Uždaryti
© Stop kadras

D. Šlekys. Kaip lietuviai karais nepasidalino

Lukiškių paminklo istorija, atrodo, tapo dar vienu lietuviškos biurokratinės šizofrenijos, nemokėjimo kalbėtis, diskutuoti ir susitarti pavyzdžiu. Tačiau tai nėra dar viena eilinė, tipiška lietuviškos kasdienybės istorija. Šį kartą pasiekėme ribą, kai susikirtome dėl pamatinių mums tapatybės dalykų. Pagalvokime, kas sieja Lukiškių aikštę, Vyčio ir stilizuoto laisvės kovų bunkerio rėmėjus. Juos sieja kova, pasipriešinimas arba žvelgiant dar plačiau – karas.

Esu jau kitur teigęs, kad lietuviai yra karių tauta. Šis leitmotyvas dominuoja mūsų istorijos mokyme ir diskusijose. Negalime apie karą negalvoti ir dabartinių įvykių regione fone. Sudėtinga kelti tautos moralę, palaikyti patriotiškumo dvasią ir nekalbėti apie karą. Užtenka prisiminti neseniai įvykusią visą R. Vanagaitės istoriją. Greitai, kiek leidžia lietuviškas internetas, puolėme ginti rezistenciją ir jos dalyvius. Juk negalima teisti, niekinti tų, kurie kovojo už Lietuvos valstybę, jos idėją. Rezistencija, kaip ir Žalgiris, ar Pilėnai, tapo lietuviškos tapatybės pagrindu.

Tačiau Lukiškių istorijoje susidūrėme su rimta dilema, kuri, atrodo, išvirto į pavojingai absurdišką situaciją. Dabar atrodo, kad rezistencijos idėjos rėmėjai susipyko su Vyčio šalininkais. Turime rinktis, kas svarbiau – Vytis ar partizanai. Va, čia tai unikali padėtis. Čia ne R. Vanagaitės šmeižtas. Juk nesakysi, kad tie, kurie remia Vytį, yra ne patriotai, kaip ir to paties negali pasakyti apie laimėjusio projekto šalininkus. Net protu nesuvokiamas Kultūros paveldo departamento išstojimas gali būti traktuojamas kaip trečiosios pozicijos gynimas. Kalvos Lukiškių aikštėje negali būti, nes reikia išsaugoti istorinį lygį, reljefą. O istorinis jis mums labiausiai turbūt dėl 1863 m. sukilimo. Pastarasis mūsų istorijos momentas pastaruoju metu vis labiau įsitvirtina mūsų garbingųjų panteone. Ironiška, prie to nemaža dalimi prisideda archeologiniai radiniai slenkant Gedimino kalnui.

Taigi, iš tiesų turime rinktis ne iš dviejų, bet trijų karinių mūsų tautos istorijos epizodų: LDK laikų Vyčio, 1863 m. sukilimo ir modernios tautos formavimosi ištakų bei pokario kovų. Šioje vietoje ne tik norisi, bet ir būtina užduoti klausimą sau ir kitiems: kaip pasiekėme tokią stadiją, kai turime rinktis tarp Vyčio ir partizano? Kai kas sakytų, kad nėra čia šio juoda balta paveikslo. Tačiau nesinori sutikti. Atsižvelgiant į visą diskusijų ir politinio spaudimo mastą, trukmę, akivaizdu, kad čia nėra tik dar viena eilinė krizė. Visa tai yra gilios tapatybinės krizės atspindys ir įkūnijimas. Karių tauta neapsisprendžia, kuris karas ir kovos turėtų būti jų tapatybės pagrindu. Sakyčiau neapsisprendžia, nes iš tiesų nereflektuoja, netiria ir nediskutuoja apie šiuos sunkius mūsų praeities momentus. Tik kalba ir apsiriboja klišėmis, šablonais.

O šablonai yra labai paprasti: Lietuva buvo nuo Baltijos iki Juodosios, visus įveikėm, buvom didūs ir savo vyčių žirgus Juodojoje jūroje girdėme. Tačiau, kur šiuose istoriniuose šablonuose Lietuvos valstybės, kurios valstybingumo šimtmetį tuoj minėsime, momentai. Prieš kelias savaites daugelis mūsų buvom Vanagais, tačiau atrodo, kad, kai reikia suderinti, nemokame būti Vyčiu, sukilėliu ir Vanagu tuo pačiu metu. Sunku tais karais pasidalinti, visi turi savo mėgstamiausius. Tačiau turime atminti, kad nėra geresnių ar svarbesnių. Jie visi vienodai svarbūs ir nulėmę tai, kur esame dabar.

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt