senas, žinomas „sviesto ir ginklų“ (butter and guns-angl.) vardu. Per didelis investavimas į gynybos reikalus galiausiai pradeda trukdyti augti valstybės ekonomikai, palaikyti gerovės valstybę. Paprastai tariant, kuo daugiau ginklų, tuo mažiau stipendijų studentams, mažesnės pensijos, prastesnė sveikatos apsauga. Labai patrauklus argumentas, paprastas ir aiškus, o kartu ir labai populistiškas. Būtent šis žodis ateina į galvą, kai skaitai politikų mintis apie socialinę politiką. Gal pirmiau sutvarkykim viešųjų finansų valdymą, viešųjų įsigijimų tvarką, sumažinkim valstybės lėšų švaistymą ir grobimą. Kiek dar yra šalyje „Automagistralių“ ir V. Molių? Gal pradžioje sutvarkius bent dalį šios netvarkos rasime tų papildomų milijonų. O kur dar bandymai vykdyti tikrą mokesčių reformą, o ne jos imitaciją. Žinoma, visa tai sunkūs ir nepopuliarūs žingsniai. Daug lengviau eiti tradiciniu keliu ir atimti iš kariuomenės.

Tačiau tie, kurie skuba su tokiais pasiūlymais, turi pagalvoti apie keletą dalykų. Pirmiausia pastaruosius kelerius metus visa mūsų Krašto apsaugos sistemos reakcija, sprendimai buvo reakcija į simptomus, o ne į pačią ligą. Mes reagavome į Ukrainos įvykius, analizavome šio konflikto pamokas. Tačiau kur kas mažiau dėmesio, analizės skyrėme struktūriniams ir ilgalaikiams Rusijos karinės reformos pokyčiams suprasti ir įvertinti. O Lietuvos kariuomenė tik pradėjo žengti pirmuosius žingsnius nuo Ukrainos efekto gilesnio ir platesnio institucinio atsako į Rusijos reformą link. Todėl tikrieji namų darbai dar tik prasideda: naujų karinių sistemų įsigijimas, kariuomenės plėtra, savanorių ir šaulių integravimas, karinis rengimas ir daugelis kitų. Ar žino politikai, kad net dabar turimoje kariuomenėje sistemingai trūksta karininkų, ir reikia dėti daug pastangų, siekiant užpildyti šią spragą. Ir tai tik vienas epizodas iš daugybės. Reikia prisiminti ir neužmiršti, kad kariuomenė daugelį metų tiesiog gyveno „bado“ sąlygomis, ir tikrai reikės ne vienų metų parengiant ją iki norimo lygio. Savaime suprantama, tai nereiškia, kad kariuomenė gali į kairę ir dešinę švaistyti lėšas ar pirkti brangiai kainuojančias, bet nežinia ar reikalingas ginklų sistemas. Didėjančiam biudžetui reikia didesnės visapusiškos priežiūros, ir kariuomenė turi susitaikyti su šiuo dalyku.

Taip pat reikia neužmiršti, kad kariuomenė atlieka ne tik karinę funkciją. Ji taip pat turi ir socialinį vaidmenį. Istoriškai kariuomenės taip pat buvo tos institucijos, kuriose būdavo testuojamos įvairiausios socialinės, politinės iniciatyvos. Taip pat jos visada buvo įvairių etninių, religinių, socialinių grupių susitikimo vieta. Kariuomenė gali padėti gydyti ir mažinti socialines problemas bei įtampas. Žinoma, visa tai neturėtų pakenkti pagrindiniam kariuomenės darbui – ginti šalį, tačiau šis platesnis, socialinis kariuomenės potencialas dar nėra iki galo suvoktas ir realizuotas.

Galų gale gynybos biudžeto didinimas ir veiksmingas skiriamų lėšų panaudojimas yra geriausias mūsų argumentas kalbantis su sąjungininkais. Puikiai matome, kokios nestabilios ir sunkiai prognozuojamos pagrindinių sąjungininkų politinės darbotvarkės. Šiuo atveju nors ir esame maži, bet galime pademonstruoti politinę brandą ir nedidinti sumaišties.
Ateinantys metai parodys, ar mūsų politinė branda atlaikys išbandymą ginklu. Pamatysime, ar turime išminties ir valios kūrybiškai spręsti kelias dideles problemas vienu metu nepopulistiniais pareiškimais ir šūkiais.

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt